Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Ksiuša neturėjo nei tėvų, nei kitų giminių. Jos teta nebuvo tikra teta. Leidosi taip vadinama, kad būtų paprasčiau. Praeityje teta Anfisa buvo klava, arba zentriaška, ar dar kitaip sackarnaja: taip nusikaltėlių žargonu vadinamos anksčiau kalėjime sėdėjusios moterys, kurios, išleistos į laisvę, įsikuria, nusikaltėliams padedant susiranda normalų darbą, apsimeta gyvenančios dorą gyvenimą ir stengiasi neatkreipti į save policijos dėmesio. Į bėdą patekusiems nusikaltėliams (pavyzdžiui, ieškomiems ar pabėgusiems iš kalėjimo) jos tampa savotišku atramos tašku civiliniame pasaulyje. Per jas jiems pavyksta susisiekti su draugais ir gauti įvairios pagalbos ten, kur reikia švaraus ir įtarimų nesukeliančio žmogaus tarpininkavimo. Nusikaltėlių pasaulyje tokios moterys labai gerbiamos. Dažnai jos užsiima antraeile nusikalstama veikla, tokia kaip smulki neteisėta prekyba arba vogtų prekių pardavimas. Pagal nusikaltėlių taisykles, jos negali ištekėti, nes yra ir turi likti nusikalstamo pasaulio nuotakos. Buvusioje SSRS pilna tokių moterų. Žmonės kalba, kad jos neištekėjo, nes praeityje susidūrė su bjauriais vyrais, tačiau tiesa kitokia. Gyvena jos atokiose vietose, už miesto, ramiuose rajonuose. Jų butuose nepamatysi nė menkiausios užuominos apie tą pasaulį, su kuriuo jos taip glaudžiai susijusios ir kuriam yra visiškai atsidavusios. Vienintelis regimas požymis gali būti ant kurios nors kūno vietos esanti nublukusi tatuiruotė.

Tų moterų adresų nėra nė vienoje telefonų knygoje, tačiau niekam ir nereikia jų žinoti. Tave turi kas nors pasiųsti, koks nors autoritetingas nusikaltėlis. Jos niekada neatvers durų, jeigu joms nebus laiku pranešta apie apsilankymą arba jeigu neatpažins ant tavo rankos ištatuiruoto parašo.

Prieš persikeldama į Padniestrę teta Anfisa gyveno mažame Vidurio Rusijos miestelyje ir kartkartėmis savo bute priglausdavo nusikaltėlius. Jie traukdavo pas ją vos tik išėję iš kalėjimo. Eidavo pabūti mažiausiai porą dienų: praleisti laiko su moterimi, gebančia mylėti taip, kaip nusikaltėlis pratęs, ir paprašyti pagalbos naujam gyvenimui, padėti susirasti draugus ir daugiau sužinoti apie nusikaltėlių pasaulį.

Vieną vakarą pas ją atvyko besislapstantis vyras, kurio jau ilgą laiką ieškojo policija. Drauge su savo gauja jis buvo apiplėšęs nemažai taupomųjų kasų, bet vieną dieną kažkas nutiko ir policininkams pavyko juos susekti. Prasidėjo beprotiškas slapstymasis: bėgdami ir stengdamiesi sumėtyti pėdas, nusikaltėliai pasidalijo grobį ir išsiskyrė. Kiekvienas pasuko savo keliu, tačiau, Anfisos žiniomis, tik dviem iš jų pavyko pasprukti. Kiti šeši žuvo per susirėmimus su policija. Grupės sąžinę slėgė daugiau kaip trys dešimtys nužudytų policininkų ir apsaugos darbuotojų, taigi, policijai tai buvo beveik garbės klausimas. Jie nenorėjo leisti pasprukti nė vienam nusikaltėliui ir troško visus nubausti pavyzdine bausme, kad žmonėms praeitų noras žudyti mentus.

Tas ieškomas nusikaltėlis atėjo į Anfisos namus nešinas kelių mėnesių mergyte. Papasakojo, kad jo planai pabėgti per Kaukazą, Turkiją ir Graikiją žlugo dar prieš pradedant juos įgyvendinti. Policija įsiveržė į jo butą ir vienas agentas nušovė žmoną (mergaitės motiną), tačiau jam pavyko pasprukti. Dabar atskubėjo pas ją, Anfisą, siunčiamas draugo.

Drauge su krepšiu, pilnu pinigų, keliais deimantais ir trimis aukso luitais paliko Anfisai savo dukrytę ir paprašė ja pasirūpinti. Anfisa sutiko. Ir ne vien dėl pinigų. Ji negalėjo turėti vaikų, todėl kaip ir kiekviena jų trokštanti moteris nesugebėjo atsispirti.

Vyras jai pasakė, kad jei ji norinti gyventi ramiai, turinti dingti. Patarė jai keliauti į Padniestrę, Benderų miestą, nusikaltėlių žemę, kur jis turįs reikiamų ryšių ir kur niekas negalėsiąs jos rasti ir nuskriausti.

Tą pačią naktį Anfisa, nešina pinigų ir maisto pilnu krepšiu bei mažyle glėbyje, iškeliavo į Padniestrę. Vėliau sužinojo, kad mergaitės tėvas, bandydamas pasiekti Kaukazą, buvo nužudytas per susišaudymą su policija.

Anfisa net nežinojo mergytės vardo. Per visą sumaištį vyras pamiršo jai pasakyti, kuo vardu jo dukra. Nusprendė pavadinti ją šventosios tėvų globėjos Šventosios Ksenjos vardu — Ksiuša, kaip mes ją meiliai vadindavome.

Iš pat pradžių Anfisa suprato, kad Ksiuša yra kitokia nei kiti vaikai, tačiau tai niekada netrukdė jai didžiuotis mergaite. Jųdviejų santykiai buvo nuostabūs, jos buvo pati tikriausia šeima.

Ksiuša visuomet vaikštinėdavo, kur norėdavo. Tik ji viena žinodavo, kur eina. Visos durys jai būdavo atidarytos, o žmonės ją mylėjo.

Kartais ją kamuojantis autizmas pasireikšdavo labiau nei įprastai: būdavo akimirkų, kai ji sustingdavo ir, žvelgdama į tolį, ilgą laiką nejudėdavo, tarsi būtų susitelkusi ties kažkuo, esančiu labai toli. Tais momentais niekas nesugebėdavo jos pažadinti, grąžinti į normalią būseną. Paskui staiga ji grįždavo iš tos būklės ir vėl pradėdavo daryti tai, ką darė prieš tai.

Mūsų rajone gyveno toks senas gydytojas. Apie Ksiušą ir akimirkas, kai atrodydavo, jog ji kažkur kitur, jis turėjo savo teoriją.

Tai buvo ypatingas gydytojas. Žmogus, mylintis literatūrą ir gyvenimą. Paskolino man daugybę knygų, ypač Sovietų Sąjungoje draudžiamų amerikiečių autorių arba cenzūros neuždraustų Europos klasikų, tokių kaip Dantė, vertimų.

Stalino laikais jis buvo nuteistas griežta politine bausme ir išsiųstas į gulagą drauge su eiliniais kaliniais (jie neapkentė politinių kalinių), nes savo bute slėpė žydų šeimą, kuri, kaip ir daugelis žydų tuo laikotarpiu, buvo paskelbta liaudies priešais. Dar traukinyje pasirodė esąs naudingas nusikaltėlių pasauliui, nes sutvarkė lūžusius kaulus vienam įtakingam nusikaltėliui, kurį apsaugos kareiviai buvo žiauriai sumušę. Lageryje jis buvo oficialiai paskelbtas liepila, nusikaltėlių gydytoju.

Per nemažai gulage praleistų metų tarp jo ir nusikaltėlių išsivystė toks glaudus ryšys, kad nors jis ir nebuvo nusikaltėlis, išleistas į laisvę nebenorėjo gyventi pilietinėje visuomenėje. Nusprendė ir toliau gyventi nusikaltėlių bendruomenėje, todėl atsikėlė į Padniestrę, į mūsų rajoną, nes čia turėjo draugą.

Gydytojas buvo labai įdomus individas — sudėtingas, daugiasluoksnis: gydytojas, intelektualas, išsaugojęs universitetinį išsilavinimą įgijusio žmogaus subtilumą ir rafinuotumą, bet kartu buvo ir vyras su katorgininko praeitimi, nusikaltėlių draugas, puikiai kalbantis jų kalba ir beveik visu kuo į juos panašus.

Kalbėdamas apie Ksiušą jis sakydavo, kad labai svarbu jos netrukdyti, kai ji būna sustingusi, bet svarbiausia, jai grįžus į realybę viskas turi būti taip pat, kaip tą akimirką, kai ji sustingo.

Mes, vaikai, žinojome, kad kai ji paskęsta į tą būseną, jos nereikia liesti. Šitai žinodami iš visų jėgų stengdavomės apsaugoti savo Ksiušą nuo bet kokios galimos traumos. Tačiau, kaip dažnai pasitaiko tarp jaunimo, laikydamiesi gydytojo patarimų, kartais persistengdavome.

Pavyzdžiui, kartą plaukiojome valtimi: buvome mes trys ir Ksiuša. Plaukėme prieš srovę, staiga išsijungė variklis. Vandenin nuleidome irklus, tačiau po kelių minučių pastebėjau, kad Ksiuša pasikeitė. Sėdėjo tiesia nugara, nejudindama galvos tarsi statula, ir žiūrėjo į niekur... Tuomet mes, vargšai kvailiai, kaip išprotėję puolėme irkluoti, nes bijojome, kad, jeigu Ksiušai nubudus peizažas bus pasikeitęs, tai smarkiai pakenks jos sveikatai.

Beveik valandą irklavome kaip pašėlę. Keitėmės pamainomis, bet vis tiek nusikamavome. Žmonės žiūrėjo į mus nuo kranto ir niekaip negalėjo suprasti, ką tie puspročiai daro valtyje vidury upės, kaip tik toje vietoje, kur srovė stipriausia. Kodėl jie irkluoja prieš srovę ir vis tiek stovi vietoje?