Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Ar žinai ką nors apie savo vyrą? Žinai, kur jis yra?

— Išėjo į taigą medžioti, nežinau, kada grįš...

— Taip ir galvojau. Gerai, šiltai apsirenkite, pasiimkite tik būtiniausius daiktus, išeikite iš namų ir stokite į eilę drauge su kitais.

Tas vyras buvo komendantas. Atrodė, kad žino, kaip savo rankose laikyti vadžias.

— Kas atsitiko, kodėl turime apsirengti ir išeiti iš namų? Juk naktis, vaikai miega... — Pelagėja buvo susijaudinusi ir jai kalbant virpėjo lūpos.

Vyras akimirką sustojo, atidžiai nužvelgė kambarį ir priėjo prie raudonosios kertelės, kur buvo ikonos. Paėmė vieną ir sviedė ją į sieną. Ikona perskilo pusiau. Čiupo kitas ikonas, sumetė jas į krosnį ir pasakė:

— Po dešimties minučių sudeginsime visą kaimą. Jeigu norite pasilikti ir gyvi sudegti, prašom...

Pelagėja turėjo penkis vaikus. Mažiausiam buvo ketveri, vyriausiam trylika metų. Dar ji augino mane ir keturiolikos metų mergaitę Varją, kuri taip pat buvo likusi našlaite. Pelagėja buvo gera ir labai drąsi moteris. Ramiai mums, vaikams, paaiškino, kad nereikia bijoti, kad viskas Viešpaties valioje. Šiltai mus aprengė, pasiėmė slėptuvėje laikytą auksą ir paslėpė jį mūsų drabužiuose. Iš krosnies pasėmė žiupsnelį pelenų ir jais ištepė Varjai veidą. Specialiai taip padarė, kad atrodytų bjauresnė, nes bijojo, jog kareiviai gali ją išprievartauti.

— Jeigu jūsų ko nors klaustų, nekalbėkite ir nežiūrėkite jiems į akis. Leiskite kalbėti man. Viskas bus gerai.

Pasiėmėme didelį maišą duonos bei džiovintos mėsos ir išėjome.

Lauke buvo daug žmonių. Kareiviai švarino namus, laužė duris, daužė langus. Grobė įvairius daiktus, ypač auksinius ikonų rėmus. Vidury gatvės užkūrė laužą, į jį metė ikonas ir kryžius.

Visi stovėjo priešais savo namus ir nieko negalėdami padaryti žiūrėjo į tą siaubą.

Vienas karininkas su kareiviu tikrino eilėje stovinčius žmones. Pamatęs senolį, karininkas įsakydavo kareiviui:

— Šitą lauk!

Karininkas tuoj pat smogdavo žmogui durtuvu. Šalino visus, kurie būtų galėję sulėtinti žygiavimo tempą.

Grupelė kareivių nusitempė vieną jauną moterį, trijų vaikų motiną, į namą ir ten ją išprievartavo. Staiga ji išpuolė į lauką nuoga, klykdama iš nevilties, o pro namo langą kareivis šovė jai į nugarą. Ji krito į sniegą negyva. Vienas jos vaikas, vyriausias, rėkdamas pribėgo prie motinos. Kitas greta stovintis kareivis šautuvo buože smogė jam į galvą. Vaikas parkrito ant žemės be sąmonės.

Tuomet vienas karininkas piktai suriko:

— Kas šovė? Kas?

Šūvį paleidęs kareivis išėjo iš namo nunarinęs galvą:

— Šoviau aš, drauge!

— Gal tau galvoj negerai? Buvo įsakyta šaudyti tik kritiniu atveju! Geriau naudok durklą: nenoriu girdėti šūvių garsų! Jeigu anie miške mus išgirs, traukinio nepasieksime!

Karininkas buvo susirūpinęs. Iškart įsakė vienam puskarininkiui:

— Judintis. Padegti namus ir surikiuoti žmones į eilę, pradėti žygiuoti!

Kareiviai visus nustūmė į gatvės vidurį. Sustojome į koloną, tuomet mums įsakė eiti. Išėjome. Buvome kupini neapykantos ir baimės. Kartkartėmis atsigręždavome ir matydavome, kaip tamsoje tarsi medinės dėžutės liepsnoja mūsų namai.

Ėjome visą naktį, kol pasiekėme vidury miško esantį geležinkelį. Ten mūsų laukė traukinys. Vagonai buvo mediniai, be langų. Mums įsakė lipti, o kai sulipome, pastebėjome, jog traukinys jau pilnas žmonių iš kitų kaimų. Jie papasakojo savo istoriją, kuri kaip du vandens lašai buvo panaši į mūsiškę. Kažkas pasakė girdėjęs, kad traukinys važiuos į tolimą regioną, esantį Rusijos pietuose. Visą savaitę važiuosiąs per Sibirą ir iš įvairių padegtų kaimų rinksiąs žmones.

Mums išdalijo malkų, kurias turėjome deginti mažytėse vagonuose esančiose krosnelėse, šiek tiek į ledą sušalusios duonos ir vandens. Traukinys pajudėjo, ir po beveik mėnesį trukusios siaubingos kelionės pasiekėme tikslą. Atvykome čia, į Padniestrės regioną, kurį kai kas dar vadino Besarabija.

Traukiniui sustojus pamatėme, jog kareivių nebėra. Buvo tik mašinistai ir keli geležinkelininkai.

Čia nieko nepažinojome, turėjome tik truputį aukso, daugeliui pavyko pasiimti ir ginklų.

Apsigyvenome prie upės. Buvome užaugę ant Sibiro upių krantų, todėl mokėjome žuvauti ir gerai plaukioti laivais. Taip ir atsirado mūsų Žemupio rajonas?

Šiandieninėje Rusijoje apie sibiriečių ištrėmimą į Padniestrę beveik nieko nežinoma. Kai kas pamena kolektyvizacijos laikus, kai per šalį važiuodavo traukiniai, prigrūsti vargšų žmonių, tik dėl valdžiai žinomų priežasčių perkeldavo juos iš vienos vietos į kitą.

Senelis Kuzia sakydavo, kad komunistai sugalvojo atskirti urkas nuo šeimų šitaip norėdami išnaikinti mūsų bendruomenę. Tačiau, likimo ironija, šiuo savo poelgiu galbūt kaip tik ją išgelbėjo.

Daug jaunuolių iš Padniestrės patraukė į Sibirą ir savaip dalyvavo kovoje su komunistais: jie plėšdavo traukinius, laivus, karinius sandėlius ir keldavo daug rūpesčių komunistams. Periodiškai grįždavo į Padniestrę išsilaižyti žaizdų arba šiek tiek pabūti su šeima ir draugais. Nepaisant to, kas įvyko, ši žemė tapo antrąja mūsų tėvyne, kurioje sibiriečiai nusikaltėliai įleido savo gyvenimo šaknis.

Senelis Kuzia mokė mane ne dėstydamas pamokas, o kalbėdamas, pasakodamas istorijas ir klausydamasis mano argumentų. Mane išmokė daug dalykų, kurie padėjo išgyventi. Jis matė ir suprato pasaulį labai paprastai. Nekalbėdavo apie gyvenimą taip, tarytum stebėtų jį iš aukšto. Kalbėdavo lyg stovintis kojomis įsirėmęs į žemę ir besistengiantis išlikti kaip galėdamas ilgiau žmogus.

— Daugelis žmonių beviltiškai ieško to, ko negali nei išlaikyti, nei suprasti. Todėl tie žmonės yra kupini neapykantos ir visą gyvenimą gyvena blogai.

Man patiko, kaip senelis Kuzia mąstė, nes jį buvo labai lengva suprasti. Neturėdavau apsimesti kuo nors kitu, užtekdavo tik klausytis ir būti pačiu savimi, kad suprasčiau, jog viskas, ką ištaria jo lūpos, yra tiesa. Senelis Kuzia buvo apdovanotas iš gilumos sklindančia išmintimi. Ji net atrodė nežmogiška, tarsi sklistų iš kažko didesnio ir stipresnio už žmogų.

— Tik pažiūrėk, kaip mes gyvename, vaikeli... Žmonės gimsta laimingi, tačiau paskui patys save įtikina, kad laimė yra kažkas, ką jie turi gyvenime rasti... Ir kas esame? Instinktų neturinti gyvulių banda, kuri vaikosi neteisingų minčių, ieškodama to, ką jau turi...

Kartą žvejodami kalbėjomės kaip tik apie laimę. Staiga jis manęs paklausė:

— Pažvelk į gyvūnus. Kaip manai, ar jie ką nors išmano apie laimę?

— Na, manau, kad ir gyvūnai kartais jaučiasi liūdni arba laimingi, tik jie nemoka išreikšti savo jausmų... — atsakiau.

Jis žiūrėjo į mane ir tylėjo, paskui tarė:

— O ar žinai, kodėl Dievas žmogui suteikė ilgesnį gyvenimą negu gyvuliui?

— Ne, niekada apie tai nepagalvojau...

— Nes gyvūnai gyvena klausydami savo instinktų ir neklysta. Žmogus gyvenime remiasi protu, todėl jam dalis gyvenimo reikalinga klaidoms daryti, kita dalis tam, kad jas suprastų, o trečia — kad pasistengtų gyventi neklysdamas.

Aš visuomet eidavau aplankyti senelio Kuzios, ypač kai būdavau susirūpinęs arba dėl ko nors nerimaudavau, nes jis mane suprasdavo iš pusės žodžio ir mokėdavo išsklaidyti visas niūrias mintis.

Aną rytą, kai policininkai mane sumušė, taip slėgė širdį, kad beveik skaudėjo kvėpuoti. Vos pagalvojus apie tai, kas nutiko, man norėjosi verkti. Garbės žodis. Iš nevilties ir dėl patirto įžeidimo, kurį jaučiau. Pasiplaukiojimas valtimi su Melu man padėjo, tačiau dabar labai reikėjo senelio Kuzios ir šiltų jo žodžių. Pėdinau į jo namus tarsi per miegus, nematydamas, kur einu: mane vedė kažkoks vidinis instinktas.