Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Tetai Kadai grįžus, iš akių buvo matyti, kad būdama šiltnamyje ji verkė. Mus apkabino.

— Nagi, kuo šiandien jus pamaitinti?

Klausimas buvo retorinis. Visas jos ruošiamas maistas buvo nuostabiai skanus. Nedvejodami užsisakėme skaniųjų barščių su grietine ir kietųjų kviečių duona. Duona buvo skani ir juoda kaip pati naktis.

Teta Katia atnešė didžiulį puodą, pilną barščių, ir padėjo vidury stalo. Sriuba buvo tokia karšta, kad tiršti garai stulpu kilo. Didžiuliu samčiu visi įsipylėme sriubos į lėkštes, o paskui įsidėjome po šaukštą grietinės. Grietinė buvo labai riebi ir tiršta, šiek tiek gelsvos spalvos. Ant juodos duonos riekės užsitepėme sviesto su česnakais ir pirmyn — sriūbtelėjome šaukštą sriubos ir atsikandome duonos.

Kai teta Katia mus vaišindavo barščiais, Melas sugebėdavo vienas pats ištuštinti visą puodą. Valgydavo greitai, o aš lėtai kramtydavau, atsiduodavau visa savo esybe tam malonumui ir dažnai, panorėjęs įsipilti dar ir pamaišęs samčiu, išgirsdavau, kaip jis liūdnai barška tuščiame puode. Tomis akimirkomis labai norėdavau skelti samčiu savo nepasotinamam draugui per galvą.

Pavalgius sriubos kūnas tarsi įgaudavo antrą kvėpavimą, mane užplūsdavo teigiamų emocijų banga ir apimdavo noras išsitiesus šiltoje patogioje lovoje išmiegoti dešimt valandų.

Vos po penkių minučių, per kurias būdavo pakeičiamos lėkštės, ant stalo atkeliaudavo antrasis patiekalas: virtos bulvės ir orkaitėje keptas kepsnys, gausiai aplietas riebiu padažu ir skleidžiantis iki pat širdies gelmių prasismelkiantį aromatą. Paprastai kartu su šiuo patiekalu būdavo atnešamos ir trys lėkštės tradicinių garnyrų. Ilgais plonais šiaudeliais pjaustyti labai skanūs rauginti kopūstai: mano senelis visuomet sakydavo, kad jie yra natūralus vaistas nuo visų ligų ir kad tai jie padėjo rusams laimėti visus karus. Aš neturėjau jokių duomenų apie tai, kaip kopūstai gali gydyti ligas ir kokios jų karinės strategijos padėjo laimėti karą, tačiau jie buvo tikrai skanūs ir, kaip pas mus sakoma, „gerai lindo”. Kitas garnyras buvo agurkai, taip pat rauginti. Beprotiškai gardūs. Tokie traškūs, tarsi būtų ką tik nuskinti, kvepiantys daugybe prieskonių ir kvapiųjų žolelių. Tikra pasaka. Trečiasis buvo tarkuotos baltosios ropės su alyvuogių aliejumi ir šviežiais česnakais. Visa tai atkeliavo iš kaimiškos virtuvės, kurioje buvo tik labai skurdžios žaliavos, tačiau vietiniai žmonės mokėjo visas jas puikiai panaudoti ir sukurti daugybę patiekalų. Taip pat ant stalo visuomet būdavo lėkštučių su šviežiais česnakais, svogūnų griežinėliais, mažais žaliais pomidorais, sviestu, grietine ir daug juodųjų pipirų. Mano manymu, jei rojus yra, jame, be jokios abejonės, stalas turėtų būti nukrautas taip, kaip pas tetą Katią.

Jai matant negerdavome alkoholio, kad neskaudintume. Todėl gerdavome kompotą, tokį gėrimą iš vaisių: dideliame puode ilgai verdami gabalėliais pjaustyti obuoliai, persikai, slyvos, abrikosai, bruknės ir mėlynės. Jis buvo verdamas vasarą, o paskui supilstomas į trijų litrų talpos stiklainius, hermetiškai uždaromas ir laikomas žiemai. Būdavo laikomas šaltai rūsyje, o prieš geriant pašildomas.

Kaskart tetai Kariai nuėjus, dėdė Kostičius į mūsų stiklines įpildavo šiek tiek degtinės ir mirkteldavo:

— Gerai darote, kad jai nerodote...

Mes paklusniai ištuštindavome degtinės ir kompoto kokteilį, o jis juokdavosi iš to, kaip iškart išgėrę susiraukdavome.

Pietūs truko valandą, gal kiek ilgiau. Pabaigoje buvo patiekta karšta juoda ir stipri arbata su citrina bei cukrumi. Taip pat obuolių pyragas, tikras stebuklas. Melas puolė prie pyrago, kaip vokiečių okupantai puldavo prie Rusijos valstiečių vištų, tačiau tuoj pat užsidirbo draugišką antausį nuo manęs. Jo rankos atsitraukė ir pasislėpė po stalu.

Pyragą pjaustyti turėjau aš, juk buvo mano gimtadienis. Pirmą gabalą iš pagarbos įdėjau dėdei Kostičiui, antrą — dėdės Kostičiaus draugui, senam nusikaltėliui pravarde Beba, kuris buvo lyg tylus ir nematomas jo šešėlis. Paskui lėtai, neskubėdamas įdėjau Melui, kuris jau buvo besprogstąs: sutelkęs visą dėmesį žiūrėjo į savo gabalą, kaip šuo kad ryja akimis maisto gabaliuką šeimininko rankoje ir sekioja kiekvieną judesį. Mane ėmė juokas, todėl be jokios sąžinės graužaties tąsiau jo kantrybę, kiekvieną judesį atlikdamas ypač lėtai. Galiausiai Melas susinervino, jo keliai ėmė nevaldomai drebėti po stalu. Tuomet visiškai ramiai jam pasakiau:

— Atsargiai, dar numesi pyragą.

Visi prapliupo juoktis, o Melas kvatojo garsiau už visus.

Suvalgius desertą paprastai ketvirtį valandos pasėdima nejudant iš vietos. Kaip sakydavo mano senelis, „tam, kad susikauptų šiek tiek riebalų”. Kalbama apie įvairius dalykus. Melas negalėjo kalbėti visiškai apie nieką, nes, sprendžiant iš to, kaip atsiplėšė nuo stalo ir prisiplojo prie kėdės atkaltės, buvo galima manyti, kad pasiekė tokią pat fizinę ir psichinę būklę, lyg apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Dėl to mano dėdė nuo mažens Melą vadindavo „kiaule”, nes jis kaip paršas — prisivalgęs apgirsdavo.

Plepėjome tik aš ir dėdė Kostičius, kartkartėmis kokį žodelį tarstelėdavo Beba.

— Tai kaip, namie viskas gerai? Kaip laikosi senelis? Tepadeda jam Dievas.

— Dėkui, kruta ir meldžiasi. Laimei, Viešpats mus visada išklauso.

— O kas nutiko tam vargšui vaikui Kabliui?

Kostičius turėjo galvoje kokios savaitės senumo įvykį: vienas ką tik pilnametystės sulaukęs mūsiškis susimušė su trimis gruzinais ir vieną jų sunkiai sužalojo peiliu. Nuo senų laikų mūsų rajonas turėjo šiokių tokių bėdų su Kaukazo kvartalu. Rimtai nekariavome, tik pykomės su grupele gruzinų reakcionierių. Per muštynes Kablys nebuvo neteisus, tačiau suklydo vėliau: nenorėjo pasirodyti savotiškame teisme, kurį, vieno sužeisto gruzino giminaičio prašymu, surengė miesto nusikaltėlių lyderiai. Kablys buvo piktas ir nesavas, todėl, visai nepagalvojęs, įžeidė nusikaltėlių teisingumo sistemą. Jeigu būtų stojęs prieš didžiausią autoritetą turinčių nusikaltėlių teismą ir papasakojęs viską, kaip buvo, be jokios abejonės, viskas būtų pasibaigę jo naudai. Dabar sužeistojo gruzino giminaitis įtikino, kad jo giminaitį be jokios priežasties užpuolė žiaurus ir negailestingas sibirietis.

Kostičius buvo vienas iš nusikaltėlių lyderių, dalyvavusių teisme. Jis norėjo suprasti tokio Kablio poelgio priežastį.

— Koks yra tas vaikis, juk tu jį gerai pažįsti, ar ne?

— Taip, dėde. Jis geras mano draugas, drauge esame iškrėtę nemažai dalykų. Su manimi ir su kitais jis visuomet elgėsi gerai, kaip brolis, — stengiausi išgelbėti jo reputaciją bent jau prieš vieną autoritetingą nusikaltėlį ir tikėjausi, kad dėdė Kostičius paveiks kitus. Tačiau drauge negalėjau persistengti ir už jį laiduoti, nes mano nepilnamečio balsas nelabai daug reiškė.

— Ar žinai, kodėl jis pasielgė negarbingai su gerais žmonėmis?

Kostičius uždavė klausimą, kuris pas mus vadinamas „kutenančiu”, kitaip tariant, gana tiesus klausimas, į kurį negali neatsakyti, nors ir nesi niekaip su tuo susijęs. Tuomet nusprendžiau iškloti viską, ką galvojau, nekreipdamas dėmesio į tai, kas įvyko.

— Kablys yra garbingas žmogus. Prieš trejus metus per muštynės su Parkano gauja buvo sužeistas šešiais peilio dūriais, nes savo kūnu užstojo Melą ir Gagariną. Tuomet Melas dar buvo vaikas, galėjo būti patiestas. Kartais su Kabliu nelengva kalbėti, nes yra šiek tiek atsiskyrėlis, bet turi labai gerą širdį ir niekada su niekuo nepasielgė nepagarbiai. Nežinau, kaip viskas buvo su gruzinais: Kablys buvo vienas, nė vienas mūsiškių nebuvo drauge su juo. Galbūt ir dėl to jis pasijautė išduotas: trys nepažįstami tipai, tiksliau, kaukaziečiai, užklumpa tave beveik prie pat namų, pačiame tavo rajono viduryje... Ir nėra nė vieno draugo, pasiruošusio tau padėti su jais susiremti.