Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Mano gimtadienis

Mes, Žemupio rajono vaikai, tikrai gyvenome laikydamiesi sibiriečių nusikaltėlių taisyklių. Mums buvo įskiepytas tvirtas stačiatikių tikėjimas su labai stipria pagoniška įtaka. Dėl mūsų elgesio visi kiti miesto gyventojai mus vadindavo „sibirietišku auklėjimu”. Mes nesikeikdavome, niekada nepiktžodžiaudavome prieš Dievą ar prieš motiną, nekalbėdavome nepagarbiai apie senus žmones, nėščias moteris, mažus vaikus, našlaičius ar neįgaliuosius. Buvome gana drausmingi ir, tiesą sakant, mums nereikėjo keiksmažodžių tam, kad pasijustume suaugę, kaip mūsų bendraamžiams iš kitų rajonų, nes su mumis buvo elgiamasi taip, tarsi iš tiesų būtume nusikaltėlių bendruomenės dalis. Mes buvome tikra nepilnamečių gauja, kurios hierarchija atitiko nusikaltėlių modelį, ir buvome atsakingi už suaugusių nusikaltėlių patikėtas užduotis.

Mūsų uždavinys buvo eiti sargybą. Vaikštinėdavome po savo rajoną, daug laiko praleisdavome ten, kur jis ribojosi su kitais miesto kvartalais, ir pranešdavome suaugusiesiems apie kiekvieną įtartiną judesį. Jeigu rajone pasirodydavo įtartinas tipas — mentas, niekšas ar nusikaltėlis iš kito rajono, — suaugę mūsų lyderiai apie tai sužinodavo per kelias minutes.

Kai atvažiuodavo policininkai, paprastai užtverdavome kelią. Susėsdavome arba suguldavome ant gatvės priešais jų mašinas ir priversdavome sustoti. Jie išlipdavo ir traukdavo mus nuo kelio: spardydavo į užpakalius arba tįsdavo už ausų. Mes jiems priešindavomės. Paprastai pasirinkdavome patį jauniausią mentą ir visi būriu jį užpuldavome. Vienas jį mušdavo, kitas kąsdavo į ranką, trečias užšokdavo ant nugaros ir nutraukdavo kepurę, ketvirtas išlupdavo uniformos sagas arba iš dėklo ištraukdavo pistoletą. Taip erzindavome tol, kol šiam trūkdavo kantrybė arba kol jo kolegos pradėdavo rimtai mus lupti.

Tie, kuriems labiausiai nepasisekdavo, gaudavo bananu per galvą, imdavo truputį kraujuoti ir tiek.

Kartą vienas mano draugas pabandė iš vieno policininko dėklo pavogti pistoletą. Tas laiku nutvėrė jį už rankos, bet taip stipriai suspaudė, kad mano draugas nuspaudė gaiduką ir netyčia peršovė jam koją. Vos išgirdome šūvio garsą, pasileidome tekini į visas puses, o tie debilai, mums bėgant, ėmė šaudyti pavymui. Laimei, nė į vieną mūsų nepataikė, bet bėgdamas girdėjau, kaip pro šalį švilpia kulkos. Viena pataikė į šaligatvį, nuo jo atskilo cemento gabalas ir pataikė man į veidą. Žaizda buvo maža ir visai negili, paskui jos net nesiuvo, tačiau dėl kažin kokios priežasties iš tos skylės gausiai tekėjo kraujas. Kai atbėgome į mano draugo Melo namų kiemą, jo mama, teta Irina, paėmė mane į rankas ir pasileido tekina į tėvų namus, visa gerkle šaukdama, kad policininkai man šovė į galvą. Aš bandžiau ją raminti, bet veltui. Teta Irina taip skubėjo, kad nieko negirdėjo. Galiausiai, likus keletui metrų iki namų, pro kraują, tekantį ant akių, pamačiau savo mamą, kuri buvo išbalusi kaip pati mirtis ir atrodė jau pasiruošusi laidotuvėms. Kai teta Irina prie jos sustojo, išsiriečiau kaip gyvatė ir, ištrūkęs iš rankų, atsistojau ant žemės.

Mama apžiūrėjo žaizdą ir liepė eiti į vidų. Paskui davė raminamųjų tetai Irinai, kad ši nurimtų.

Abi kartu susėdo kieme ant suoliuko, gėrė valerijoną ir raudojo. Tada man buvo devyneri.

Kitą kartą visi policininkai išlipo iš mašinų, nes norėjo su mumis susidoroti greičiau. Čiupo visus už kojų ar už rankų ir metė į kelio pakraštį. Mes atsikeldavome ir vėl grįždavome į gatvę, o jie pradėdavo iš naujo. Mums tai buvo nesibaigiantis žaidimas.

Vienas mano draugų pasinaudojo tuo, kad mentų dėmesys buvo nukreiptas į mus, ir nuleido jų mašinos rankinį stabdį. Buvome ant kalniuko, o gatvė vedė upės link. Mašina pasileido kaip raketa. Policininkai žiūrėjo, kaip ji rieda visą kelią, lyg stabo ištikti, pykčio perkreiptais veidais,. Mašina įriedėjo į vandenį ir — pliumpt — dingo kaip povandeninis laivas. Tuomet ir mes išsiskirstėme greičiau nei įprastai, kad pernelyg smarkiai negautume į kailį.

Mes ne tik eidavome sargybą, bet ir būdavome pasiuntiniai.

Sibiriečių bendruomenėje nepriimta bendrauti telefonu, nes jis ne tik laikomas nesaugia bendravimo priemone, bet yra ir ypač niekinamas simbolis, todėl labai gerai išvystytas vadinamasis „kelias”. Kitaip tariant, bendravimas žodiniais, rašytiniais pranešimais arba žinutėmis, kurių prasmė užkoduota tam tikrais daiktais.

Žodinis pranešimas vadinamas „pūstelėjimu”. Suaugęs nusikaltėlis, norėdamas pasiųsti pūstelėjimą, pasikviečia kurį nors vaiką, gali ir savo sūnų, ir pasako jam žinutės turinį nusikaltėlių kalba fenja, kuri yra kilusi iš senovinės sibiriečių nusikaltėlių protėvių, efėjų genties, kalbos. Žodiniai pranešimai visuomet būna trumpi ir turi konkrečią reikšmę. Jie naudojami kasdieniuose santykiuose, sprendžiant nesudėtingus reikalus.

Kai mano tėvas kviesdavo mane, kad kam nors nuneščiau žodinį pranešimą, sakydavo: „Eikš, turiu nusiųsti pūstelėjimą.” Paskui man pasakydavo turinį, pavyzdžiui: „Nueik pas dėdę Venją ir pasakyk jam, kad čia dulkės stulpu kyla.” Tai reiškė kvietimą nedelsiant ateiti aptarti svarbaus reikalo. Aš turėdavau šokti ant dviračio ir tuoj pat važiuoti, deramai pasisveikinti su dėde Venja, pagal sibirietišką tradiciją, pasakyti porą mandagių žodžių, nesusijusių su žinute, pavyzdžiui, pasiteirauti, kaip sveikata, ir tik tuomet galėdavau sakyti tai, dėl ko atvykau: „Nešu jums pūstelėjimą nuo savo tėvo!“ Tada turėdavau palaukti, kad dėdė leistų man pasakyti pranešimo turinį. Jis leisdavo, bet nepasakydavo to tiesiogiai. Kukliai, kad neatrodytų įžūlus, tardavo: „Tuomet telaimina tave Dievas, vaikeli” arba „Tepadeda tau Jėzaus Kristaus siela” ir šitaip leisdavo suprasti, jog yra pasirengęs mane išklausyti. Aš pasakydavau pranešimą ir laukdavau atsakymo. Negalėdavau išeiti nesulaukęs atsakymo. Net jeigu dėdė Venja ar kas nors kitas jo vietoje neturėdavo ką pasakyti, vis tiek privalėdavo ką nors sugalvoti. „Pasakyk savo tėvui, kad pasigaląsiu kulnus. Eik su Dievu”, — tardavo, leisdamas suprasti, kad priima kvietimą ir kaip galėdamas greičiau užsuks. Jeigu nenorėdavo atsakyti, sakydavo: „Geras pūstelėjimas man mielas, kaip širdžiai miela būna muzika. Grįžk namo su Dievu, tesiunčia Jis visai jūsų šeimai sveikatos ir ilgą gyvenimą? Tuomet aš taip pat atsisveikindavau, laikydamasis ritualo, ir kaip galėdamas greičiau grįždavau namo. Kuo būdavai greitesnis, tuo labiau suaugusieji tave kaip pasiuntinį vertindavo ir dosniau atsilygindavo. Kartais gaudavau dvidešimt penkių rublių banknotą (tais laikais dviratis kainavo penkiasdešimt), kitais kartais pavaišindavo saldumynais ar duodavo butelį gazuoto vandens su sirupu.

Taip pat ir išnešiodami laiškus atlikdavome nedidelį savo vaidmenį.

Laiškai galėjo būti trijų rūšių: ksiva (nusikaltėlių kalba tai reiškė „dokumentą”), maliava („mažylis”) ir raspika („parašas“).

Ksiva buvo ilgas ir svarbus nusikaltėlių kalba parašytas laiškas. Tokie rašyti labai retai. Rašydavo juos įtakingi ir seni nusikaltėliai dažniausiai tam, kad įsakymai pasiektų kalėjimus. Tokiais laiškais būdavo norima paveikti kalėjimų valdymo politiką, kurstoma sukilti arba siekiama įtikinti kokiu nors būdu išspręsti sudėtingą situaciją. Toks laiškas būdavo perduodamas iš rankų į rankas ir keliaudavo iš kalėjimo į kalėjimą. Dėl turinio svarbos jo niekada nebūdavo galima patikėti pirmam pasitaikiusiam pasiuntiniui, tik nusikaltėlių autoritetui artimiems žmonėms. Mes, vaikai, tokių laiškų niekada nesame nešę.