Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Nuo netoliese esančio sausakimšo suoliuko atsistojo gitara barškinęs vaikinas. Padėjo instrumentą į šalį ir išplėstomis rankomis, tarsi sutikęs seną draugą, lengvu teatrališku žingsniu patraukė prie Liozos.

— Tik pažiūrėkit, kas atėjo! Mažasis kalės vaikas! Nusprendei šį vakarą nusižudyti?.. — daugiau išvemti nebespėjo, nes iš tamsos išniro Džidžito siluetas ir kaip tigras puolė ant jo. Partrenkė jį žemėn ir paleido seriją greitų spyrių į veidą. Aš taip pat iššokau iš už medžių. Akimirksniu visi atsidūrėme aikštėje ir apsupome priešus.

Juos apėmė panika. Kai kurie, bandydami sprukti, puolė iš pradžių į vieną pusę, paskui į kitą, bet vos tik atsidurdavo prieš kurį nors iš mūsų, tuoj pat atsitraukdavo. Staiga tarp tų iš Poligono atsirado grupelė „ryžtingų” vaikinų, užvirė tikros muštynės.

Mačiau šmėžuojant daug peilių, išsitraukiau savo piką ir aš. Džidžitas prisigretino prie manęs ir petys į petį skverbėmės pirmyn, smūgiavome į visas puses ir stengėmės išvengti retkarčiais pasitaikančių mums skirtų smūgių.

Daugelis priešų, pasinaudoję tinkamu momentu, pradėjo nešti kudašių. Prieš tai rėkusi mergina buvo tokia girta, kad bėgdama pargriuvo, o kažkuris iš jos draugų užmynė jai ant galvos. Girdėjau, kaip ji sukliko, o paskui ant jos plaukų pamačiau kraują.

Galiausiai priešų liko koks dvidešimt, ir, kaip pas mus sakoma, gerai juos „pašukavome”. Ant kojų neliko nė vieno, visi tįsojo ant žemės. Daugelis buvo peiliu sužeisti į veidą ar kojas, kai kuriems perpjauti kelių raiščiai.

Paprastai muštynių pabaigoje, supratęs, jog nebėra ko mušti ir laikas sustoti, Melas kaip nors pademonstruodavo savo fizinę jėgą (jis buvo tikras gyvulys. Trylikos metų svėrė beveik aštuoniasdešimt kilogramų, visas buvo vieni raumenys, išskyrus smegenis.). Jam tai buvo gražus būdas užbaigti mūšį: parodyti pasauliui, kad jis pašėlęs, agresyvus ir pats blogiausias. Trumpiau tariant, norėdavo pasirodyti.

Riaumodamas kaip įtūžęs siaubūnas ir bjauriuoju savo veidu darydamas keistas grimasas, Melas čiupo ramių ramiausiai stovintį motorolerį, pakėlė iki krūtinės, paskui, pabėgėjęs kokius penkis šešis metrus, nusviedė jį ant grupelės priešų, susispietusių gulomis, kaip juos buvome palikę. Na, jie tįsojo ant asfalto ir masažavosi žaizdas.

Motoroleris nukrito su didžiausiu trenksmu. Vienam vaikinui pataikė į galvą, o kitiems į įvairias kūno vietas. Tie, kuriuos kliudė, visi choru pradėjo rėkti iš skausmo. Melas kažkodėl dėl tų riksmų dar labiau supyko ir pradėjo juos daužyti su nepaaiškinamu įniršiu. Galiausiai užlipo ant motorolerio ir ėmė žiauriai šokinėti ant jo (taip pat ir ant vaikinų). Anie vargšeliai beviltiškai klykė ir maldavo nustoti kankinti.

— Ei, šūdžiai! Mes esame iš Žemupio. Jūs nuskriaudėte mūsų brolį ir už tai niekada neišsimokėsite! — visiems tąsantiems ant žemės pradėjo skelbti savo iškilmingą pranešimą Gagarinas. — Mušdami ir pjaustydami jus pajutome asmeninį pasitenkinimą, tačiau jūs dar privalote atlyginti skriaudą pagal nusikaltėlių įstatymus, kuriuos, savo nelaimei, pažeidėte! Kitą savaitę penki iš jūsų, šlykštūs piderastai, ateis į mūsų rajoną nešini penkiais tūkstančiais dolerių, kuriuos sumokėsite mūsų bendruomenei už sukeltus nepatogumus. Jei to nepadarysite, kiekvieną savaitę sistemingai kartosime šias skerdynes, kol išgalabysime po vieną visus kaip niežuotus šunis! Iki pasimatymo ir labos nakties!

Jautėmės esantys nenugalimi čempionai. Buvome tokie patenkinti veiksmo eiga, kad namo patraukėme visa gerkle dainuodami sibirietiškas dainas.

Ėjome per parką ir kvėpavome nakties oru. Mums atrodė, kad gyvenime nebus laimingesnės akimirkos.

Vos išėję iš parko, priešais save išvydome maždaug dešimt policijos mašinų. Policininkai buvo išsirikiavę už mašinų ir laikė į mus nutaikytus ginklus. Kažkas uždegė labai stiprų žibintą, kuris visus mus apakino. Nepažįstamas balsas sušuko:

— Traukite ginklus iš kišenių, jeigu kas nors apsimes kvailiu, suvarpysime kaip rėtį! Nesielkite kaip šikniai, čia ne jūsų kiemas!

Paklusome ir visi numėtėme savo ginklus ant žemės. Per kelias sekundes susidarė nemaža peilių, kastetų ir pistoletų krūvelė.

Stumdydami šautuvų buožėmis policininkai mus sugrūdo į mašiną. Visi buvome nuvežti į nuovadą. Galvojau apie savo piką. Peilį, kurį taip mėgau ir kuris man buvo toks svarbus. Daugiau tikrai jo nematysiu. Ši mintis mane vis kamavo. Net nesusimąsčiau apie tai, jog dėl savo padėties galiu patekti į kalėjimą.

Nuovadoje mus pralaikė dvi dienas. Mušė, uždarė ankštame kambaryje be maisto ir vandens. Nuolat ateidavo ko nors išsivesti iš kambario, o paskui jį parvesdavo atgal sudaužytu veidu.

Niekas iš mūsų nepasakė tikro savo vardo, adresus taip pat nurodėme klaidingus. Nemelavome tik, kad esame iš sibiriečių bendruomenės. Mūsų įstatymai leidžia nepilnamečiams kalbėti su policininkais. Pasinaudojome šia galimybe ir juos apmulkinome, šitaip apsunkindami jų darbą.

Melas nenorėjo nurimti ir bandė pulti policininkus, šie jį labai smarkiai sumušė, daužė pistoletų buožėmis per galvą ir ją praskėlė.

Galiausiai mus visus paleido, pasakė, kad kitą kartą nugalabysią. Išalkę, pavargę, išsekę nuo smūgių ir įtampos, grįžome namo.

Tik tuomet, kai merdėdamas vilkausi savo rajono gatvėmis, staiga suvokiau, kad man labai pasisekė. Jeigu policija būtų nustačiusi mano tapatybę, būčiau turėjęs mažiausiai penkerius metus praleisti ant medinių kurio nors nepilnamečių kalėjimo gultų.

Jaučiausi apgirtęs iš laimės. Stebuklas — pats sau kartojau, — tikrų tikriausias stebuklas, kad po tokių įvykių esu laisvėje. Vis dėlto nenustojau galvoti apie savo piką, tarytum manyje būtų atsivėrusi juoda duobė, tarsi būtų miręs man artimas žmogus.

Pėdinau namo žvilgsnį nudelbęs į kojų pirštus. Žvelgiau į žemę, jeigu būtų įmanoma, būčiau žiūrėjęs po žeme. Man buvo gėda, atrodė, kad visas pasaulis mane smerkia už tai, jog nesugebėjau išsaugoti savo piko.

Grįžęs namo atrodžiau kaip vaiduoklis — permatomas ir be gyvybės džiaugsmo. Mano dėdė Vitalijus išėjo į verandą ir nusišypsojęs pasakė:

— Negaliu patikėti! Nejaugi vėl atidarė Aušvico koncentracijos stovyklą? Kaip čia atsitiko, kad aš nieko apie tai nežinau?

— Atstok, dėde, man visą kūną skauda, kad net verkti norisi... Trokštu tik miegoti...

— Na, na, mielas mano sūnėne. Deja, jei duodi lazdų, gali jų ir gauti... Tokios gyvenimo taisyklės...

Dvi dienas iš eilės nieko neveikiau, tik miegojau ir valgiau. Buvau visas sudaužytas. Kiekvieną kartą versdamasis ant kito šono, tvirtai sukąsdavau dantis. Kartkartėmis mano tėvas ir dėdė įkišdavo galvą į kambarį ir traukdavo mane per dantį:

— Va dabar, kai puikiai iškarštas kailis, tikrai gerai jaučiasi... Ar tau dar neatsibodo?

Nieko neatsakydavau. Tik giliai atsidusdavau, o jie su kiekvienu mano atodūsiu kikendavo.

Trečią dieną troškimas grįžti į normalų gyvenimą anksti ištraukė mane iš lovos. Buvo beveik šešta valanda ryto. Visi, išskyrus senelį Borisą, kuris jau ruošėsi užsiimti gimnastika, tebemiegojo. Man maudė visą kūną. Jausmas jau visai kitoks nei skausmas, tačiau vis tiek buvau visas sukaustytas, buvo sunku atlikti bet kokį judesį. Judėjau lėtai, kaip senolis, bijantis prarasti pusiausvyrą.

Nusiprausiau ir vonios kambario veidrodyje atidžiai apžiūrėjau savo veidą. Mėlynė nebuvo tokia didelė, kaip galvojau, beveik nebuvo matyti. Ant dešinės rankos juodavo kitos dvi mėlynės. Viena jų buvo aiškiai aulinio bato pado formos. Matyt, kai mane mušė, vienas iš mentų primynė ranką: jie taip dažnai darydavo. Prevencijai. Siekdavo sukelti skeveldrinį lūžį. Paprastai tokie lūžiai blogai sugyja, tuomet nebesugebi tvirtai sugniaužti kumščio ir laikyti ginklo. Laimei, man teko tik mėlynės, nebuvo nei lūžę kaulai, nei patempti raiščiai. Turėjau dar vieną didžiulę mėlynę tarpukojyje, tiesiai po savo vyriškuoju pasididžiavimu. Atrodė, kad prie mano kūno prilipęs kažkas juodas. Vaizdelis buvo nekoks ir ypač skaudėjo šlapinantis.