Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Šaunuolis, turi „šaltą ranką”, — pasakė. — Kodėl nori tapti tatuiruotoju?

— Mėgstu piešti ir noriu susipažinti su mūsų tradicija, noriu suprasti, kaip skaitomos tatuiruotės...

Jis nusijuokė, paskui atsistojo ir išėjo iš kambario. Grįžo rankoje laikydamas tatuiravimo lazdelę.

— Gerai į ją įsižiūrėk. Su ja aš tatuiruoju garbingus žmones. Tai ji man padėjo įgyti daugelio žmonių pagarbą ir užsidirbti kuklią duoną. Tai dėl jos pusę savo gyvenimo praleidau kalėjime, kur mane kankino mentai. Gyvenime nesugebėjau įsigyti nieko kito, tik ją. Eik namo ir gerai pagalvok. Jeigu tikrai nori šitaip gyventi, sugrįžk pas mane. Išmokysiu tave visko, ką žinau apie šį amatą.

Galvojau visą naktį. Manęs nedžiugino mintis, kad pusę gyvenimo gali tekti praleisti kalėjime, kur mane kankins mentai, tačiau kitų alternatyvų ateities perspektyvos buvo daugmaž tokios pačios, todėl nusprendžiau pabandyti.

Kitą dieną vėl stovėjau priešais senojo tatuiruotojo namo duris. Visų pirma senelis Lioša man paaiškino, ką reiškia „mokytis” būti tatuiravimo meistru. Turėjau padėti namų ruošoje — valyti namus, nueiti į parduotuvę, prinešti malkų, — kad jam liktų laisvo laiko, kurį galėtų skirti man.

Taip ir buvo. Žingsnis po žingsnio senelis Lioša mane visko išmokė. Kaip paruošti tatuiravimo darbo vietą, kaip nupiešti piešinį, kaip geriausiai jį perkelti ant odos.

Užduodavo namų darbų: pavyzdžiui, turėdavau sugalvoti būdų, kaip paveikslėliai galėtų vienas su kitu persipinti ir kartu išliktų tokie, kaip reikalauja nusikaltėlių tradicija. Aiškindavo man piešinių reikšmes, kūno vietas, ant kurių jie piešiami. Pasakodavo apie kiekvieno jų kilmę ir raidą sibiriečių tradicijoje.

Po pusantrų metų leido man paryškinti išblukusią tatuiruotę vienam klientui — ką tik iš kalėjimo išėjusiam nusikaltėliui. Reikėjo tik atkartoti linijas. Tatuiruotėje buvo pavaizduotas labai prastai nupieštas vilkas. Pamenu, kad buvo labai nevykusiai išlaikytos proporcijos. Pasiūliau šiek tiek patvarkyti tatuiruotę ir iš „meninės” pusės. Nupiešiau naują paveikslėlį, kuriuo nesunkiai būčiau užmaskavęs senąjį, ir parodžiau jį savo mokytojui bei klientui. Jie sutiko. Tuomet padariau tatuiruotę. Ji pavyko puikiai: nusikaltėlis liko patenkintas ir nesiliovė dėkojęs.

Nuo to karto mokytojas leisdavo man atnaujinti visas senas ir nublukusias tatuiruotes, o kai mano ranka įgudo, gavęs jo leidimą, pradėjau daryti ir naujas tatuiruotes ant jomis dar neišmargintos odos.

Kurdavau piešinius tatuiruotėms, tapo vis lengviau naudoti tradicinius sibiriečių nusikaltėlių simbolius. Kai senelis Lioša man patikėdavo naujas užduotis, jau nebesakydavo, kaip turi atrodyti piešiniai, tik paaiškindavo galutinę koduotą prasmę. Trumpiau tariant, kurdamas piešinius naudodavau simbolius taip, kaip rašant istorijas naudojamos abėcėlės raidės.

Tekdavo susipažinti su žmonėmis, turinčiais ypatingų tatuiruočių, už kurių slypėdavo įdomių istorijų. Daugelis jų atvažiuodavo aplankyti mano mokytojo. Jis rodydavo man jų tatuiruotes ir aiškindavo reikšmes. Tos tatuiruotės turėdavo baigtinę prasmę. Jose slypėdavo simbolis arba tiesiog kurio nors seno ir galingo nusikaltėlių lyderio vardas. Nusikaltėliai jas vadina „parašais”. Parašai atstoja leidimus. Jie padeda išvengti blogo sutikimo kokioje nors vietoje toli nuo savo namų, kur žmogumi nepasitikima, nes jis turi mažai pažinčių nusikaltėlių visuomenėje. Paprastai tokios tatuiruotės daromos labai savotiškai. Yra specifinis būdas, kaip jas padaryti unikaliai, reikšmės nesusiejant tiesiogiai su žmogaus, kurio kūną jos puošia, vardu ar pravarde. Reikia remtis kūno savybėmis bei ypatybėmis ir susieti jas su kitų tatuiruočių reikšmėmis. Teko matyti ne vieną žmogų su ant kūno ištatuiruotu parašu ir kaskart atrasdavau naujų būdų, kaip, siekiant sukurti unikalią tatuiruotę, tarpusavyje galima supinti piešinius.

Kartą man būnant namie, atėjo vienas berniukas ir pasakė, kad senelis Lioša nori mane matyti, nes turi kažką parodyti. Nuėjau drauge su juo.

Pas mano mokytoją buvo svečių, koks dešimt žmonių. Kai kurie buvo iš mūsų rajono, kitus mačiau pirmą kartą: jie buvo iš toli, iš Sibiro, atkeliavę nusikaltėliai. Sėdėjo prie stalo ir tyliai kalbėjosi tarpusavyje. Mokytojas mane pristatė:

— Šitas basakojis mokosi būti kolščiku 6 . Mokau jį gerai ir tikiuosi, kad vieną dieną, su Viešpaties pagalba, juo taps iš tikrųjų.

Iš už stalo pakilo stambus vyras su barzda ir daugybe tatuiruočių ant veido, kurias iš karto perskaičiau: jis buvo nuteistas mirties bausme, tačiau paskutinę akimirką jam buvo suteikta malonė.

— Vadinasi, esi Jurijaus sūnus?

— Taip, esu Nikolajus Kolima, Jurijaus Bešaknio sūnus, — tvirtai atsakiau.

Nusikaltėlis nusišypsojo ir milžinišką savo ranką uždėjo man ant galvos.

— Vėliau užsuksiu aplankyti tavo tėvo. Esame seni draugai. Būdami jauni, priklausėme tai pačiai šeimai viename nepilnamečių kalėjime...

Mokytojas patapšnojo man per nugarą.

— Dabar tau parodysiu vieną dalyką, kurį tu, jeigu nori tapti geru tatuiruotoju, privalai mokėti atpažinti...

Perėjome kambarį ir išėjome į vidinį kiemą. Nedideliame sode augo keli vaismedžiai. Įėjome į iš medžio ir aprūdijusių metalo plokščių pastatytą trobesį, kuriame buvo laikomi įrankiai. Mokytojas įžiebė palubėje pakabintą lempą, ir dabar ši siūbavo mano veido aukštyje.

Ant grindų kažkas gulėjo, uždengtas didžiuliu šiurkštaus audeklo gabalu: kažkas didelis. Mokytojas pakėlė užtiesalą: po juo tįsojo negyvas žmogus. Jis buvo nuogas, nebuvo matyti nei dūrių, nei kraujo žymių. Tik didelė juoda mėlynė ant kaklo.

„Pasmaugtas”, — pagalvojau.

Oda buvo labai balta, beveik kaip popierius. Turbūt jau kelios valandos kaip miręs. Veidas atrodė atsipalaidavęs, burna šiek tiek pravira, lūpos pamėlusios.

— Pažiūrėk, Kolima, gerai įsižiūrėk, — senelis Lioša pasilenkė ir, pasukęs į mane, parodė ant dešinės lavono rankos esančią tatuiruotę.

— Nagi, ką pasakysi? Ką reiškia ši tatuiruotė?

Balse skambėjo paslapties gaidelė, tarsi tai reikštų, jog atėjo laikas parodyti, ką iš jo išmokau.

Nesąmoningai pradėjau balsu analizuoti tatuiruotę ir daryti savo išvadas. Mokytojas labai kantriai klausėsi vis dar laikydamas lavoną pasukęs į mane.

— Tai sibiriečių lyderio pravarde Tungus parašas. Tatuiruotė padaryta specialiajame kalėjime Nr. 36, Ilimo mieste, Sibire, 1989 metais. Yra ir palaiminimas, skirtas žmogui, kuris skaito šią tatuiruotę. Tai akivaizdus ženklas, kad ją padaręs tatuiruotojas yra Sibiro urka...

— Ir viskas? Daugiau nieko nepastebėjai? — įtariai paklausė manęs mokytojas.

— Na, pati tatuiruotė lyg ir atlikta gerai, puikiai suprantama, piešinio išdėstymas klasikinis ir labai aiškus... bet...

Taip, buvo vienas „bet”.

— Tai vienintelė ant kūno esanti tatuiruotė, — kalbėjau toliau, — o juk piešinys aiškiai pasakoja apie kitas tatuiruotes, kurių čia nėra... Padaryta 1989 metais, tačiau atrodo, kad ji užgijusi vos prieš kelis mėnesius, dar tebėra pernelyg juoda, nepraėjo pakankamai laiko, kad pigmentas pašviesėtų... Be to, vieta keista. Paprastai ant rankų daromos „sėklos” arba „sparnai”7, o parašai pridedami prie kokios nors didelės tatuiruotės, jie būna tarsi dvi tatuiruotes jungiantis tiltas. Gali būti ant dilbio, vidinėje pusėje arba rečiau pasitaiko šiek tiek virš pėdos, ant kulkšnies...

— Ir kodėl gi jos daromos tose vietose? — pertraukė mane mokytojas.