Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Nenorėjau nuvilti senelio ir verkšlenti jam matant, todėl — nutaisiau kiek galėdamas linksmesnį balsą:

— Tuomet džiaugiuosi...

Senelis Kuzia nusišypsojo.

— Šaunuolis, taip ir reikia. Visuomet išpūsk krūtinę ir aukštai iškelk uodegą...

Po savaitės vėl nuėjau pas senelį Kuzią nešinas stiklainiu ikrų ir sviesto paštetu. Jis pasikvietė mane į svetainę ir pastatė priešais raudonąją ikonų kertelę. Ten, ant lentynėlės, gulėjo labai gražus pikas ištrauktais ašmenimis, labai plona geležte ir kauline rankena. Žiūrėjau į jį kaip užhipnotizuotas.

— Paprašiau, kad atvežtų tiesiai iš Sibiro. Mūsų broliai atgabeno jį jaunajam mano bičiuliui... — paėmė piką ir padavė man į rankas. — Imk, Kolima, ir prisimink, kad svarbūs yra tik tie dalykai, kurie slypi tavyje.

Aš ir vėl buvau laimingas piko šeimininkas ir jaučiausi taip, tarytum dovanų būčiau gavęs antrą gyvenimą.

Vakare ant popieriaus lapo didelėmis raidėmis užrašiau senelio Kuzios ištartus žodžius. Pasikabinau popieriaus lapą savo kambaryje, greta ikonų. Jį pamatęs dėdė klausiamai pažvelgė į mane. Skėstelėjau rankomis, norėdamas pasakyti: „Taip yra.” Jis man nusišypsojo ir tarė:

— Dabar šeimoje turėsime ir filosofą!

1 Lena ir Amūras yra dviejų didelių Sibiro upių pavadinimai. Tradiciškai su šiomis upėmis siejama nusikaltėlių sėkmė: jos garbinamos kaip dievybės, joms aukojama ir prašoma padėti vykdyti nusikaltėlišką veiklą. Upės minimos daugybėje posakių, pasakų, dainų ir eilėraščių. Apie nusikaltėlį, kuriam gerai sekasi, sakoma, kad „jo likimą plukdo Lenos srovė“. (Aut. past.)

2 A. Puškinas „Skenduolis“, vertė V. Reimeris. (Vert. past.)

3 „Blizgantys“: taip vadinami auliniai batai. (Aut. past.)

4 Durklas, naudojamas laivams upėse puldinėti. (Aut. past.)

5 Jūreiviški dryžuoti marškinėliai ilgomis rankovėmis. (Aut. past.)

Kai prabyla oda

Būdamas mažas mėgau piešti. Piešdavau visada. Nešiodavausi sąsiuvinį ir piešdavau viską, ką regėdavau. Man patikdavo stebėti, kaip daiktų formos atgula popieriuje. Akį žavėjo pats piešimo procesas, o ranka mikliai darbavausi pieštuku. Jausdavausi taip, tarsi būčiau burbule, užsidaręs savo paties pasaulyje, ir tik Dievas žino, kas tuo metu darydavosi mano galvoje.

Visi mes, vaikai, norėdavome būti panašūs į suaugusiuosius, todėl mėgdžiodavome viską: jų kalbėjimo manierą, jų aprangą, taip pat ir tatuiruotes. Suaugę nusikaltėliai, tarp kurių augome — mūsų tėvai, seneliai, dėdės ir kaimynai, — turėjo daugybę tatuiruočių.

Rusijos nusikaltėlių visuomenėse tatuiruočių kultūra yra labai stipri, o kiekviena tatuiruotė turi savo reikšmę. Tatuiruotės — tai savotiška asmens tapatybės kortelė, kuria pranešama apie savo padėtį nusikaltėlių visuomenėje. Tatuiruotėse atsispindi, kokiu nusikaltėlišku „amatu” vertiesi, įvairi informacija iš asmeninio gyvenimo ir kalėjime patirtos kančios.

Kiekvienos bendruomenės tatuiravimo tradicijos yra skirtingos. Naudojami skirtingi simboliai ir schemos, pagal kurias ženklai išpiešiami ant kūno, o vėliau skaitomi ir suprantami. Sibiriečių tatuiravimo kultūra yra pati seniausia, nes kaip tik sibiriečių protėviai iš kartos į kartą perdavė tradiciją simbolius tatuiruoti šifruotai, užslepiant jų reikšmę. Paskui tai nukopijavo kitos bendruomenės. Tradicija pasklido po visos šalies kalėjimus, pakito pagrindinės tatuiruočių reikšmės, jų darymo ir skaitymo, supratimo technika. Galingiausios Rusijos nusikaltėlių kastos, vadinamos Juodąja sėkla, tatuiruotės yra visiškai nukopijuotos nuo urkų tautos tradicinių tatuiruočių, tačiau jos turi kitokias reikšmes. Piešiniai gali būti identiški, tačiau tik žmogus, mokantis juos perskaityti ant kūno, gali tiksliai papasakoti, ką slepia tatuiruotės ir kodėl jos skiriasi.

Sibiriečiai, kitaip negu kitos bendruomenės, tatuiruotes daro tik rankomis, naudodami įvairių rūšių lazdeles. Mašininiu ar kitokiu būdu padarytos tatuiruotės laikomos nederamomis.

Tradicinis Sibiro urkų tautos kūno tatuiravimo procesas yra ilgas kaip pats nusikaltėlio gyvenimas. Pirmieji ženklai pradedami tatuiruoti, kai vaikui sukanka dvylika metų, ir tik paskui, kai augdamas žmogus patiria įvairių išgyvenimų, pereina iš vieno gyvenimo etapo į kitą, šiuos dalykus galima papasakoti šifruotomis ir užslėptą reikšmę turinčiomis tatuiruotėmis, dėliojant piešinį, kuris, metams bėgant, tampa vis sudėtingesnis. Štai kodėl sibiriečių nusikaltėlių bendruomenėje, priešingai negu kitose bendruomenėse, nėra jaunų žmonių, turinčių dideles ir pabaigtas tatuiruotes. Sibire nugara ir krūtinė tatuiruojamos paskiausiai, kai nusikaltėliui būna keturiasdešimt penkiasdešimt metų, o pagrindinė schema yra panaši į spiralę, kuri prasideda nuo galūnių, kitaip tariant, nuo rankų ir kojų, ir vyniojasi kūno vidurio link.

Norint perskaityti tokiomis sudėtingomis tatuiruotėmis išmargintus kūnus, būtina turėti daug patirties ir puikiai žinoti tatuiravimo tradicijas. Kaip tik todėl tatuiruotojas sibiriečių nusikaltėlių bendruomenėje užima svarbią vietą: jis tarsi kunigas, kurį nusikaltėliai įgalioja veikti savo vardu.

Man patiko ši tradicija, tačiau nedaug apie ją žinojau, tik tiek, kiek buvo papasakojęs senelis, tėtis ir dėdė. Norėjau sužinoti daugiau, norėjau išmokti perskaityti viską, kas užrašyta ant kūnų.

Daug laiko praleisdavau kopijuodamas matytas tatuiruotes. Kuo daugiau jų nusikopijavau, tuo labiau puoliau į neviltį, nes neradau nė vienos pasikartojančios tatuiruotės. Kartodavosi pagrindinės temos, tačiau detalės būdavo skirtingos. Po kurio laiko supratau, kad paslaptis glūdi kaip tik detalėse.

Tuomet pradėjau jas analizuoti, tačiau tai buvo tas pats kaip savarankiškai be mokytojo bandyti išmokti užsienio kalbą. Pastebėjau, kad kai kuriose kūno vietose vaizduojami tam tikri piešiniai, kurie nebūdavo vaizduojami ant kitų kūno dalių. Pabandžiau atrasti ryšį tarp piešinių, mėgindamas nuspėti jų reikšmes, tačiau nesugebėjau apčiuopti nieko konkretaus, viskas slydo iš rankų tarsi pro pirštus byrantis smėlis.

Būdamas maždaug dešimties pradėjau daryti netikras tatuiruotes savo draugams. Šratinuku piešdavau savo sugalvotus piešinius, kuriems įkvėpimo ieškodavau ant suaugusių nusikaltėlių kūnų matytose tatuiruotėse.

Vėliau vienas kitas kaimynas pradėjo prašyti manęs nupiešti kokį nors konkretų piešinį, kurio paskui eidavo išsitatuiruoti. Daugelis man už tai sumokėdavo. Nedaug — dešimt rublių, — tačiau vien pats faktas, kad užmokėdavo, man atrodė labai svarbus.

Štai taip, pats to nenorėdamas, tapau šiek tiek žinomas rajone, o senasis tatuiravimo meistras, kuris darydavo tatuiruotes pagal mano pieštus piešinius, senelis Lioša, porą kartų per žmones perdavė man linkėjimus ir pagyrė. Buvau patenkintas, jaučiausi esantis svarbus.

Kai man sukako dvylika, tėvas su manimi rimtai pasikalbėjo: pasakė, jog jau esu pakankamai didelis ir turiu pagalvoti, ką norėsiu daryti užaugęs, kad galėčiau atsiskirti nuo tėvų ir tapčiau savarankiškas. Daugelis mano draugų, prižiūrimi suaugusiųjų, jau buvo dalyvavę kokiame nors reikale. Aš taip pat su dėde Sergejumi ne sykį apsisukau: keliskart kirtau sieną kuprinėje nešdamas aukso.

Atsakiau tėčiui, kad noriu išmokti tatuiravimo amato.

Po kelių dienų tėtis nusiuntė mane pas senelį Liošą paklausti, ar jis paimsiąs mane į mokinius. Senelis Lioša maloniai priėmė, pavaišino arbata, pavartė sąsiuvinį su mano piešiniais ir apžiūrėjo tatuiruotes, kurias pats buvau nusipiešęs.