Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

„Na, galėjo baigtis ir blogiau..“ — padariau išvadą ir nuėjau pusryčiauti. Šiltas pienas su medumi ir šviežias kiaušinis sugrąžino mane į gyvenimą.

Nusprendžiau nueiti prie upės pažiūrėti savo valties ir šiek tiek pasiterlioti su tinklais. Galbūt eidamas per rajoną dar paklausinėsiu, kaip laikosi mano draugai.

Eidamas iš namų mačiau, kad senelis kieme daro gimnastikos pratimus. Senelis Borisas buvo tvirtas kaip uola, nerūkė ir neturėjo kitų žalingų įpročių, buvo visapusiškas sveikuolis. Užsiiminėjo įprastomis ir savigynos imtynėmis, taip pat dziudo. Perteikė šiuos pomėgius ir visiems kitiems šeimos nariams. Mankštindamasis paprastai nesustodavo net akimirką, todėl pasisveikinome tik žvilgsniu. Gestais parodžiau, kad išeinu, o jis man tik nusišypsojo.

Pasukau į gatvelę, vedančią prie upės. Eidamas pamačiau prie kampo, greta Melo namų durų, stovintį masyvų jo siluetą. Buvo nuogas, tik su glaudėmis. Kalbėjosi su vienu paaugliu iš mūsų rajono, draugu, pravardžiuojamu Lenku. Rodė jam visas savo mėlynes ir, smarkiai gestikuliuodamas, ore mušdamas įsivaizduojamus priešus, pasakojo, kas nutiko.

Priėjau. Melo galva buvo susiūta kokia dešimčia siūlių. Bjaurus veidas šypsojosi, o aštuoniasdešimt procentų kūno buvo mėlynos, vietomis žalsvos, o kai kur tamsiai juodos spalvos. Vis dėlto, nepaisydamas fizinės būklės, jis buvo puikai nusiteikęs. Pirmieji žodžiai, kuriuos man ištarė, buvo:

— Šventasis Kristau, vargšė tavo motina! Tik pažiūrėk, kaip atrodai!

Mane suėmė juokas. Lenką taip pat: raitėsi kvatodamas, o iš akių jam tryško ašaros.

— Eik tu, kloune. Ar nematei savęs veidrodyje? Ir dar sakai, kad tai aš blogai atrodau! Apsirenk, eime prie upės... — taręs lengvai stumtelėjau petimi, o jis suriko.

— Gal galėtum elgtis kiek švelniau su manimi? Aną vakarą gavau už jus visus! — tarė pasididžiuodamas.

Nuskubėjo rengtis, o paskui nuėjome prie upės. Beeinant papasakojo ir apie kitus: visi laikėsi gerai, buvo šiek tiek aplamdyti, bet jautėsi normaliai. Gagarinas jau kitą dieną po muštynių nuvažiavo į Kaukazą, vieną mūsų miesto rajoną, su kažkuo iš ten suvesti sąskaitų. Geriausiai iš visų laikėsi Lioza ir Besą, kuriems stebuklingai pavyko pasislėpti, ir policija jų nebuvo sulaikiusi. Juodu neturėjo nė menkiausio įdrėskimo.

Atėjome prie mano valties. Įmerkiau variklį į vandenį ir pasiūliau Melui paplaukioti upe. Pūtė gaivus vėjelis, rytas buvo puikus, saulė kilo virš žemės ir viskas aplink skendėjo taikioje šviesoje.

Melas įšoko į valtį ir išsitiesė jos priekyje, užvertęs pilvą į viršų žvelgė į giedrą dangų: vadinasi, sutinka.

Paėmiau irklą ir juo atstūmiau valtį nuo kranto, paskui stovėdamas ėmiau lėtai irkluoti. Vėjas pūtė man į veidą, buvo malonus ir atpalaiduojantis. Už dešimties metrų nuo kranto pajutau, kad upės srovė stiprėja, tad įjungiau variklį ir palengva didindamas greitį pasukau prieš srovę senojo tilto link. Užsivilkau striukę, kurią visuomet laikydavau valtyje. Melas vis dar gulėjo nejudėdamas valties priekyje, akys buvo užmerktos, tik šiek tiek judino pėdą.

Priplaukę tiltą apsukome didelį ratą ir, išjungę variklį, leisdamiesi nešami srovės plaukėme atgal. Irklavau tik kartkartėmis, kad pareguliuočiau kryptį. Laiveliui lėtai plaukiant žemyn upe retkarčiais įšokdavome į vandenį paplaukioti. Vandenyje jaučiausi saugus, įsikibęs į valtį arba plūduriuodamas kiek tolėliau leidausi nešamas srovės. Upės vanduo man buvo patys geriausi vaistai pasaulyje, būčiau galėjęs šitaip plaukioti ištisą dieną.

Kai parplaukėme į krantą, Melas iššoko iš valties ir pasakė norįs eiti aplankyti savo senos tetos, gyvenančios netoliese, kuri nuolatos skundžiasi, kad niekas pas ją neužsuka. Aš nusprendžiau eiti pas senelį Kuzią papasakoti visko, kas mums atsitiko. Trumpiau tariant, abiem parūpo savi senoliai.

Sibiro Urkų bendruomenėje santykiai tarp vaikų ir senų žmonių yra labai svarbūs. Kaip tik todėl yra daug papročių ir tradicijų, suteikiančių galimybę didžiulę patirtį turintiems seniesiems nusikaltėliams dalyvauti auklėjant vaikus net ir tuomet, kai tarp jų nėra kraujo ryšio. Kiekvienas suaugęs nusikaltėlis paprašo kurio nors seno nusikaltėlio, paprastai tokio, kuris neturi šeimos ir gyvena vienas, padėti auklėti vaikus. Dažnai siunčia šiuos pas jį, kad nuneštų maisto arba padėtų tvarkytis namuose. Senasis nusikaltėlis už tai pasakoja istorijas iš savo gyvenimo ir moko vaikus nusikaltėlių tradicijų, elgesio pagrindų, taisyklių, tatuiruočių šifravimo ir visko, kas susiję su nusikaltėliška veikla. Sibiriečių kalba tokie santykiai vadinami „skaptavimu”, nes jaunuolio auklėjimo procesas labai primena darbą su medžio pliauska, kuri skaptuojama tol, kol tampa meno kūriniu ar naudingu daiktu.

Žodis „senelis” sibiriečių nusikaltėlių bendruomenėje turi daug reikšmių: savaime suprantama, seneliai yra giminės — tėvų tėvai. Taip pat šis žodis įvardija aukščiausius nusikalstamo pasaulio rangus. Tuomet prie žodžio „senelis” pridedamas „Šventasis” arba „Palaimintasis” ir iš karto tampa aišku, kad kalbama apie įtakingą nusikaltėlį. Seneliu vadinamas ir garbaus amžiaus ugdytojas, bet jis niekada nevadinamas tiesiog seneliu, visada pridedamas jo vardas arba pravardė.

Kaip jau supratote, mano asmeninis ir mylimiausias ugdytojas buvo senelis Kuzia. Kiek save atsimenu, tėvas visuomet mane vesdavosi pas jį. Senelis Kuzia buvo labai gerbiamas nusikaltėlių bendruomenėje. Užsitarnauti šią pagarbą jam padėjo pats likimas, nepagailėjęs skausmo ir pasiaukojimo, kuriuos jam teko patirti bendruomenės labui.

Niekas nežinojo, kiek seneliui Kuziai metų. Jo mama mirė, kai jis dar buvo labai mažas, o tėvas netrukus buvo sušaudytas. Jį įvaikinę žmonės tiksliai nežinojo, kiek jam tuomet buvo metų.

Būdamas jaunas senelis Kuzia priklausė vienai Urkų gaujai, kuriai vadovavo žinomas nusikaltėlis vardu Kryžius. Kryžius buvo senojo sibiriečių tikėjimo, iš pradžių priešinosi caro valdžiai, o paskui komunistams. Senelis Kuzia man pasakojo, kad Sibire nė vienas nusikaltėlis niekada nepalaikė jokios politinės jėgos. Visi gyveno laikydamiesi tik savo pačių įstatymų ir kovodami su bet kokia valdžia. Visais laikais Sibiras labai masino rusus savo išteklių turtingomis žemėmis. Sibire, be gyvūnų, naudojamų kailių pramonei, buvo daug aukso, deimantų, anglių. Vėliau buvo atrasta naftos ir dujų. Visos vyriausybės siekė kaip galėdamos geriau išnaudoti regioną ir, žinoma, nesiskaitė su jo gyventojais. Rusai atvažiuodavo, pasakojo senelis Kuzia, pasistatydavo savo miestus vidury miškų, išrausdavo žemę ir traukiniais bei laivais išsigabendavo lobius.

Patyrusiems Sibiro nusikaltėliams, kurių protėviai ištisus šimtmečius apiplėšinėdavo iš Kinijos ir Indijos traukiančius krovinių karavanus, buvo visiškai nesunku apiplėšti ir rusus.

To laikotarpio Urkų filosofija, jų realybės suvokimas buvo vadinamas „Didžiuoju susitarimu”. Tai buvo savotiškas generalinis planas, kuriuo remdamiesi visi nusikaltėliai galėjo aktyviai priešintis valdžiai nuolat piešdami traukinius ir kitokias transportavimo priemones. Pagal senuosius nusikaltėlių įstatymus, viena gauja negalėjo vykdyti apiplėšimo daugiau negu kartą per šešis mėnesius. Šitaip buvo palaikomas aukštas nusikaltėlių veiklos našumas, nes, savaime suprantama, jeigu nusikaltėlių grupė turi tik vieną galimybę apiplėšti karavaną, privalo tam gerai pasiruošti ir nerizikuoti, vengti klaidų. Žmonės labai stengdavosi gerai pasiruošti puolimui, kitaip būtų buvę pasmerkti pusmetį badauti. Didysis susitarimas šią taisyklę pašalino ir suteikė gaujoms galimybę plėšimus rengti nuolat, nes tikslas buvo ne praturtėti, o išstumti iš Sibiro rusus okupantus. Senieji nusikaltėliai prisijungė prie jaunųjų, ir gaujos tapo labai didelės. Garsiausios buvo Angelo, Tigro ir Taigos grupuotės.