Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Tai mano senelis. Buvo sibirietis... Ar galiu priklausyti sibiriečių šeimai, jeigu mano senelis buvo jūsiškis? — kalbėjo labai rimtai, o jo prašyme nebuvo nė lašo puikybės ar kitokio neigiamo jausmo. Tai buvo tikras pagalbos prašymas: turbūt Sura pavargo būti vienas.

Pasakėme jam, kad patikrinsime nuotrauką ir paklausinėsime namie, pažiūrėsime, ar kuris nors iš mūsų senių jį prisimena.

Nuotraukos niekur nesiuntėme, nieko neklausinėjome. Tais laikais žmonių gyvybės Sibire prapuldavo milžiniškame žmogiškų istorijų verpete. Nusprendėme kurį laiką palaukti, o paskui priimti milžiną į savo šeimą. Jis buvo ramaus būdo, jau atlikęs dvejus metus savo bausmės ir nekėlė jokių rūpesčių, todėl nebuvo priežasčių neleisti žmogui pasidžiaugti gera kompanija ir broliška meile, jeigu to nusipelnė (nors sibirietiškas jo šaknis patvirtino tik sena nuotrauka).

Po savaitės paskelbėme jam, kad, jeigu pažada laikytis mūsų taisyklių ir įstatymų, gali tapti mūsų šeimos nariu, ir grąžinome jam nuotrauką. Pasakėme, kad, deja, niekas jo senelio neatpažino. Jis šiek tiek pagalvojo, o paskui virpančiu balsu prisipažino, jog nuotrauka ne jo. Ją jam davusi sesuo, viename universitete dirbanti kažkokiame istoriniame archyve. Atsiprašė mūsų už apgavystę. Pasakė, kad jam labai patinkame kaip žmonės ir todėl labai nori priklausyti mūsų šeimai. Man jo pagailo. Supratau, kad jis ne tik labai paprastas, ne itin gudrus, bet ir ypač geros sielos žmogus. Tikrai nebuvo blogas. Paprastai tokie kaip jis kalėjime mirdavo pirmaisiais mėnesiais. Tuos, kuriems pasisekdavo labiau, kuriai nors kastai priklausantys labiau patyrę nusikaltėliai išnaudodavo kaip marionetes.

Pasigailėjome Suros. Leidome jam gyventi kartu su mumis, nors jis ir nebuvo tikras sibirietis. Atleidome, nes prisipažino klydęs. „Sura tapo mūsų šeimos nariu“, — pranešėme tą patį vakarą. Visus kameros kalinius ta naujiena labai nustebino.

Sura greitai išmoko mūsų taisykles. Aiškinau jam viską kaip vaikui, o jis mokėsi ir neslėpė susižavėjimo naujai atrastais dalykais.

Kai man atėjo laikas išeiti į laisvę, jis su manimi draugiškai atsisveikino ir pasakė, kad jeigu ne istorija su tatuiruote, niekada nebūtų nusprendęs prisijungti prie sibiriečių ir nebūtų sužinojęs mūsų taisyklių, kurios jam atrodo garbingos ir teisingos.

„Galbūt kuklus mano amatas išgelbėjo jam gyvybę, — pagalvojau, — nepriklausydamas jokiai šeimai kalėjime būtų žuvęs muštynėse.”

Tatuiruotės man buvo labai rimtas reikalas. Daugeliui mano draugų tai buvo tik žaidimas, jiems pakakdavo išvysti kelis paraitymus ant odos ir būdavo patenkinti. Kai kurie kiti į tai žiūrėdavo rimčiau, bet nepernelyg rimtai.

Vaikai šitaip kalbėdavosi:

— Mano tėvas turi didžiulį apuoką, naguose laikantį kaukolę...

— Apuokas reiškia plėšiką, žinau, ką sakau...

— O kaukolė?

— Įvairiai, priklauso nuo aplinkybių.

— Vaikai, aš žinau, apuokas su kaukole reiškia plėšiką ir žudiką, garbės žodis!

— Nepasakok nesąmonių! Plėšikas ir žmogžudys yra tigro galva su ąžuolo lapais. Mano dėdė tokią turi!

Žodžiu, vaikai spėliodavo ir kalbėdavo beveik bet ką.

Aš mąstydavau visiškai kitaip, man tai buvo rimtas dalykas. Gėrėdavausi darbais, kuriuose būdavo matyti juos atlikusio žmogaus pėdsakų. Todėl prašydavau tėvo, dėdžių ir jų draugų papasakoti apie tatuiruotojus, kuriuos jiems buvo tekę pažinti. Nagrinėdavau jų tatuiruotes ir stengdavausi suprasti, kokias technikas tatuiruotojai naudojo norėdami išgauti įvairių rezultatų. Paskui kalbėdavausi apie tai su savo mokytoju seneliu Lioša, kuris man padėdavo geriau suprasti kitų tatuiruotojų technikas ir pamokydavo, kaip galėčiau jas pritaikyti, kad išreikščiau daiktus taip, kaip juos matau aš, patardavo, kaip juos piešti ir tatuiruoti ant odos.

Jis džiaugėsi, nes matė, jog piešiami vaizdiniai mane domina ne tik todėl, kad yra nusikaltėlių tradicijos dalis, bet ir dėl savo meninės vertės.

Dar piešinių nagrinėjimo etape pradėjau savęs ir jo klausinėti, kodėl visos, didelės ar mažos, tatuiruotės negalėtų būti laikomos tiesiog meno kūriniais. Mano mokytojas atsakydavo, kad tikrasis menas yra protesto forma, todėl kiekvienas meno kūrinys turi inicijuoti prieštaravimą, versti diskutuoti. Nusikaltėlių tatuiruotės, remiantis jų filosofija, yra pati gryniausia meno išraiška, kokia tik egzistuoja pasaulyje. „Žmones, — kalbėdavo senelis Lioša, — nekenčia nusikaltėlių, bet žavisi jų tatuiruotėmis!“

Sakydavau, kad galbūt įmanoma atrasti ryšį tarp kokybiško meno ir gilios prasmės, tradicinės sibiriečių filosofijos. Jis pasitikėjimu alsuojančiu balsu atsakydavo:

— Kai paprasti žmonės norės išsitatuiruoti mūsų tradicinius simbolius, tuomet bus tavo tiesa... Bet netikiu, kad kada nors taip nutiks, nes žmonės nekenčia mūsų ir visko, kas susiję su mūsų gyvenimu.

6 Nusikaltėlių kalba reiškia „tas, kuris duria“, kitaip tariant, tatuiruotojas.

7 Šitaip vadinamose tatuiruotėse ne vaizduojamos sėklos ar sparnai, tai įvairūs piešiniai, simbolizuojantys asmeninę informaciją apie nusikaltėlį, pažadus, meilės ryšius.

Borisas mašinistas

Šešto dešimtmečio viduryje sovietų valdžia uždraudė namie laikyti psichinius ligonius. Šeimos buvo priverstos perkelti juos į specialias įstaigas. Ši liūdna realybė pastūmėjo daugelį tėvų, nenorinčių skirtis su savo vaikais, ieškoti vietų, kurių valdžios čiuptuvai nepasiekia. Per dešimtmetį į Padniestrę atsikėlė daug šeimų iš visos SSRS, nes jos žinojo, kad, pagal sibiriečių nusikaltėlių tradiciją, kūno ar proto negalią turintys žmonės laikomi šventais. Jie apibūdinami kaip Dievo pasiuntiniai ir vadinami „Dievo atsiųstaisiais”.

Aš užaugau tarp jų, Dievo atsiųstųjų. Daugelis tapo mano draugais. Jie man neatrodė normalūs, jie buvo normalūs kaip ir visi kiti.

Proto negalią turintys žmonės nemoka nekęsti, gali tik mylėti ir būti savimi, o jeigu kada ir panaudoja smurtą, jų įsiūtis niekada nekyla iš neapykantos. Tai labai svarbu, nes šitaip elgiasi tik jie ir maži vaikai. Tačiau vaikai užauga ir labai dažnai tampa suaugusiais idiotais, o ligoniams šitaip nenutinka.

Borisas gimė Sibire ir gyveno mūsų rajone su savo mama, teta Tatjana. Jis gimė normalus vaikas, tačiau vieną naktį į jų namus įsiveržė mentai. Boriso tėvas buvo nusikaltėlis, apiplėšė šarvuotą traukinį ir išnešė daug deimantų. Mentai norėjo sužinoti, kur jis paslėpė deimantus ir kas dar dalyvavo traukinio apiplėšime. Vyras nekalbėjo. Tuomet mentai paėmė mažąjį Borisą, kuriam buvo šešeri, ir šautuvo buože trenkė per galvą, šitaip norėdami priversti tėvą prabilti. Tėvas nieko nepasakė ir galiausiai buvo sušaudytas.

Borisas dėl patirtos didelės traumos protiškai nebesivystė, taip ir liko šešerių metų.

Mama su juo persikėlė į Padniestrę. Gyveno netoli, todėl jis nuolat lankydavosi mūsų namuose. Mano senelis jį labai mylėjo. Aš taip pat. Kartu skraidindavome balandžius, vogdavome obuolius iš moldavų sodų, vasaros naktimis žvejodavome su tinklais...

Borisas buvo įsikalęs sau į galvą, kad yra traukinio mašinistas. Prie miesto geležinkelio stoties, toli nuo mūsų rajono, ant nupjautų bėgių kaip paminklas stovėjo senas garinis traukinys. Borisas į jį įsiropšdavo ir vaizduodavosi esąs vyriausiasis mašinistas. Žodžiu, žaisdavo. Mes eidavome drauge su juo. Visi sulipdavome į lokomotyvo valdymo kabiną, o jis labai supykdavo, jeigu įeidavome su batais, nes savo traukinyje Borisas vaikščiodavo basas. Turėjo ir šluotą, kuria apsišluodavo. Tvarkydavosi toje vietoje kaip namie.