Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Nes reikia, kad tatuiruotė būtų vietoje, kurią nesunku parodyti bet kokioje situacijoje. O šitas ją pasidarė nepatogioje vietoje...

Akimirką nutilau. Savo vargšėje galvelėje ėmiau dėlioti skaičius, mintis... Galiausiai išplėtęs akis pažvelgiau į mokytoją.

— Negaliu patikėti, tik nesakyk, seneli Lioša, kad... Ar tik nebus tai... — vėl nuščiuvau, nes nepajėgiau ištarti to žodžio.

— Taip, vaikeli. Šitas yra mentas. Gerai įsižiūrėk, nes negali žinoti, galbūt gyvenime tau dar teks sutikti jų, apsimetusių vienu iš mūsų. Tuomet neturėsi laiko galvoti, turėsi būti šimtu procentų įsitikinęs ir atpažinti jį akimirksniu. Šitas kažkaip sužinojo, kad vienas iš mūsiškių turi parašą, ir nusikopijavo lygiai tokį patį, nežinodamas, kas iš tiesų yra parašas, kaip jis daromas, kaip skaitomas ir verčiamas... Mirė, nes buvo pernelyg kvailas.

Manęs negąsdino nei policininko kūnas, nei istorija apie nukopijuotą nusikaltėlio parašą. Vienintelis keistai, nenatūraliai ir nesuprantamai atrodantis dalykas tuo metu buvo tas tuščias, netatuiruotas kūnas. Man tai atrodė neįmanomas dalykas, suvokiau tai beveik kaip ligą. Nuo mažens mane supo tatuiruoti žmonės, ir tai atrodė visiškai normalu. Keistai jaučiausi matydamas kūną be jokių tatuiruočių: jaučiau fizinę kančią, kažkokį keistą gailestį.

Net mano paties kūnas mane gąsdino, nes atrodė pernelyg tuščias.

Tatuiruočių skaitymą lavinau stengdamasis suprasti tatuiruotes, kurias matydavau aplink. Šitaip sužinodavau daug dalykų apie seniai pažįstamus žmones.

— Sakyk, dėde Ignotai, kartą, kai buvai jaunas, buvai nuteistas iki gyvos galvos, bet paskui tave paleido, ar ne?

— Nagi, duok jam ramybę, Kolima. Baik su tais savo eksperimentais, neuždavinėk klausimų mūsų svečiams... Jeigu nesi iki galo įsitikinęs tuo, ką įžvelgi žmoguje, išmok įžvelgti geriau! — nuvydavo mane tėvas kaskart, kai apipildavau žmones klausimais.

Sibiriečių bendruomenėje klausinėti apie ankstesnius teistumus, vadinamus „pėdsakais ant vandens”, buvo laikoma nemandagiu dalyku. Tačiau mane taip užvaldė ši manija, kad nepajėgdavau susilaikyti.

Taisyklės numato, jog tatuiruotės turi būti daromos tam tikrais gyvenimo periodais. Negalima pasidaryti iš karto visų, kurios tau patinka. Egzistuoja tiksli schema.

Jeigu nusikaltėlis pasidaro tatuiruotę, kuri neatspindi realios informacijos apie jį, arba pasidaro tatuiruotę anksčiau laiko, jis griežtai nubaudžiamas, o tatuiruotė nuo odos pašalinama.

Sibire sakoma, kad tatuiruotes reikia „ištverti”. Išgyvenus ką nors ypatinga, tai papasakojama tatuiruotėmis lyg savotiškame dienoraštyje. Kadangi nusikaltėlių gyvenimas nelengvas, sakoma, kad tatuiruotės ne „daromos”, o „ištveriamos”.

Dažnai galima išgirsti ką nors, ką tik pasidariusį naują tatuiruotę, sakant: „Štai, ištvėriau dar vieną tatuiruotę”, ir čia kalbama ne apie fizinį skausmą, jaučiamą tatuiruojant, bet apie konkrečios tatuiruotės prasmę ir apie sunkų gyvenimą, kurį ji simbolizuoja.

Kartą susipažinau su vaikinu vardu Igoris. Jis dažnai ko nors prisidirbdavo. Daugelis jį laikė karštakošiu ir nepritarė jo mąstymui bei gyvenimo būdui. Jis buvo vienos moldavų tautybės moters, dirbusios fabrike ir visiškai nesusijusios su nusikaltėlių gyvenimu, sūnus. Moteris ištekėjo už ukrainiečio nusikaltėlio, kuris žaidė azartinius žaidimus ir buvo įsiskolinęs pusei miesto. Vieną dieną tas vyras buvo nužudytas. Kažkas nupjovė jam abi rankas, įmetė į upę ir šis paskendo. Po savęs tas vyras paliko tik vieną dalyką: sūnų Igorį.

Sūnus kai kuriais aspektais buvo tikrai į jį panašus: vogdavo pinigus iš savo motinos ir čia pat pralošdavo kortomis. Kai kurių Centro rajono nusikaltėlių užsakymu atlikdavo smulkius nešvarius darbelius, šie juo naudodavosi smulkioms aferoms. Kartą Igoris buvo nutvertas turguje, nes bandė pavogti mano draugo Melo mamos rankinę. Atsilygindama ji sumaitojo jam veidą ir pavertė raišiu.

Galiausiai viename Ukrainos mieste tą vaikiną sugavo policininkai. Tąkart jis kėsinosi apvogti senutę ir jai grasino. Kadangi Igoris bijojo patekti į kalėjimą už nusikaltimą, dėl kurio nusikaltėlių visuomenė jį pasmerktų, sukūrė neįtikėtiną istoriją: ėmė pasakoti, kad priklauso įtakingai sibiriečių bendruomenei, kad policininkai bet kokia kaina stengėsi jį prigriebti, o senutė buvusi jų bendrininkė. Kad istorija skambėtų įtikinamiau, tas bukagalvis, kol buvo laikomas policijos nuovados areštinėje, pasidarė kelias tatuiruotes. Su vielos gabalu ir šratinuko rašalu ant pirštų ir rankų nusipiešė keletą sibirietiškų simbolių, nežinodamas jų reikšmių. Tiesiog nusikopijavo tai, ką buvo matęs ant mūsų kūnų.

Patekęs į kalėjimą iš karto pradėjo traukti savo giesmę, vildamasis, jog kameros draugai juo patikės. Tačiau paprastai kalėjimuose esantys žmonės būna patyrę ir moka suprasti kiekvieno žmogaus psichologiją, todėl jis jiems iš karto pasirodė įtartinas. Kaliniai susisiekė su sibiriečių bendruomene ir paklausė, ar kas nors jį pažįsta ir ką nors žino apie jo tatuiruotes. Atsakymas buvo neigiamas. Todėl jį nužudė — miegantį pasmaugė rankšluosčiu.

Pagal sibiriečių tradiciją, kieno nors kito tatuiruotės pasisavinimas yra viena pačių didžiausių klaidų, už kurią baudžiama mirtimi. Tačiau ši taisyklė galioja tik padarytoms tatuiruotėms, kurios jau puošia kieno nors kūną ir simbolizuoja asmeninę koduotą informaciją. Naudoti tradicijas kuriant tatuiruotes svetimiems yra laikoma sėkmę nešančiu dalyku. Tradicines tatuiruotes gali turėti daug žmonių: tie, kurie užsiima verslu drauge su sibiriečių nusikaltėlių bendruomenei priklausančiais žmonėmis, sibiriečių draugai ir juos palaikantys asmenys. Svarbu, kad tatuiruočių piešinius pieštų ir jas darytų savo amatą išmanantis sibirietis tatuiruotojas.

Tatuiruotojo ir kliento santykiai ypatingi, apie juos reikia papasakoti atskirai.

Tatuiruotojas ne tik kuria piešinius, juos perkelia ant kūno ir gerai moka skaityti kūną marginančias tatuiruotes. Jis taip pat privalo mokėti elgtis, laikytis tam tikrų taisyklių. Tatuiruotės užsakymo procesas yra labai ilgas. Prieš ištveriant” tatuiruotę, nusikaltėlį turi pristatyti už jį laiduojantis draugas. Tik tuomet tatuiravimo meistras galės priimti užsakymą.

Tatuiruotojas gali atsisakyti aptarnauti klientą tik tada, kai kyla pagrįstų įtarimų. Tokiu atveju jis turi teisę pasinaudoti asmeninėmis pažintimis ir paprašyti nusikaltėlį kreiptis į kurį nors garsų sibiriečių nusikaltėlių lyderį, kuris duotų oficialų leidimą daryti tatuiruotę. Tatuiruotojas privalo elgtis mandagiai ir nieko neįžeisti. Negali kalbėti apie įtarimus, turi tik paprašyti padaryti jam paslaugą: „nunešti žinią” senam autoritetui. Taip pat ir nusikaltėlis, atėjęs pas minėtą įtakingą autoritetą, negali tiesiai pasakyti: „Noriu gauti leidimą tatuiruotis.” Turi sakyti: „Toks ir toks tatuiruotojas klausia, ar galite per mane jam perduoti linkėjimus.” Tuomet senasis parašo laišką arba pasiunčia drauge su juo ką nors iš saviškių.

Nusikaltėlių taisyklės numato, kad tatuiruotojas gali atsisakyti atlikti darbą tik dėl gedulo arba sunkios ligos. Kita vertus, nusikaltėlis negali priversti tatuiruotojo padaryti tatuiruotės per tiek laiko, per kiek pageidauja. Dažnai nutinka, kad didelę tatuiruotę padaryti užtrunka ir kelerius metus.

Taip pat ir atsiskaitoma laikantis savito ritualo. Garbingi nusikaltėliai orumo sumetimais niekada nekalba apie pinigus. Sibiriečių bendruomenėje materialiniai dalykai, ypač pinigai, nevertinami, todėl jų niekas nemini. Jeigu sibiriečiai kalba apie pinigus, vadina juos „tais”, „šiukšlėmis”, „kalafiorais”, „limonais” arba mini tik sumas, įvardydami skaičius. Sibiriečiai nelaiko pinigų namie, nes sakoma, kad jie neša nesėkmes šeimai, sugriauna laimę ir „išgąsdina” fortūną. Laiko juos netoliese — sode, kokioje nors specialioje slėptuvėje ar naminiams gyvuliams skirtame pastate.