Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Su mumis dirbdavo seniai — iš aktyvios veiklos pasitraukę garbaus amžiaus nusikaltėliai, kurių pragyvenimu rūpindavosi jaunesnieji. Tie keisti pensininkai auklėdavo mus, vaikus, ir ugdydavo mūsų nusikaltėliškąjį identitetą.

Mūsų rajone tokių buvo daug, ir visi jie buvo kilę iš Sibiro urkų tautos. Jie laikėsi senųjų įstatymų, kurių nemėgo kitos nusikaltėlių bendruomenės, nes tie įstatymai skatino gyventi kukliai ir garbingai, visuomet aukotis, į pirmą vietą iškeliant tokius idealus kaip moralė ir tikėjimas, pagarba gamtai, paprastiems žmonėms, darbininkams ir visiems kitiems, kuriuos išnaudoja valdžia ir turtingosios klasės.

Turtuolius mes vadindavome senoviniu sibirietišku žodžiu upiri, kuris reiškė pagonių mitologijos būtybes, gyvenančias pelkėse bei neįžengiamuose miškuose ir mintančias žmonių krauju. Kitaip tariant, pačius tikriausius Sibiro vampyrus.

Mūsų tradicija draudė vykdyti nusikaltimus prieš tai susitarus su auka, nes bendrauti su turtuoliais ir valdžios atstovais buvo laikoma negarbingu dalyku. Juos buvo galima tik užpulti ir nužudyti, bet niekada nebuvo galima jiems grasinti ar priversti susitarti. Dėl to tokie nusikaltimai kaip turto prievartavimas, reketas ar nelegali veikla, susitarus su policija ir KGB, buvo neabejotinai niekinami. Mes tikplėšdavome ir vogdavome. Užsiimdami nelegalia prekyba su niekuo nesitardavome. Trumpiau tariant, viską vykdydavome savarankiškai.

Kitos bendruomenės taip negalvojo. “Ypač jaunoji karta elgėsi kaip europiečiai ir amerikiečiai. Jie neturėjo jokios moralės, svarbūs buvo tik pinigai. Tokie iš paskutiniųjų stengėsi sukurti nusikaltėlių sistemą piramidės principu, savotišką nusikaltėlių monarchiją. Mūsų sistemą, priešingai, būtų galima palyginti su tinklu, kur visi yra susiję tarpusavyje ir niekas neturi asmeninės valdžios, kiekvienas atlieka savo vaidmenį bendrų interesų labui.

Kai buvau nepilnametis, daugelyje nusikaltėlių bendruomenių pavieniai jų nariai turėdavo nusipelnyti teisę kalbėti arba su jais būdavo elgiamasi taip, tarsi jų net nebūtų. Mūsų bendruomenėje teisę kalbėti turėjo visi: ir moterys, ir vaikai, ir neįgalieji, ir seni žmonės.

Dėl mūsų ir kitų bendruomenių narių auklėjimo (arba auklėjimo nebuvimo) skirtumo susidarė tuštuma, tarp mūsų atsirado milžiniškas atstumas. Todėl, nors patys to ir nesuvokėme, jautėmės privalantys apginti savo principus, įstatymus ir priversti kitus juos gerbti, kartais tam naudodami ir jėgą.

Nuolat keldavome neramumus mieste. Jeigu eidavome į kitą rajoną, dažnai galiausiai kildavo muštynės, ant žemės tikšdavo kraujas, į visas puses būdavo mojuojama kumščiais ir peiliais. Apie mus sklido kalbos, kad esame žvėrys, visi mūsų bijojo ir dažnai kaip tik dėl to užpuldavo, nes visuomet atsiranda kas nors, norintis pasipriešinti natūraliems instinktams, patampyti liūtą už ūsų. Tokie bando nugalėti savo baimę ir dėl to puola tos baimės sukėlėją.

Muštynės kildavo ne visuomet. Kartais į pagalbą pasitelkę diplomatiją sugebėdavome įtikinti savo priešininkus persigalvoti. Tuomet iš abiejų pusių tik nuskambėdavo koks antausis, o paskui pradėdavome kalbėtis. Būdavo smagu, kai viskas šitaip baigdavosi, tačiau dažniau būdavo praliejamas kraujas, o paskui grandininiu principu pašlydavo santykiai su visu rajonu. Vėliau būdavo labai sunku tuos santykius atgaivinti.

Mūsų seniai gerai mus išmokė.

Visų pirma privalėjome gerbti visus gyvus padarus. Į šią kategoriją neįėjo policininkai, valdžiai atsidavę asmenys, bankininkai, lupikautojai, skolinantys pinigus už palūkanas, taip pat visi kiti savo rankose laikantys valdžią, pinigus ir išnaudojantys eilinius žmones.

Paskui reikėjo tikėti Dievą ir jo sūnų Jėzų Kristų, mylėti ir gerbti kitokius nei mūsų būdus tikėti Dievą. Tačiau bažnyčia ir religija niekada neturėjo būti laikoma įstaiga. Mano senelis sakydavo, kad Dievas nesukūrė kunigų, jis kūrė tik laisvus žmones. Vis dėlto būna ir gerų kunigų, tuomet ne nuodėmė lankytis tose vietose, kur jie užsiima ganytojiška veikla, tačiau, be jokios abejonės, nuodėmė manyti, kad kunigai turi daugiau galios prieš Dievą nei kiti žmonės.

Galiausiai neturėjome elgtis su kitais taip, kaip nenorėtume, kad kas nors pasielgtų su mumis. Tačiau jeigu kurią dieną būtume priversti taip pasielgti, tam turi būti rimtas pagrindas.

Vienas senis, su kuriuo nemažai kalbėdavausi apie tai — apie mūsų gyvenimo filosofiją, apie primityvų nemokšiškumą, — sakydavo, kad, jo manymu, mūsų pasaulyje knibždėte knibžda klaidingu keliu einančių žmonių, kurie su kiekvienu neteisingu žingsniu vis labiau tolsta nuo teisingojo kelio. Jam atrodė, kad daugeliu atvejų nėra prasmės bandyti sugrąžinti tuos žmones į teisingą kelią, nes jie per daug nutolę. Vienintelis dalykas, ką galima padaryti, yra nutraukti jų egzistenciją, „pašalinti juos iš kelio”.

— Turtingas ir galingas žmogus, — sakydavo senis, — eidamas klaidingu keliu sugriauna daug gyvenimų, įklampina į bėdą daug žmonių, kurie tam tikra prasme yra nuo jo priklausomi. Vienintelis būdas viską grąžinti į vietas yra jį nugalabyti ir šitaip sunaikinti galią, kurią šis susikūrė per pinigus.

Atsakydavau:

— O jeigu ir to žmogaus nužudymas yra klaidingas žingsnis? Ar nebūtų geriau paprasčiausiai vengti turėti reikalų su juo ir tiek?

Senis pažiūrėdavo į mane nustebęs ir atsakydavo taip užtikrintai, kad man imdavo svaigti galva:

— Vaikeli, kas tu manaisi esąs, Jėzus Kristus? Tik jis gali daryti stebuklus. Mes turime tarnauti savo Viešpačiui... Ar galima tarnauti geriau negu pašalinant iš žemės Velnio išperas?

Tas senis buvo pernelyg geras.

Trumpiau tariant, senių dėka mes buvome įsitikinę, kad elgiamės teisingai. „Terauda blogo mums linkintieji, — manydavome, — nes Dievas su mumis.” Rasdavome tūkstančius pačių įvairiausių būdų pateisinti savo smurtą ir poelgius.

Per mano tryliktąjį gimtadienį nutiko vienas dalykas, kuris mane privertė šiek tiek suabejoti.

Viskas prasidėjo šitaip: ledinį tos šaltos dienos rytą mano draugas Melas pasirodė mano namuose ir paprašė palydėti jį į kitą miesto galą, į Geležinkelio stoties rajoną. Mūsų rajono Sargo liepimu, jis turėjo nunešti pranešimą vienam nusikaltėliui.

Sargas leido Melui drauge pasiimti tik vieną asmenį, ne daugiau, nes nešti pranešimus būriu buvo nemandagu. Tai buvo laikoma jėgos demonstravimu, beveik grasinimu. Deja, Melas pasirinko mane.

Visiškai nenorėjau ten vilktis spaudžiant šalčiui, juo labiau per savo gimtadienį. Jau buvau susitaręs vakare susitikti su visu būriu draugų atšvęsti dėdės namuose, kurie buvo tušti, nes jis sėdėjo kalėjime. Paliko namus man prižiūrėti, galėjau siausti kiek panorėjęs. Reikėjo tik palaikyti tvarką, pašerti jo katinus ir palaistyti gėles.

Tą rytą norėjau ruoštis šventei ir, kai Melas paprašė jį palydėti, man net rankos nusviro. Bet negalėjau atsisakyti. Žinojau, kad jis pernelyg trenktas ir vienas prisivirtų košės. Todėl apsirengiau, abu papusryčiavome ir patraukėme į Geležinkelio stoties rajoną. Buvo labai daug sniego, negalėjome važiuoti dviračiais, todėl išėjome pėsčiomis. Mes su draugais niekada nevažiuodavome autobusais, nes reikėdavo labai ilgai laukti. Pėsčiomis būdavo greičiau. Paprastai eidami kalbėdavomės apie daugelį dalykų, apie tai, kas vyksta mieste ar rajone. Su Melu kalbėtis buvo labai sunku, nes Motina Gamta neapdovanojo jo gebėjimu suregzti suprantamą sakinį. Jis kalbėdavo dalykus, kurių nedrįstu versti iš rusų kalbos, nes neįsivaizduoju, kaip išlaikyti pokalbio seką, tiksliau sekos nebuvimą.