Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Senelis Kuzia visuomet keldavosi labai anksti. Tad priėjęs jo sesers namo, kuriame gyveno, vartelius, jau radau jį ant stogo beleidžiantį pasiskraidyti pirmuosius balandžius. Senelis mane pamatė ir pamojo, kad ir aš užlipčiau. Pasiėmiau senas suklypusias kopėčias, kurioms trūko dviejų skersinių, atrėmiau jas į stogą ir pradėjau kopti į viršų. Senelis Kuzia žiūrėjo, kaip danguje tolsta viena balandžio patelė, pakilusi jau gan aukštai. Paskui pažvelgė žemyn į mane ir tarė:

— Gal šitą nori paleisti tu? — parodė man gražų balandį, kurį laikė dešinėje rankoje.

— Gerai, pabandysiu... — atsakiau. Puikiai žinojau, kaip leidžiami balandžiai. Šeimoje turėjome jų daug. Mano senelis Borisas garsėjo savo balandžiais. Ieškodamas naujų veislių apvažiuodavo pusę Rusijos, paskui jas kryžmindavo ir atrinkdavo stipriausius.

Senelis Kuzia turėjo nedaug balandžių. Kokias penkias dešimtis, ne daugiau. Užtat visi buvo išskirtiniai egzemplioriai, nes daugybė iš įvairių šalies vietų jo aplankyti atvažiuojančių žmonių dovanų atveždavo geriausius savo turimus balandžius.

Balandis, kurį senelis Kuzia laikė rankoje, buvo azijietiškos veislės, atvežtas iš Tadžikistano. Tai buvo labai stiprus ir gražus balandis, vienas pačių brangiausių rinkoje. Paėmiau jį į rankas ir jau buvau beleidžiąs, tačiau senelis Kuzia mane sulaikė:

— Palauk, tegul ji pakyla dar šiek tiek aukščiau...

Laukti reiškė rizikuoti ją prarasti: jeigu pakyla pernelyg aukštai, daugelis balandžio patelių krinta žemyn negyvos. Jos įpratusios būti poroje su patinu: jeigu šalia nėra patino, padedančio nusileisti žemyn, jos vienos nemoka sugrįžti į žemę, reikia, kad kas nors joms parodytų kelią. Todėl reikia paleisti balandį tinkamu momentu: patinas kyla, o patelė, girdėdama jo sparnų plazdėjimą ir matydama jį besivartantį ore, pradeda leistis link jo. Dabar mūsų patelė jau buvo labai toli.

— Nagi, Kolima, dabar! — ištarė senelis Kuzia, ir aš iš karto atlikau gerai išmoktą veiksmą — stipriai stumtelėjau balandį aukštyn.

— Puiku, šaunuolis, vaikeli, telaimina tave Jėzus Kristus! — senelis Kuzia buvo patenkintas. Žiūrėjo, kaip balandžiai ore artėja vienas prie kito. Abu pasidžiaugėme ta nuostabia sueitimi: balandis daugiau kaip dvidešimt kartų apsivertė ore, o patelė suko vis glaudesnius ratus aplink jį, beveik liesdama sparnais. Buvo labai graži pora.

Galiausiai juodu susijungė ore ir vienas greta kito, sukdami plačius ratus, pradėjo leistis. Senelis Kuzia pažvelgė man į veidą ir parodęs į mėlynę pasakė:

— Nagi, išsivirkime čefyro...

Nulipome nuo stogo ir nuėjome į virtuvę. Senelis Kuzia užkaitė vandenį čefyrui.

Čefyras yra labai stipri arbata. Jis verdamas ir geriamas laikantis senovinio ritualo. Turi stiprų stimuliuojantį poveikį: išgerti puodelį čefyro yra tas pats kaip vienu mauku ištuštinti pusę litro kavos. Jis verdamas nedideliame puode, čejyrbake, kuris nenaudojamas niekam kitam ir niekada neplaunamas su plovikliu, tik išskalaujamas šaltu vandeniu. Nešvarus, nuo arbatos apnašų pajuodęs čefyrbakas yra labiau vertinamas, nes čefyras išeina skanesnis. Kai vanduo užverda, ugnis užgesinama ir į jį suberiama juodoji nesmulkintų lapų arbata. Arbata būtinai turi būti iš Irkutsko, esančio Sibire. Ten auginama ypatinga arbata, stipriausia ir skaniausia iš visų. Ją mėgsta visos šalies nusikaltėliai. Ji gerokai skiriasi nuo garsiosios Krasnodaro arbatos, kurią labai mėgsta namų šeimininkės. Tai pusryčiams tinkama silpna arbata, geriama Maskvoje ir Pietų Rusijoje. Norint paruošti gero čefyro, reikia net iki pusės kilogramo arbatos lapų. Lapai paliekami karštame vandenyje, kad pritrauktų, ir laikomi ne ilgiau kaip dešimt minučių, kitaip čefyras tampa rūgštus ir neskanus. Puodas uždengiamas dangčiu, kad negaruotų. Patartina viską apsukti rankšluosčiu, šitaip palaikoma temperatūra. Kai arbatos lapai nusėda ir nebeplaukioja paviršiuje, čefyras paruoštas. Ne be reikalo norint pasakyti, kad jau galima gerti, sakoma, jog čefyras „nusėdo”. Viskas perpilama per sietelį: arbatos lapai neišmetami. Jie sudedami į lėkštę ir paliekami išdžiūti. Paskui iš jų bus galima virti paprastą arbatą, geriamą su citrina ir cukrumi kartu su saldumynais.

Čefyras geriamas iš didelio metalinio arba sidabrinio puodelio, kuriame telpa daugiau kaip litras arbatos. Geriama keliese. Puodelis vadinamas bodjaga. Senąja sibiriečių nusikaltėlių kalba tai reiškia „gertuvė”. Jis leidžiamas iš rankų į rankas. Puodelį reikia perduoti greta sėdinčiam draugui laikrodžio rodyklės ir jokiu būdu ne priešinga kryptimi. Kaskart reikia gurkštelti nei daugiau, nei mažiau, o lygiai tris kartus. Gėrimo ritualo metu negalima kalbėti, rūkyti, valgyti ar daryti ko nors kito. Negalima pūsti į puodelį: tai laikoma prakeikimą reiškiančiu ženklu. Pirmasis gerti pradeda čefyrą išviręs žmogus, paskui puodelis perduodamas kitiems. Tas, kuris jį baigia, turi atsistoti, išplauti puodelį ir padėti jį į vietą. Tuomet jau galima kalbėti, surūkyti cigaretę ar suvalgyti ko nors saldaus.

Šios taisyklės nėra visiškai vienodos visose bendruomenėse. Pavyzdžiui, centrinėje Rusijoje gurkštelėjama ne tris, o tik du gurkšnius, o pūtimas į puodelį laikomas maloniu poelgiu kitų atžvilgiu, jiems vėsini karštą gėrimą. Vienaip ar kitaip, vaišinimas čefyru yra laikomas pagarbos ir draugystės ženklu.

Skaniausias čefyras būna tuomet, kai jis verdamas ant atviros malkomis kūrenamos liepsnos. Dėl šios priežasties daugelio nusikaltėlių namų židinyje įrengta speciali konstrukcija, skirta čefyrui virti. Dar galima naudoti krosnis, bet niekada čefyro negalima virti ant dujinės viryklės.

Sibire priimta čefyrą gerti iškart paruošus: atšalęs jis nebešildomas, išpilamas laukan. Kitose vietose, ypač kalėjime, čefyrą galima pašildyti, bet ne daugiau kaip vieną kartą. Pašildytas čefyras nebevadinamas čefyru, tuomet jis vadinamas „čefyriuku”: tampa mažybinis visomis prasmėmis.

Čefyrą gėrėme tylėdami, kaip reikalauja tradicija. Tik tuomet, kai baigėme, senelis Kuzia prabilo:

— Na, tai kaip laikaisi, basakoji?

— Gerai, seneli Kuzia, tik prieš kelias dienas Tiraspolyje prisivirėme košės ir mentai šiek tiek mums pakrovė... — norėjau būti nuoširdus, tačiau taip pat nenorėjau persistengti. Prieš tokį žmogų kaip senelis Kuzia nereikia girtis ar verkti dėl to, kas vyksta tavo gyvenime, nes, be jokios abejonės, jam yra buvę dar blogiau.

— Viską žinau, Kolima... Bet tu gyvas, juk tavęs nenužudė. Tai kodėl gi esi taip prastai nusiteikęs?

— Iš manęs atėmė piką. Tą, kur dėdė Ežys padovanojo... — ištaręs šiuos žodžius pasijutau taip, tarsi dalyvaučiau savo paties laidotuvėse. Kalbant apie tai, kas nutiko, viskas ėmė atrodyti dar baisiau, ir pasakojant man suspaudė širdį.

Kai pabandau įsivaizduoti, kaip atrodžiau tuo momentu, mane ima juokas. Senelis Kuzia kaip tik to ir ėmėsi.

— Na, pats pagalvok, argi verta šitaip kankintis dėl to, kad mentai paėmė tavo piką! Juk žinai, kad viskas, kas vyksta, yra Viešpaties valioje, tai yra didžio Jo plano dalis. Pamąstyk: mūsų pikai yra galingi, nes juose slypi jėga, kurią jiems suteikia Mūsų Viešpats. Kai kas nors paima mūsų piką ir jį naudoja negarbingai, jis sugadina tam žmogui gyvenimą, nes Viešpaties galia sunaikina priešą. Taigi, ko čia liūdėti? Nutiko geras dalykas, tavo pikas neš daug nelaimių kuriam nors mentui, kol tasai numirs. Paskui jį paims kitas, dar kitas, ir taip tavo pikas visus juos išgalabys...

Išklausius senelio Kuzios aiškinimą man šiek tiek palengvėjo: gerai, mano pikas pritrauks nelaimių policininkams, bet man jo vis tiek trūko.