Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Žinoma, su aukų skaičiumi šiek tiek persistengiau, bet turėjau jį išgąsdinti, pasėti baimę, nes įbaugintas priešas — pusiau nugalėtas. Kiti (net neabejojau, kad greitai susidursime su kitais) turėjo mus pasitikti paspraudę uodegas.

— Šį kartą tavęs nenudėsiu, nes šiandien mano gimtadienis, be to, mušamės pirmą sykį. Bet jei dar kartą perbėgsi man kelią, nepasigailėsiu. Kai sutiksi Grifą, pasakyk, kad Kolima perduoda linkėjimus ir kad jeigu šį vakarą jį sutiksiu, paskersiu kaip kiaulę...

Tas vargšas debilas žiūrėjo į mane taip, tarsi būčiau beatimąs jo sielą. Iš šlaunies jam bėgo kraujas, o veidas buvo paklaikęs iš baimės.

Patraukėme toliau: Fima nešėsi didelę lazdą, Ivanas — ant žemės rastą sulūžusį bananą, Geka buvo ginkluotas geležiniu strypu, Pirštas — peiliu ir lazda, aš kišenėje nešiausi du peilius, o antrasis mano šešėlis nusižeminusia išraiška veide rankose nešėsi lazdą ir perpus perlūžusį peilį.

Mums nueinant iš kiemo pradėjo lįsti „išgyvenusieji”. Kai buvome už kokių dvidešimties metrų, vienas jų mums pavymui suriko:

— Šunsnukiai sibiriečiai! Grįžkite į savo šūdinus miškus! Visus jus nudėsime!

Melas atsigręžė ir sviedė į jį savo perlūžusį peilį. Viskas įvyko akimirksniu. Melo peilis nuskrido keista trajektorija ir pataikė tiesiai į veidą vienam šalia rėkusio berniūkščio stovinčiam vaikiščiui. Vėl kraujas. Vėl visi išsilakstė, sniege palikę dar vieną sužeistą draugą.

— Šventas Kristau, na ir skerdynės... — tarė Geka.

Ėjome sparčiu žingsniu. Priėję dideles atviras erdves beveik bėgome. Stengėmės išvengti kiemų ir siaurų įėjimų.

Paskutinė namų eilė, išsirikiavusi prieš maisto sandėlius, liko mums už nugarų. Pasislėpėme tarp garažų ir nelegaliai pastatytų pašiūrių automobiliams laikyti. Pasiūliau prieš drauge pereinant į kitą gatvės pusę gerai apžiūrėti teritoriją. Jaučiau, kad mūsų laukia staigmena. “

— Paklausykite, — tariau. — Aš nusivilksiu striukę, nes taip greičiau bėgsiu. Pereisiu gatvę tolėliau, ties posūkiu, kur ją pridengia medžiai. Tuomet nueisiu iki sandėlių ir įvertinsiu padėtį. Jeigu mūsų laukia didelis būrys, eisime per kitur. Jeigu jų nedaug, užpulsime iš už nugaros ir sumalsime juos į miltus... Užtruksiu ne daugiau kaip ketvirtį valandos. Per tą laiką jūs pasižvalgykite garažuose, gal rasite ką nors naudingo, ką galėtume panaudoti kaip ginklus. Tik būkite atsargūs, neatkreipkite į save dėmesio...

Visi sutiko, tik Melas nenorėjo leisti man eiti vienam, jaudinosi.

— Kolima, einu su tavimi, gali nutikti bet kas...

Negalėjau jam pasakyti, kad bus našta, turėjau rasti švelnesnį paaiškinimą.

— Tu man reikalingas čia. Jei jie sužinos, kur jūs, tavo pareiga bus apginti grupę. Aš vienas sugebėsiu pasprukti iš pačios šūdiniausios situacijos, o kas bus su jais?

Išgirdęs šiuos žodžius Melas surimtėjo, o jo veide pasirodė tokia išraiška, kokia galėtų spindėti japonų kamikadzės veide prieš lipant į lėktuvą.

Nusivilkau striukę ir jau buvau beeinąs, bet Melas mane sustabdė ir į rankas įspraudė geležinį strypą. Virpančiu balsu tarė:

— Gali prireikti...

Žiūrėjau į jį ir stebėjausi: koks vis dėlto tas žmogaus pavidalo padaras yra idiotas ir kaip jis manimi rūpinasi!

Turėjau neštis kuo mažiau daiktų, tačiau norėdamas išvengti nereikalingų aiškinimusi paėmiau strypą ir nubėgau. Numečiau jį vos užbėgęs už garažo kampo. Lėkiau greitai. Oras buvo šaltas, buvo lengva kvėpuoti.

Pribėgęs posūkį kirtau gatvę ir patraukiau sandėlių link. Iš tolo pamačiau kokį tuziną paauglių, susėdusių aplink metalinę statinę, kurioje jie buvo susikūrę laužą ir šildėsi. Suskaičiavau į sieną atremtas lazdas bei strypus. Norėdamas įsitikinti, kad daugiau nieko nėra, šiek tiek palaukiau, o paskui grįžau atgal.

Kai parbėgau, mano draugai jau buvo atidarę penkis garažus. Melas ištuštino sodo ir daržo įrankių sandėliuką ir iš nedidelio kauptuko, kurio viename gale buvo žemei purenti skirta metalinė geležtė, o kitame turbūt kam nors pasmeigti skirtos nedidelės šakės (nieko neišmanau apie sodininkystę, mūsų rajone sodas buvo reikalingas tik ginklams slėpti), pasidarė ginklą.

Į kišenes Melas prisigrūdo apvalių atsarginių rankinio diskinio pjūklo diskų su dideliais aštriais dantimis.

— Ką su tais daiktais žadi veikti? Bene raikysi žmones?

— Ne, panaudosiu juos kaip sviedžiamuosius ginklus, — išdidžiai atsakė Melas. Pamačiau, kaip jo akyse žybtelėjo ugnelė, kuri pasirodydavo kaskart prieš ką nors pridirbant.

— Melai, tai ne žaidimas. Pasistenk nepataikyti nė į vieną iš mūsų, kitaip būsiu priverstas visus tuos sviedžiamuosius ginklus sugrūsti tau šiknon.

Jis įsižeidęs nutaisė miną ir nukabinęs nosį išėjo iš garažo.

Fima vaikštinėjo nešinas didžiuliu kirviu, ir tas dalykas man kėlė didelį susirūpinimą, todėl įtikinau jį išmainyti kirvį į puikų nerūdijančio plieno vamzdžio gabalą.

— Žiūrėk, kaip jis tviska, — pasakiau. — Argi nepanašus į kalaviją?

Nieko netaręs jis čiupo vamzdį, o akyse sužibo troškimas kautis.

Ivanas rado ilgą kirvuką, skirtą šakoms kapoti. Ištraukiau jį vaikinui iš rankų ir įdaviau metalinį strypą. Juodu buvo pernelyg aršūs, reikėjo palengvinti jų ginkluotę.

Pirštas susirado ilgą ir tvirtą kirvio kotą, Geka — didelį rėžiklį ir sunkią medinę lazdą.

Puiku.

Pašniukštinėjęs viename garaže radau tuščių butelių dėžę. Kai ką sugalvojau: norėjau padaryti vieną baisų, tačiau mūsų padėtyje labai naudingą dalyką. Žvilgtelėjau į kitus garažus. Viename buvo smėlio, kuriame žiemą laikomi obuoliai. Pasikviečiau Geką. Apsiginklavome vamzdeliu ir iš mašinų bakų išsiurbėme benzino.

Į visus butelius pripylėme su smėliu sumaišyto benzino, o iš rastų senų skudurų pagaminome kamščius.

Molotovo kokteiliai buvo paruošti.

Susirinkome į trumpą pasitarimą ir per jį pasiūliau elementarų planą:

— Pereikime gatvę iškart šioje vietoje ir nueikime iki sandėlio sienos. Paskui šliaušime link jų, priartėsime kaip galėdami labiau. Jie tikisi, kad mes pasirodysime iš kitos pusės. Užklupsime juos netikėtai ir apmėtysime molotovais. O paskui jau mušimės. Tik taip galėsime iš rajono išeiti savomis kojomis.

Visi sutiko.

Kartu bėgte kirtome gatvę. Pribėgę sieną sulėtinome žingsnį. Mudu su Geka nešėme molotovų prikrautą dėžę.

Staiga išgirdome balsus: buvo susirinkę čia pat už kampo. Sustojome. Šiek tiek pasilenkiau į priekį ir vogčiomis dirstelėjau iš už kampo: jie buvo idealus taikinys. Visi stovėjo prie sienos aplink statinėje kūrenamą ugnį.

Vieną jų pažinojau. Tai buvo ketveriais metais už mane vyresnis kvailys, apsigimęs idiotas, vadinamas Trupiniu. Kartą jis nužudė tris vienos senutės, savo kaimynės, katinus, o paskui ilgai visiems gyrėsi šiuo didvyrišku savo poelgiu. Buvo tikras sadistas.

Sykį visi drauge maudėmės viename upės paplūdimyje. Vienas vaikinas iš mūsų kvartalo — Stasas, pravarde Žvėris, — išgirdo jį pasakojant apie tą nesąmonę su katinais. Žvėris buvo tikrai piktas, įsiutęs ant viso pasaulio vaikis. Jis ilgai negalvojo. Priėjo prie Trupinio ir, suėmęs jo rankas, suspaudė taip stipriai, kad pasigirdo lūžtančių kaulų garsas. Trupinys išbalo ir nualpo, rankos pamėlynavo, sutino taip, kad tapo panašios į du balionus. Draugai jį išnešė. Vėliau išgirdau, kad ligoninėje jam sutvarkė rankas ir kad jis toliau elgiasi taip pat kvailai, kaip iki tol. Visiems pasakojo atkeršysiąs. Nespėjo. Neilgai trukus Žvėris mirė. Buvo nušautas per susišaudymą su mentais. Tuomet Trupinys ėmė pykti ant viso mūsų rajono, sudarė sąjungą su Grifu ir pažadėjo mus sunaikinti. Sklido kalbos, kad miesto kapinėse jie net laikė juodąsias mišias, kuriose prakeikė visus mus, Žemupio vaikus.