Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Gumelių tvirtinimas taip pat buvo kiekvieno mūsų menas. Aš labiau mėgau sudėtingesnį, bet užtikrintą tvirtinimo būdą. Mano gumelė niekada nenutrūkdavo (todėl niekada nesu gavęs įtempta gumele į nosį ar akį, o tai beprotiškai skaudus dalykas). Naudodavau ploną siūlą, kurį daug kartų apsukdavau apie gumelę ir užtvirtindavau paprastu žvejo mazgu. Tvirtumo dėlei ant viršaus dar užtepdavau gerai sukramtytos duonos tyrelės, kuri tapdavo panaši į klijus, tačiau siūlas nuo jos nesudžiūdavo.

Ties gumelės viduriu, kur paskui dedamas šaunamas daiktas, būdavo pritvirtinamas odos gabalėlis. Aš naudodavau nelabai storą, bet tvirtą odą, nes pernelyg stora ji neretai suskilinėdavo ir suplyšdavo.

Buvo daug mažų gudrybių, galinčių pagerinti balistines laidynės savybes, tačiau, žinoma, privalėjai rankose laikyti gerą daiktą. Pavyzdžiui, kai būdavo įmanoma, prieš šaudamas aš visuomet šiek tiek sudrėkindavau laidynės rėmą. Taip jis suminkštėdavo, todėl žinodavau, kad galiu maksimaliai panaudoti laidynę ir jos nesulaužysiu. Paskui pradėjau tepti visas laidynės jungtis. Tai pagerindavo taiklumą, nes panaikindavo mažyčius pašalinius sausų medžiagų judesius, galinčius paveikti trajektoriją.

Tai aš išradau būdą, kaip, naudojant laidynes, padegti policijos nuovados kieme stovinčias mašinas. Nuovados kiemą juosė labai aukšta tvora. Tam, kad būtų galima ką nors įmesti į vidų, reikėjo prieiti pernelyg arti, o tada nutverdavo iš karto, kai tik kas pamatydavo mus besiartinančius. Molotovų buteliai buvo pernelyg sunkūs, kad būtų galima juos mėtyti. Kiek bandydavome, visi atsitrenkdavo į sieną ir net nepasiekdavo tikslo. Likdavome it musę kandę, nes matydavome, kad visos pastangos juos darant akimirksniu suduždavo į tą pilką sieną. Kai buvome beprarandą pasitikėjimą savimi, vieną dieną prikišau nagus prie savo dėdės bariuko, kuriame jis laikė stipriuosius alkoholinius gėrimus. Radau daug įvairiausių mažų buteliukų. Na, tų, skirtų nykštukiniams alkoholikams. Šiek tiek visų nupyliau. Juk mano dėdė vis tiek sėdėjo kalėjime. Bet ir šiaip nebūtų baręs, nes naudojau juos kilniam tikslui. Pagaminau mažą molotovą. Paskui specialiai šiam reikalui padariau kiek tvirtesnę nei paprastai laidynę ir, puikiai pavykus pirmiesiems bandymams, paruošiau visą dėžę mažų molotovų (pavadinome juos “mignon”). Padariau ir apie dešimtį laidynių, skirtų jiems šaudyti.

Nuėjome į vieną vietą — netoli policijos nuovados esančią seną apleistą spaustuvę. Iš ten atsivėrė puikus vaizdas į mūsų taikinius. Gerai pasiruošėme ir kaip karinių pabūklų padalinys paleidome pirmąją salvę. Šaudėme po dešimt. Vienas įtempdavo laidynę su buteliuku, o kitas iš už nugaros tuo pat metu kaip ir kiti draugai dviem žiebtuvėliais uždegdavo priešais jį esančio ir greta įsitaisiusio draugo buteliukus. Vaizdas buvo nepakartojamas. Žvelgiau į buteliukus, lekiančius per nuovados sieną, ir man atrodė, jog girdžiu, kaip jie švilpia lyg kulkos. Girdėjau nedidelius sprogimus, po kurių pasigirdo mentų riksmai ir kaip nuostabūs į orą kylantys drakonai pasirodė pirmieji juodi dūmai. Taip džiaugiausi ir buvau toks laimingas, kad norėjosi verkti.

Vieta buvo ideali: kol mūsų aukos susigaudę, kas vyksta, mes jau buvome iššaudę visą arsenalą ir dviračiais ramiai važiavome namo.

Žmonės mieste apie nieką kita nekalbėjo. „Kažkas užpuolė policijos nuovadą“, — sakydavo vienas. „Kas?” — klausdavo kitas. „Atrodo, kad kažkokia nežinoma gauja”, — atsakydavo trečias. Mes jautėmės esantys protagonistai. Kaskart, kai girdėdavau ką nors kalbant apie tą įvykį, norėdavau surikti į akis: „Tai padarėme mes, mes!!!”

Didžiavausi savimi, ką ir sakyti. Jaučiausi esantis tikras genijus ir kurį laiką su draugais elgiausi kaip generolas su savo kariuomene.

Vėliau dar keletą kartų padegėme policijos nuovados kiemą, tačiau pakui policininkai uždengė jį metaliniu tinklu, ir mūsų Molotovo kokteiliukai nebepratilpdavo. Dauguma jų atšokdavo nuo tinklo ir nukrisdavo ant žemės šiapus sienos, plof! Kartais net nesprogdavo. Jau nebebuvo taip įdomu.

Kurį laiką bandėme sugalvoti ką nors naujo, tačiau paskui staiga užaugome ir kažkas pasiūlė paprasčiausiai šaudyti į policininkus pistoletais. Tai irgi buvo įdomu, bet vis tiek ne taip, kaip deginti juos mažaisiais molotovais — kažkuo viduramžius primenančiais ginklais, kurie mums leido pasijusti riteriais, garbingai kovojančiais su drakonais.

Eidami į tetos Katios užeigą su nuostabiąja gėle rankose, perėjome per Mirusiųjų tiltą. Tuo metu tai buvo asfaltuoto kelio, iš kurio kyšojo seni akmenys, atkarpa, tačiau kadaise šioje vietoje buvo pats tikriausias tiltas. Kai jį sugriovė, iš pradžių užvertė žemėmis, o paskui išasfaltavo. Tačiau dėl neaiškios priežasties akmenys vis prasimušdavo pro asfaltą ir išlįsdavo į paviršių. Buvo kraupu matyti iš suskilinėjusio asfalto kyšant tas didžiules senas ir deformuotas juodas dėmes. Vienas mūsų rajone gyvenantis senis sakė, kad tą reiškinį galima paaiškinti paprasčiausia „inžinerine klaida”. Tačiau būdamas mažas kur kas labiau tikėjau kita istorija, kuri aiškino tą keistą Mirusiųjų tilto akmenų judėjimą esant antgamtiniu reiškiniu.

Žmonės pasakojo, kad devynioliktame amžiuje mūsų mieste įvyko darbininkų sukilimas. Darbininkai esą pavargo būti išnaudojami turtingo ir kilmingo pono, apie kurį visi kalbėjo panašiai kaip apie grafą Drakulą. Sukilimo pretekstu tapo to kilmingo vyro išprievartauta jauna valstietė. Ši mergina, priešingai negu daugelis kitų anksčiau tai patyrusių merginų, netylėjo ir visiems papasakojo tiesą. Nepabijojo būti pažeminta ir prarasti garbės. Vis dėlto žmonės jos nepaniekino, o palaikė. Valstiečiai ir darbininkai nedelsdami sukėlė maištą. Nugalabijo sargybinius, įžengė į pono rūmus, ištraukė jį iš lovos, išvilko į gatvę, ten mirtinai jį suspardė ir sudaužė kumščiais. Paskui pririšo jo kūną prie rūmų vartų ir neleido namiškiams nuimti. Pasakė, kad jis ten turįs supūti.

Kitą dieną maištas buvo numalšintas. Nepaisant to, žmonės kalbėjo, kad, jeigu kas nors nuims pono kūną nuo vartų, prakeikimas kris ant visos jo šeimos. Žinoma, niekas nepaklausė žmonių kalbų, ir ponas buvo palaidotas su visomis apeigomis. Po kelių mėnesių jo žmona susirgo ir mirė. Netrukus nukrito nuo arklio ir mirė vyriausias jau suaugęs sūnus. Galiausiai po kurio laiko gimdydama savo pirmagimį mirė pono duktė, neišgyveno ir naujagimis.

Rūmai liko apleisti ir neilgai trukus ėmė griūti. Niekas nenorėjo eiti ten gyventi. Kilmingo didiko žemes užėmė valstiečiai. Virš tos vietos, kur buvo šeimos kapai, buvo pastatytas tiltas ir dėl to vadinosi Mirusiųjų tiltu.

Pasak legendos, šeimynykščių vaiduokliai susirenka ir bando ištraukti to žiauraus vyro kūną iš po žemių, kad ir vėl pasmeigtų jį ant vartų, nes nori nutraukti prakeikimą ir ilsėtis ramybėje. Tačiau jiems niekaip nepavyksta to padaryti, nes virš kapo pastatytas tiltas. Per naktį šmėklos spėja tik iškelti kelis akmenis, bet juos kitą dieną važiuodami per tiltą žmonės ir vėl įstumia į vietą.

Kai buvome maži, kartais naktį eidavome ieškoti tų vaiduoklių. Kad būtų drąsiau, nešdavomės peilį. Taip pat įvairiausių „stebuklingų” sibirietiškų daiktų, pavyzdžiui, džiovintą anties koją arba pilnaties naktį palei upę nurautą žolės kuokštą.

Pasislėpdavome nedidelėje dauboje ir laukdavome šmėklų. Belaukdami pasakodavome vienas kitam baisias istorijas ir įvairiausius paslaptingus nutikimus, kurie mus turėdavo gąsdinti ir neleisti užmigti. Tačiau greitai vienas po kito sumigdavome.