Prieš darant tatuiruotę niekada nekalbama apie nustatytą kainą. Nekalbama visiškai apie nieką, kas susiję su pinigais. Tik paskui, baigus darbą, klientas paklausia tatuiruotojo: „Kiek aš tau skolingas?”, o tatuiruotojas atsako: „Tiek, kiek priklauso.” Toks atsakymas laikomas sąžiningiausiu, todėl sibiriečiai tatuiruotojai dažniausiai taip ir atsako.
Šiaip ar taip, laisvėje esantys nusikaltėliai už tatuiruotojo darbą atsilygina dosniai: pinigais, ginklais, ikonomis, mašinomis ar netgi nekilnojamuoju turtu. Kitaip yra kalėjime: ten tatuiruotojas pasitenkina keliomis cigaretėmis, pakeliu arbatos ar stiklainiu uogienės, žiebtuvėliu ar degtukų dėžute, kartais gauna ir šiek tiek pinigų.
Tatuiruotojai visapusiškai bendradarbiauja tarpusavyje ir palaiko broliškus santykius. Būdami laisvėje svečiuojasi vieni pas kitus, dalijasi žiniomis apie naudojamas technikas, naujienomis.
Tatuiruotojai nevykdo nusikaltimų ir nedalyvauja nusikalstamose veikose. Tai galima paaiškinti dvejopai: taip yra todėl, kad jie visą savo laiką skiria darbui, ir dar dėl to, jog SSRS laikais tatuiravimas jau pats savaime buvo laikomas nusikaltimu, už tatuiruočių darymą buvo baudžiama kalėjimu.
Kalėdami tatuiruotojai dažnai tarpusavyje apsikeičia klientais, nes vienas labiau mėgsta daryti vienokius piešinius, kitas — kitokius. Taisyklės numato, kad vyresnis tatuiruotojas turi prižiūrėti jaunesnį, šiek tiek jam padėti ir pamokyti per gyvenimą išmoktų dalykų. Daugelį tatuiruočių daro ne vienas meistras, nes dažnai nusikaltėliai būna perkeliami iš vienos kameros į kitą. Todėl gali atsitikti taip, kad darbą pradeda vienas tatuiruotojas, jį tęsia kitas, o baigia trečias. Tradiciškai būtina paprašyti tatuiruotę pradėjusio meistro leidimo. Leidimo prašymas ne toks jau paprastas reikalas: sibiriečių nusikaltėlių kultūroje niekada neprašoma tiesiogiai. Vietoj tiesmukų prašymų naudojama žmonėms priimtina bendravimo forma. Pavyzdžiui, jeigu į kalėjimą, kuriame dirba tatuiruotojas, patenka naujas nusikaltėlis su nebaigta tatuiruote, tatuiruotojui pasakomas darbą pradėjusio meistro vardas. Tuomet tatuiruotojas nusikaltėlių kalba parašo laišką ir jis slaptu kalinių paštu, vadinamuoju „keliu”, pasiekia adresatą. Iš pažiūros laiškas labai mandagus, persunktas daugybe pagyrimų, tačiau iš tiesų yra formalus, parašytas laikantis sibirietiško auklėjimo principų. Jeigu laišką perskaitytų su nusikaltėlių pasauliu nesusijęs žmogus, tai jam pasirodytų tiesiog kvailų žodžių kratinys.
Ne kartą ir kalėjime, ir laisvėje rašiau tokius laiškus. Prisimenu vieną ypatingą atvejį: kai jau būdamas suaugęs atlikau trečią bausmę, į mūsų kamerą pateko sibirietis nusikaltėlis, ant nugaros turintis labai gražią nebaigtą tatuiruotę. Ją buvo pradėjęs žinomas senas meistras Afanazijus Rūkas. Buvau daug apie jį girdėjęs, jo gyvenimas tikra legenda. Buvo pasakojama, kad jis pradėjo tatuiruoti labai vėlai, būdamas maždaug keturiasdešimties. Prieš tai buvęs paprastas nusikaltėlis, piešdavęs traukinius. Per vieną susišaudymą buvęs sužeistas į galvą ir palikęs kurčnebylis. Nei iš šio, nei iš to pradėjęs piešti nuostabius, tobulus piešinius, o paskui išmokęs tatuiruoti. Viename savo dienoraštyje jis tai paaiškino sakydamas, kad galvoje nuolat girdi Dievo ir angelų balsus, kurie jam sufleruojantys su sibiriečių stačiatikių religija susijusių temų su ikonomis. Tas dienoraštis buvo labai įžymus mūsų bendruomenėje. Žmonės leisdavo jį iš rankų į rankas ir nusirašinėdavo, kaip nusikaltėlių visuomenėje daroma su visais dokumentais arba kieno nors, laikomo Dievo paženklintu, rašytiniais tekstais. Būdamas paauglys ir aš skaičiau tą dienoraštį. Man jį davė mokytojas. Persirašiau į sąsiuvinį, tai darydamas jaučiau, kaip į galvą ateina daug dalykų.
Tik du kartus mačiau Rūko darbus. Mane sužavėjo tai, kad jo piešiniai atrodė tikrai ištverti. Technika buvo savotiška: tatuiruotės nebūdavo labai nudailintos, priešingai, sakyčiau, gana nerafinuotos. Tačiau jam pavykdavo sukurti tokius siužetus ir juos taip perteikti ant odos, kad šie tiesiu taikymu smigdavo į vaizduotę. Jie buvo kitokie negu visi kiti. Žvelgiant į juos neatrodydavo, kad matai ant kūno padarytą tatuiruotę. Gyva būdavo pati tatuiruotė kartu su kūnu. Tai buvo kažkas nuostabaus, įsimintiniau už visus kitus dalykus, kuriuos man teko matyti ant žmogaus odos.
Visuomet troškau susipažinti su Rūku, svajojau rasti būdą, kaip jam pranešti apie save, savo darbus.
Į mūsų kamerą patekęs nusikaltėlis ant nugaros turėjo tatuiruotę, kuri vadinosi „Motina”. Tatuiruotė buvo labai sudėtinga, su daugybe užslėptų reikšmių. Kaip ir visos didelės tatuiruotės, „Motina” buvo galaktikos centras: piešinyje susijungė ir kartais persipynė mažesnių piešinių reikšmės. Mažesnieji piešiniai vyniojosi spirale ir įsiliejo į pagrindinį piešinį, o tą akimirką, kai skaitant detales dėmesys nukrypdavo į vienintelį pagrindinį dalyką, jie tarsi išnykdavo.
Kai nusikaltėlis manęs paprašė ją užbaigti, negalėjau tuo patikėti: man buvo didelė garbė tęsti paties Rūko išvedžiotas linijas. Nedelsdamas ėmiausi rašyti jam laišką. Labai jaudinausi, buvo beišsipildanti mano svajonė: rašiau legendai, gyvai legendai.
Per vakarą sukurpiau šį laišką. Į jį sudėjau viską, ką žinojau apie nusikaltėlių tatuiruotojų santykius reguliuojančias taisykles.
Brangus brolau Afanazijau Rūke,
Dievui ir visiems šventiesiems padedant, tau rašo Nikolajus Kolima, kuklus kolščikas.
Meldžiu ikonas ir tikiuosi, kad visus mus ir toliau laimins Viešpats.
Į namus, kuriuose mūsų Viešpaties dėka gyvenu drauge su garbingais žmonėmis, atėjo ir Dievui padedant apsigyveno garbingas valkata, našlaitis brolis Z...
Viešpaties valia jis turi Motiną, apdainuojančią tavo stebuklingą, paties Dievo valdomą ranką.
Motina švyti mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus meile ir nedaug trūksta, kad jos švytėjimas užbaigtas būtų.
Su broliška meile ir šiluma, Visagalio mūsų Viešpaties malonėje, linkiu tau sveikatos ir daug meilės bei tikėjimo nuostabiuoju sibirietišku kryžiumi metų.
Nikolajus Kolima
Tiesiog prašiau leisti užbaigti jo pradėtą darbą, tačiau pasinaudojau koduotais posakiais, kurie susiliejo į savotišką slaptų reikšmių eilėraštį. Viską kantriai paaiškinsiu.
Jeigu nusikaltėlis kitą žmogų vadina „broliu”, tai daro ne iš mandagumo, o tam, kad pasakytų, jog jis yra ne tik nusikaltėlis, kaip ir žmogus, į kurį kreipiasi, bet dar ir jo kolega.
Pagal nusikaltėlių bendravimo taisykles, labai svarbu iš karto prisistatyti vardu, pravarde ir amatu, kitaip tiek prieš tai esantys, tiek vėlesni žodžiai bus bereikšmiai.
„Kuklus kolščikas ”, kitaip tariant, kuklus badytojas, yra kitas tatuiruotojo amato pavadinimas. Žodis kolščikas priklauso žargonui ir yra labai senas. Greta jo būtinai turi būti pažyminys, pavyzdžiui, „kuklus” arba „vargšas”, kuris pabrėžtų paprastumą ir žmogaus, užsiimančio šiuo amatu, netemdytų tuštybės šešėlis.
Po oficialaus pristatymo būna jungiamasis sakinys, kuriame niekas konkrečiai nesisieja su laiško esme. Jis rašomas laikantis senovinės tradicijos: visomis bendravimo formomis pagrindinė informacija niekada nepateikiama iš karto. Visuomet prieš tai turi eiti trumpa „skaidri” prakalba, kurioje neminimi nusikaltėlių reikalai, o kalbama apie įprastinius, banalius, akivaizdžius ir paprastus dalykus. Šis intarpas naudojamas norint apsakyti prašymą pateikiančio žmogaus dvasinę būklę, nes tarp nusikaltėlių nervingumas netoleruojamas: net pačiose sudėtingiausiose situacijose būtina išlaikyti savitvardą, kaip sakoma, išlikti šaltakraujiškam. Šį kartą aš įterpiau religine viltimi, kuri niekada nemaišo laiškuose ir apskritai bendraujant su nusikaltėliais, alsuojantį sakinį.
Читать дальше