Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Taisyklės numato, kad prieš atliekant bet kokį kitą veiksmą, būtina asmeniškai pasisveikinti su didžiausią autoritetą turinčiu nusikaltėliu. Šiuo atveju aš jį pažinojau: sėdėjo šalia vieno iš langų kitoje tetos Katios užeigos pusėje. Jis su saviškiais visuomet ten sėdėdavo.

Visi čia esantys žmonės priklausė Vyrų kastai, kuri nusikaltėlių hierarchijoje dar vadinama Pilkąja sėkla. Tai užkietėję nusikaltėliai, alkoholikai, paprasti žmonės, vagys ir žmogžudžiai, kurie dėl asmeninių priežasčių nenori šlietis prie Juodosios sėklos kastos. Juodosios sėklos nariai tarp nusikaltėlių buvo laikomi savotiška aukštuomene.

Nusikaltėlių bendruomenės nuolat varžydavosi dėl įtakos. Jų interesai būdavo skirtingi, tačiau galutinis tikslas visuomet buvo tas pats: įtaka.

Juodoji sėkla buvo jauna ir galinga nusikaltėlių pasaulio kasta, sugebėjusi pasinaudoti asmeninio pasiaukojimo filosofija. Jie atrodė esantys tyri ir idealūs vyrai, savo gyvenimą paskyrę kalėjime sėdinčių nusikaltėlių gerovei. Jie garbino kalėjimą: familiariai jį vadindavo „namais”, „bažnyčia” arba „motina” ir džiaugdavosi ten patekę. Kitos kastos, taip pat ir Sibiro urkų tauta, niekino kalėjimą, o įkalinimą pakęsdavo taip pat, kaip kitas užgriuvusias nelaimes.

Kadangi Juodoji sėkla į savo gretas priimdavo įvairaus plauko nusikaltėlius, jie tapo didžiausia kasta Rusijos nusikaltėlių pasaulyje. Tačiau norėdamas tarp jų sutikti išmintingą ir protingą žmogų, turėdavai pabendrauti su dviem dešimtimis išdidžių tamsuolių ir sadistų, kurie visose situacijose elgdavosi įžūliai. Todėl daug kas nenorėdavo pritarti jų pažiūroms.

Buvo dar viena labai ypatinga kasta: Raudonoji sėkla. Tai buvo žmonės, kolaboruojantys su mentais ir tikintys kalėjimų administracijos sekamomis pasakomis, tokiomis kaip „asmenybės reabilitacija”. Jie buvo vadinami „raguotaisiais”, „raudonaisiais”, „draugais”, „sukomis” ir „padlomis” — didelę panieką nusikaltėlių pasaulyje reiškiančiais kreipiniais.

Visi kiti, nepriklausantys nė vienai iš šių dviejų kastų, buvo vadinami Pilkąja sėkla, kitaip tariant, nepriklausomais. Jie buvo nusistatę prieš mentus ir pritarė nusikalstamo gyvenimo taisyklėms, tačiau nepriklausė Juodajai sėklai, o svarbiausia, nepritarė jos filosofijai. Jie tikrai nenorėjo viso gyvenimo praleisti kalėjime.

Juodajai sėklai priklausantys nusikaltėliai buvo priversti atsisakyti giminių, negalėjo turėti nei namų, nei šeimos. Kaip ir kiti nusikaltėliai, garbino motiną, tačiau dauguma jų negerbė savo motinų, priešingai, su jomis elgdavosi bjauriai. Pažinojau daug vargšių moterų, kurių sūnūs, būdami kalėjime, vienas kitam teatrališkai pasakodavo, kad vienintelis dalykas, kurio jiems tikrai trūksta, esanti mama. Vis minėdavo motiną, berdavo gražius žodžius, o paskui, išėję iš kalėjimo, namie pasirodydavo tik tam, kad mamą išnaudotų. Kartais jie savo motinas apvogdavo, nes taip liepia taisyklės: „Kiekvienas Blatnoi, kitaip tariant, Juodosios sėklos narys, iš savo namų turi išnešti viską. Tik taip parodo, kad yra iki galo garbingas...” Visiška kvailystė — apvagia tėvus ir motinas, jiems grasina, o kartais net nužudo. Jų gyvenimas trumpas ir kupinas smurto. Kaip patys sakydavo: „Vynas, kortos, moterys, o paskui nors ir tvanas...” jokių moralinių ar socialinių įsipareigojimų. Visa jų egzistencija virsdavo nesibaigiančiu vaidinimu, kuriame jie nuolat turėdavo demonstruoti tik neigiamas ir primityvias savo prigimties puses.

Pusiausvyra tarp Juodosios ir Pilkosios sėklų laikosi tik dėl nuolatinių paliaubų. Vyrų yra daugiau, tačiau Blatnoi yra geriau organizuoti kalėjimuose.

Vyrų kastoje nėra hierarchijos kaip Juodojoje sėkloje, ten gerbiamas amžius ir profesionalumas. Ant aukštesnio laiptelio stovi tie, kurie labiau rizikuoja, — plėšikai ir policininkų žudikai. Po jų eina vagys, aferistai, sukčiai ir visi kiti.

Vyrai sutartinai priima visus sprendimus ir laikosi į sibirietiškas panašių gyvenimo taisyklių, tačiau visose situacijose išlieka neutralūs. Jų šūkis: „Mūsų namas stovi už kaimo ribų? Jų nusikaltėlių daliniai vadinami ne gaujomis, o šeimomis. Taip pat ir kalėjime jie susijungia į šeimas, kuriose visi lygūs ir visu kuo dalijasi. Prireikus šeimos susijungia ir tampa beprotiškai galingos. Vyrai organizuoja beveik visus kalėjimų maištus.

Didžiausią autoritetą turintis senis toje užeigoje — kurį asmeniškai turėjau pasveikinti prieš darydamas bet ką kitką — buvo dėdė Kostičius, pravarde Sčaberis.

Jis buvo senas ir patyręs nusikaltėlis, gerai žinomas visoje šalyje. Mūsų bendruomenėje ir mano šeimoje apie jį buvo atsiliepiama gerai, visi labai jį mylėjo. Jis buvo ramus ir taikus tipas. Kalbėdavo labai maloniai, kantriai ir kukliai, visuomet aiškiai, tiesmukai reikšdavo savo mintis: jeigu ką nors turėdavo pasakyti, nevyniodavo žodžių į vatą. Gyveno su savo motina. Ta moteris buvo tokia sena, kad atrodė panaši į vėžlę. Judėdavo lėtai, bet buvo labai šauni. Juodu turėjo namą ir šiek tiek žemės. Dėdė Kostičius laikė daug balandžių, todėl aš kartkartėmis nueidavau jo aplankyti ir jais apsimainyti. Jis buvo sąžiningas ir visuomet man dovanodavo kokiu balandžiu daugiau. Pavaišindavo čefyru, o paskui papasakodavo įdomių istorijų iš savo gyvenimo. Kažkurioje Rusijos vietoje turėjo dukrą, tačiau jau seniai nebuvo jos matęs ir, man atrodo, labai dėl to krimtosi.

Pasakojo, kad būdamas jaunas nebuvo nusikaltėlis. Dirbo didelėje lentpjūvėje, pjaudavo medžių rąstus. Kartą jam teko matyti, kaip vieną vaikiną prispaudė rąstas, šis nukrito ant didžiulio pjūklo ašmenų ir buvo perpjautas pusiau. Brigados viršininkas nė akimirką niekam neleido sustoti dirbti. Jie buvo priversti toliau pjauti medį ir susitepti savo draugo krauju. Nuo tada dėdė Kostičius pradėjo nekęsti komunizmo, kolektyvinio darbo ir visos sovietinės sistemos.

Pirmą kartą jis buvo nuteistas už tai, kad pažeidė baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris SSRS buvo vadinamas „Pravaikštininku”. Tas straipsnis numatė, kad darbo neturintis žmogus, bedarbis, gali būti nubaustas kaip nusikaltėlis. Todėl dėdę Kostičių trejiems metams nusiuntė į bendrojo režimo kalėjimą Tverės mieste. Tuo laiku vyko karas tarp kastų. Juodoji sėkla buvo beužsitikrinanti kalėjimų kontrolę. Iš pradžių nedaug kas sutiko su tuo pasikeitimu, ir kraujas liejosi kaip per pavasarinį potvynį patvinusiomis upėmis. Kostičius bandė su niekuo nepalaikyti ryšių ir nuo visų atsiskirti, tačiau laikui bėgant pastebėjo, kad kalėjime neįmanoma gyventi atsiskyrus. Jam labiau patiko Vyrai negu Blatnoi, nes, kaip pats sakė, „jie paprasti ir nesistengia ko nors pasiekti smurtu bei įžūlumu. Vadovaujasi žodžiais ir sveiku protu.” Kalėjime Kostičius prisijungė prie vienos šeimos, kuri stengėsi išlikti neutrali ir tame kare nepalaikė nieko. Vieną dieną jaunas Blatnoi nutrūktgalvis, norėjęs susilpninti Pilkosios sėklos kastą tam, kad paskui Juodoji sėkla išnaudotų jos vyrus savo interesams, nužudė vieną seną Vyrų nusikaltėlį.

Tuomet Vyrai iš pradžių surengė savotišką taikią rezistenciją. Paskui, supratę, kad tokiu elgesiu nepasieks norimo rezultato, nusprendė įsitraukti į karą. Tame kare kovojo peiliais. Daugelis Vyrų dirbo kalėjimų valgyklose arba kirpyklose (Blatnoi nedirbdavo, nes tai prieštaravo jų taisyklėms). Taigi, be didelio vargo apsiginklavo peiliais bei žirklėmis ir Juodosios sėklos kastoje pasėjo mirtį.

Kostičius puikiai mokėjo naudotis peiliu: jis buvo augęs kaime ir būdamas vaikas išmoko skersti kiaules. Jį išmokė vienas Pirmojo pasaulinio karo veteranas, dirbęs mėsininku ir skerdęs gyvulius vienu durtuvo smūgiu. Todėl, įvykdęs pirmąsias žmogžudystes, Kostičius užsitarnavo pravardę: draugai jam davė vieno peilio pavadinimą reiškiantį vardą. Išėjęs iš kalėjimo dėdė Kostičius jau žinojo, kuo užsiims. Tuomet prasidėjo ilgai trukusi jo, laivų plėšiko, karjera. Kostičius plėšė laivus, plaukiojančius Volgos, Dono ir Dunojaus upėmis.