Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Senelis Kuzia pasitraukė iš nusikaltėlių veiklos — arba, kaip sakoma pas mus, „užrišo mazgą” — devinto dešimtmečio pradžioje, kai gimiau aš. Jo išėjimas į pensiją sukėlė nemažą įtampą nusikaltėlių visuomenėje. Didelė dalis prisibijojo, kad be jo nebus laikomasi daugelio seniai sudarytų paliaubų ir prasidės karas.

Senelis Kuzia sakė, kad nesvarbu, jis bus ar ne, daug kas vis tiek pasikeis, nes ir laikai, ir žmonės kitokie. Kalbėdamas su manimi jis taip aiškindavo: „Jauni žmonės nori lengvų pinigų. Jie nori imti ir nieko už tai neduoti, nori skraidyti, dar neišmokę vaikščioti. Baigsis tuo, kad ims žudyti vieni kitus. Paskui pradės sudarinėti sąjungas su mentais. Kai šitaip atsitiks, tavo paties, mano mielasis, labui tikiuosi, kad būsi toli nuo čia, nes ši vieta virs gerųjų ir garbingųjų kapinynu!

Žinoma, viską, ką sakydavo senelis Kuzia, laikiau pačia aukščiausia žmogiškojo proto ir nusikaltėliškos patirties išraiška.

Mudu kalbėdavomės apie ateitį, apie tai, koks bus mūsų gyvenimas, kaip bus tvarkomi reikalai. Jis buvo nusiteikęs labai pesimistiškai, bet niekada nesibaimino, kad galiu jį nuvilti. Laikė mane kitokiu negu kiti mūsų bendruomenės jaunuoliai.

Po 1992 metų, kai karinės Moldavijos pajėgos bandė užimti Padniestrės teritoriją, visi paliko mūsų miestą. Likome vieni patys, kaip, tiesą sakant, visuomet ir buvome. Visi nusikaltėliai apsiginklavo ir pasipriešino Moldavijos kariuomenei. Po tris mėnesius trukusių mūšių juos išvijo.

Kai jau nebebuvo tiesioginio susirėmimo pavojaus, Motinėlė Rusija atsiuntė mums vadinamąją „pagalbą”: keturioliktąją diviziją, vadovaujamą charizmatiškojo generolo Lebedo. Atvykę į mūsų miestą, kuris prieš kelias dienas jau buvo išlaisvintas, jie įvedė karinį valdymą: paskelbė komendanto valandą, darydavo kratas namuose, areštuodavo ir šalindavo nepalankius žmones. Tuo laikotarpiu upė labai dažnai išplukdydavo sušaudytų žmonių kūnų, už nugaros viela surištomis rankomis ir nusėtų kankinimų žymėmis. Aš pats ištraukiau keturis sušaudytų žmonių lavonus, todėl, kiek mano jaunas amžius leidžia, galiu patvirtinti, kad Padniestrėje rusų kareiviai dažnai šaudydavo žmones.

Rusai norėjo išnaudoti tinkamą momentą ir pas mus, nusikaltėlių žemėje, įtvirtinti savo valdžios atstovus, kurie valdytų tai, kas iki šiol buvo tik mūsų pačių rankose. Tuo laikotarpiu daugelis sibiriečių nusikaltėlių rimtai rizikavo gyvybe. Pavyzdžiui, į mano tėvą buvo pasikėsinta tris kartus. Jis išsigelbėjo tik per stebuklą, todėl nelaukęs, kol bus pasikėsinta dar kartą, išvažiavo iš Padniestrės ir įsikūrė Graikijoje, kur turėjo draugų, su kuriais seniau bendradarbiaudavo.

Miesto nusikaltėliai bandė suvienyti jėgas ir kovoti su rusų kariškiais, tačiau daugelis nusikaltėlių bendruomenės narių bijojo ir iš esmės buvo pasirengę bendradarbiauti su naujuoju režimu. Sibiriečiai nepalaikė jokių ryšių su likusia visuomenės dalimi ir apie 1998 metus visiškai izoliavosi. Jie su niekuo nekolaboravo ir nestojo niekieno pusėn. Kitos bendruomenės nusileido režimui, kuris pasiūlė savo žmogų: jis tapo šalies prezidentu ir politiniu visos veiklos stogu. Netrukus naujos valdžios pajėgos pašalino tą susitarimą sudariusius žmones ir valdymą perėmė į savo rankas.

Senelis Kuzia mokydavo mane visko, ką žinojo:

„Mūsų įstatymai sako, kad negalima kalbėtis su mentais. Žinai, kodėl? Tikrai ne dėl to, kad taip smagiau. Nes mentai yra valdžios šunys, jie yra įrankiai, kuriuos valdžia naudoja prieš mus. Vaikeli mano, mane sušaudė, kai man buvo dvidešimt treji. Paskui visą laiką gyvenau kukliai, nieko neturėdamas : nei šeimos, nei vaikų, nei namų. Visą gyvenimą praleidau kentėdamas ir dalydamasis kančia su kitais kalėjimuose. Esu įtakingas, nes daugelis žmonių mane pažįsta ir žino, kad kai ant stalo suneriu rankas, kalbu ne tai, kas būtų naudinga man pačiam, o tai, kas visiems būtų geriau. Todėl, vaikeli mano, mūsų pasaulyje visi manimi pasitiki. Dabar pasakyk man, kodėl turėtume pasitikėti tais, kurie visą gyvenimą žudė mūsų brolius, kišo mus į kalėjimus, kankino ir elgėsi su mumis taip, tarsi būtume ne žmonių padermės? Sakyk man, kaipgi galima pasitikėti tuo, kuris gyvena mūsų mirtimi? Mentai yra kitokie negu visa kita žmonija, nes trokšta tarnauti, būti šeimininko valioje. Jie nieko nesupranta apie laisvę ir bijo laisvų žmonių. Mūsų skausmas yra jų duona, vaikeli mano. Kaipgi galima tartis su tais žmonėmis?

Tai, ką man papasakojo senelis Kuzia, padėjo suprasti realybę, netapti klaidingo požiūrio arba niekada neišsipildžiusios svajonės vergu. Tikrai žinojau, kad išgyvenu mūsų visuomenės mirtį, todėl, sukdamasis tame milžiniškame sielų ir žmogiškų istorijų verpete, nuo kurio kasdien vis labiau tolau, stengiausi išlikti.

Kaskart, kai eidavau pas senelį Kuzią, mama man įduodavo krepšį su ką tik paruoštu maistu. Mano mama buvo puiki virėja. Mūsų rajone sklandė legendos apie jos verdamus barščius, ryžiais, daržovėmis ir obuoliais įdarytą šamą, paštetą iš ikrų ir sviesto, elgetų žuvienę, o ypač apie jos kepamus saldumynus. Senelis Kuzia vadindavo ją „mamyte”. Taip nusikaltėliai išreikšdavo didžiausią savo pagarbą ir susižavėjimą moterimis. Kiekvieną kartą, kai atnešdavau ką nors, ką būdavo pagaminusi mama, jis sakydavo:

— Lija, Lija, mieloji mano mamyte! Mums nelieka nieko kita, kaip be perstojo bučiuoti tau rankas!

Priešais senelio Kuzios namus stovėjo senas medinis suolas. Senelis dažnai ant jo sėdėdavo ir žvelgdavo į upę. Aš atsisėsdavau greta. Taip ir prasėdėdavome visą dieną, kartais iki pat vakaro. Jis pasakodavo man apie savo gyvenimą arba Sibiro urkų istorijas, kurias labai mėgau. Dainuodavome dainas. Jis buvo puikus dainininkas ir daug nusikaltėlių dainų mokėjo atmintinai. Mano atmintis gera, pakakdavo išgirsti dainą porą kartų, ir iškart ją prisimindavau. Seneliui Kuziai tai labai patiko. Prieš uždainuodamas visuomet paklausdavo:

— Pameni šitą?

— Žinoma, atsimenu! Ji mano mėgstamiausia!

— Šaunuolis, basakoji! Tuomet dainuok kartu su manimi! — tardavo ir traukdavome drauge, dažnai net pavėluodavome vakarienės.

Iš visų labiausiai man patiko, kai senelis Kuzia pasakodavo apie Sibirą: urkų istorijas, kaip jie priešinosi caro ir komunistiniam režimui. Būdavo nuostabu, nes tose istorijose jaučiau mano šeimą jungiančią giją. Ji junge žmones iš praeities su tais, kurie gyveno dabar. Dėl tos gijos viskas atrodė įtikinamiau, realiau.

Pasakodamas senelis Kuzia beveik visuomet akcentuodavo, kaip jo pasakojimų personažai yra susiję su žmonėmis, kuriuos kasdien sutikdavome gatvėse. Darydavo tai tam, kad suprasčiau, jog nors laikai ir pasikeitė, vertybės išliko tos pačios.

Senelis Kuzia buvo vienas pirmųjų sibiriečių, atvykusių į Padniestrę. Apie savo atvažiavimą pasakodavo su skausmu.

Būdavo matyti, kad jame slypi daug tamsių jausmų, susijusių su tuo metu.

„Kareiviai įsiveržė į kaimą naktį. Jų buvo daug, visi apsiginklavę šautuvais su durtuvais, tarsi būtų susiruošę į karą... Buvau dar mažas, gal dešimties metų. Mano tėvai buvo seniai mirę, gyvenau su gerais žmonėmis, kurie augino mane kaip savo pačių sūnų. Visi vyrai buvo išėję į taigą, kaime buvo likę tik seniai ir moterys su vaikais. Atsimenu, kad kareiviai įėjo į namus nepasibeldę ir nenusiavę aulinių batų. Vienas vyras vilkėjo juodos odos striuke ir tokios pat odos kelnėmis. Prisimenu tos odos kvapą, jis buvo nepakeliamai šleikštus. Vyras mus nužvelgė ir paklausė Pelagėjos, namų šeimininkės: