Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Kai pabudau, buvo jau vakaras. Kažkas manęs paklausė, ar gerai jaučiuosi. Tai buvo mano draugas Džidžitas. Rankoje laikė butelį vyno.

Kiti sėdėjo prie laužo ir gėrė.

Vėl pasijutau kupinas jėgų. Paklausiau Džidžito, ar kas nors rado Vitaličiaus kūną. Jis papurtė galvą.

Tuomet priėjau prie kitų ir paklausiau, kodėl jie geria, jeigu mūsų draugo kūnas vis dar upėje.

Jie pažvelgė į mane nieko nereiškiančiais žvilgsniais. Kai kurie buvo girtutėliai, dauguma pavargę ir nusiminę.

„Klausykite, — pasakiau, — dabar einu prie Pjautuvo ir užmesiu tinklus!“

Pjautuvas buvo vieta už maždaug dvidešimties kilometrų palei upės srovę. Ji buvo taip vadinama todėl, kad ten esantis platus upės vingis priminė pjautuvo formą. Toje kilpoje srovė sulėtėdavo ir vanduo išsiliedavo į krantus, atrodė, kad beveik visiškai nebeteka.

Viskas, ką nunešdavo srovė, anksčiau ar vėliau atsidurdavo ten. Tinklu užtvėrus tą vietą ties dugnu buvo galima rasti Vitaličiaus kūną.

Vienintelė bėda buvo ta, kad dėl potvynio upė buvo pilna visų tų šiukšlių. Todėl reikėjo nuolat keisti tinklą, kitaip jis persipildydavo ir traukiant į paviršių galėjo suplyšti.

Kartu su manimi ėjo Melas, Džidžitas, Besą ir Nebylys. Nuplaukėme dviem mano valtimis, nusigabenome vieną mano ir vieną Melo tinklą.

Tinklus, kurie naudojami skenduoliams ištraukti, paskui tenka išmesti. Dar kartą juos naudoti galima tik tokiam pat liūdnam tikslui.

Aš turėjau apie dešimt tinklų, skirtų įvairiai naudoti. Geriausi buvo dugniniai tinklai, kurie galėdavo išlaikyti didelį svorį ir ilgą laiką mirkti vandenyje. Tai trisluoksniai tinklai labai storomis virvėmis.

Pasiėmiau geriausią kokį tik turėjau dugninį tinklą ir patraukėme prie Pjautuvo.

Metėme tinklus kiaurą naktį ir be paliovos valėme iš jų šiukšles. Upės dugne buvo visko, įvairiausių gyvūnų gaišenų. Tačiau labiausiai erzino šakos, nes įsipainiojusias į tinklą būdavo labai sunku ištraukti, be to, jos draskydavo tinklo akis.

Iki pat ryto išbuvome šlapiomis rankomis. Nespėdavome jų nusišluostyti, kai ir vėl tekdavo merkti į vandenį, nes vos išvalydavome tinklą viename gale, kitame jis jau būdavo pilnas, o vos spėdavome išrankioti daiktus iš ten, jau vėl reikėdavo grįžti į prieš tai išvalytąją pusę.

Po kurio laiko mūsų pakeisti atėjo Gagarinas ir kiti. Buvome išvargę, lūžome nuo miego. Tuoj pat sukritome į žolę ir akimirksniu užmigome.

Apie ketvirtą valandą popiet Gagarinas drauge su kitais rado Vitaličiaus kūną.

Jis buvo nusėtas įdrėskimų ir įpjovimų, dešinė pėda buvo lūžusi, o iš jos kyšojo dalis kaulo. Vitaličius buvo pamėlęs kaip ir visi skenduoliai.

Sukvietėme savo rajono žmones. Jie nunešė jį namo, pas mamą. Drauge nuėjome ir mes, norėjome papasakoti, kaip viskas atsitiko. Vitaličiaus mama nepaguodžiamai verkė, be perstojo raudojo ir visus mus apkabino — taip stipriai suspaudė, kad net suskaudo. Manau, ji pati suprato, o galbūt kas nors iš Centro kvartalo papasakojo, kiek mes vargome, kol suradome jos sūnaus kūną.

Dėkojo ir dėkojo. Mane apėmė keistas jausmas, kai girdėjau ją sakant: „Ačiū, ačiū, kad parnešėte jį į namus.”

Nepajėgiau pažvelgti jai į akis. Žinojau, jog padariau ne viską, kas įmanoma, kad rasčiau jos sūnaus kūną.

Visi buvome sukrėsti, priblokšti. Nepajėgėme net galvoti apie tai, jog likimas atėmė iš mūsų tokį žmogų kaip Vitaličius.

Taigi būdami netoli Centro visuomet užsukdavome pas, tetą Katią, Vitaličiaus mamą.

Ji nebuvo ištekėjusi: pirmasis jos draugas, Vitaličiaus tėvas, nespėjo jos vesti, nes buvo paimtas į kariuomenę, išsiųstas į Afganistaną ir ten dingo be žinios. Tuomet ji dar buvo nėščia.

Teta Katia turėjo nedidelę į restoraną panašią užeigą, apie kurią pasakojau, ir gyveno su nauju draugu. Jis buvo geras žmogus, nusikaltėlis, užsiėmė įvairia nelegalia prekyba.

Kaskart, kai eidavome jos aplankyti, nunešdavome dovanų gėlių, nes žinojome, kad ji labai jas mėgsta.

Kartą teta Katia mums pasakė, kad labiau už viską pasaulyje norėtų turėti citrinmedį. Nusprendėme jai jį parūpinti. Vienintelė bėda buvo ta, kad nežinojome, kur jį gauti. Niekas iš mūsų niekada nebuvo matęs citrinmedžio.

Tuomet kažkas mums pasiūlė pasidairyti botanikos sode, kur buvo eksponuojami visi šiltuosiuose kraštuose augantys augalai. Sugaišę šiek tiek laiko paieškoms susiradome arčiausiai esantį botanikos sodą. Jis buvo Belgorode, Ukrainoje, prie Juodosios jūros. Trys valandos kelio nuo mūsų.

Išvažiavome puikiai organizuota grupe. Mūsų buvo gal penkiolika. Visi norėjo dalyvauti citrinų reikale, nes visi mylėjo tetą Katią, kaip galėdami stengdavosi jai padėti ir ją pradžiuginti.

Atvažiavę į Belgorodą, nusipirkome vieną bilietą į botanikos sodą: vienas mūsų įeidavo, patraukdavo į tualetą, pro langą perduodavo bilietą kitam, ir taip toliau, kol suėjome visi.

Prisišliejome prie mokyklinės ekskursijos ir prisigretinome prie savo objekto. Medis nebuvo labai didelis, šiek tiek aukštesnis už krūmą. Vėjas šiureno žalius lapus ir sūpavo tris ant šakų pakibusias citrinas.

Melas iš karto pareiškė, kad citrinos netikros. Esą jas priklijavo klijais, kad gražiau atrodytų, o medis esąs paprastas krūmas. Turėjome sustoti ir paskubomis apžiūrėti, kad įsitikintume, ar tos prakeiktos citrinos tikros, ar ne. Aš pats asmeniškai visas tris pauosčiau: kvepėjo kaip tikros citrinos.

Gagarinas skėlė Melui antausį, ir uždraudėme jam šnekėti iki pat operacijos pabaigos.

Pasičiupome vazoną ir užlipome į antrą sodo pakraštyje stovinčio pastato aukštą. Atidarėme langą ir atsargiai numėtėme medį ant garažo stogo. Paskui patys nušokome ir bėgte pasileidome į stotį, nešini tuo sunkiu vazonu su medžiu. Traukinyje apžiūrėjome medį ir pamatėme, jog nepaisant smūgių ir kratymosi citrinos nenukrito. Labai apsidžiaugėme, kad jų nepametėme...

Kai įteikėme dovaną, teta Katia iš laimės pravirko. O galbūt verkė dėl to, kad pastebėjo botanikos sodo antspaudą ant vazono, kurio mes per skubėjimą nenutrynėme. Vis dėlto jai taip patiko citrinmedis, kad kai nuskynė pirmąją prinokusią citriną, pakvietė mus visus arbatos su citrina.

Tą dieną, per mano tryliktąjį gimtadienį, su Melu žingsniuodami per miestą į Geležinkelio stoties rajoną nusprendėme nunešti dovanų gėlių, todėl užsukome į senojo Bosjos parduotuvę.

Gėles tetai Katiai visuomet pirkdavome pas jį. Prašydavome užrašyti tų mums nežinomų augalų pavadinimus ant lapelio, kad netyčia du kartus nenupirktume tokios pačios.

Kas šeštai mūsų perkamai gėlei Bosja pritaikydavo nedidelę nuolaidą arba padovanodavo maišelių su senomis sėklomis, kurios jau būdavo sudžiūvusios ir niekam tikusios. Mes vis tiek jas paimdavome ir pakeliui prasukdavome pro policijos nuovadą. Jeigu už vartų rasdavome stovinčias policijos mašinas, suberdavome sėklas į jų degalų bakus. Tos sėklos buvo lengvos ir iškart nenusėsdavo ant dugno, be to, buvo tokios mažos, kad pralįsdavo pro benzino siurblio filtro skylutes. Joms patekus į karbiuratorių, variklis sustodavo. Žodžiu, efektyviai panaudodavome tai, kas kitaip būtų išmesta laukan.

Senelis Bosja buvo geras žydas, kurį gerbė visi nusikaltėliai, tačiau jis taip slėpė savo reikalus, kad niekas nežinojo, kuo tiksliai (be to, kad turėjo gėlių, kurių beveik niekas nepirkdavo, krautuvėlę) jis užsiėmė. Žmonės šnekėjo, kad Bosja esą turi ryšių su Amsterdamo žydų bendruomene ir prekiauja deimantais. Na, niekas niekada šito mums nepatvirtino, o mes, eidami į jo krautuvėlę, vis bandydavome iš jo pasišaipyti ir išpešti, ką jis iš tiesų veikia. Tai buvo tapę tradicija. Stengdavomės jį prakalbinti, o jam kaskart pavykdavo išsisukti.