Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Toliau kalbama apie reikalą.

Sakau, kad į kamerą, kuri žargonu vadinama „namais”, pateko — „atėjo” — nusikaltėlis ir „apsigyveno”, kitaip tariant, jį priėmė kiti nusikaltėliai, „garbingi žmonės”. Tai reiškia, kad naujai atvykęs kalinys turėjo laišką, leidimą ar tatuiruotę su nusikaltėlių autoriteto parašu.

Naujai atvykusįjį vadinu „garbingu valkata”. Tai reiškia, kad žmogus yra neambicingas, paprastas ir moka elgtis.

Žodis „našlaitis” gali turėti daug reikšmių, taip pat ir tiesioginę, tačiau šį kartą norėjau pasakyti, kad ne jis pats pasiprašė perkeliamas, o buvo priverstas persikelti iš kalėjimo, kuriame anksčiau kalėjo. Laiške tai paminėti būtina, nes nusikaltėliai negerbia tų, kurie pasiprašo perkeliami. Juos vadina „pasiutusiais arkliais”. Sako, kad „vos tik kas nutinka, jie puola daužyti duris kaip pasiutę arkliai”.

Paskui parašiau, kad naujokas „Viešpaties valia turi”. Tai paprasčiausiai reiškia, kad jis turi tatuiruotę. Nusikaltėliai nesako „turiu tatuiruotę”. Sakoma „Viešpaties valia turiu”, o paskui patikslinama, kokią tatuiruotę. Kalbant apie visas tatuiruotes bendrai, jos vadinamos „garbingomis sėklomis”, „Viešpaties ašaromis”, „Jo antspaudais”. Šiuo atveju sakau „Motina”, nes tai tatuiruotė nusikaltėliui ant nugaros.

„Motina apdainuoja” Rūko „ranką” yra komplimentas. Jeigu tatuiruotė padaryta gerai, sakoma, kad ji apdainuoja tatuiruotojo ranką.

Paskui yra dar vienas pagyrimas, svarbesnis už pirmąjį: Rūko ranką „valdo pats Dievas”. Čia nereikėtų suprasti pažodžiui: šiuo atveju Dievas reiškia nusikaltėlių įstatymą. Trumpiau tariant, tai reiškia, kad tatuiruotė yra padaryta labai profesionaliai, laikantis nusikaltėlių tradicijų taisyklių.

Laiškas pasiekia kulminaciją, kai sakoma „Motina švyti”: tai reiškia, kad nors tatuiruotė ir nebaigta, ji yra puikiausiai suprantama. „Švytėti” reiškia perteikti tatuiruotėje užslėptą informaciją. Taigi, parašiau, kad nereikia nieko keisti ar pridėti, pakanka tik užbaigti, pastorinti kai kurias linijas, padaryti perėjimus ir taip toliau.

Sakinio dalis „nedaug trūksta, kad jos švytėjimas užbaigtas būtų”, yra netiesioginis prašymas leisti tęsti darbą.

Toliau eina tradiciniai palinkėjimai ir galiausiai parašas. Pagal sibiriečių tradicijas, niekada neįvardijama pavardė, tik vardas ir pravardė, daugiau nieko, nes šeima laikoma privačiu dalyku.

Baigęs laišką jaučiausi labai patenkintas. Man tai atrodė didysis mano likimo posūkis. Atidaviau laišką žmonėms, kurie mūsų kameroje buvo atsakingi už paštą. Jie turėdavo visą laiką budėti prie lango ir laukti ženklo. Laiškai iš vienos kameros į kitą būdavo perduodami virvėmis. Tos kameros kaliniams adresuoti laiškai jiems būdavo įteikiami, o kiti ir toliau keliaudavo iš vienos kameros į kitą arba, kaip mano atveju, iš vieno kalėjimo į kitą. Kalėjimo paštas buvo kur kas saugesnis ir greitesnis už įprastą, kuriuo, beje, niekas nesinaudodavo. Per dvi savaites laiškai pasiekdavo bet kurį regiono kalėjimą, o kitą šalies kraštą pasiekdavo greičiau nei per mėnesį. Kalėjimas, į kurį siunčiau savo laišką, buvo toli. Prireikė nemažai laiko.

Nekantriai laukiau atsakymo. Po dviejų mėnesių ir kelių dienų atbėgo jaunas vaikinukas iš „paštininkų” komandos, nešinas ant liniuoto sąsiuvinio popieriaus lapo parašytu nedideliu laišku.

— Kolima, čia tau. Nuo Afanazijaus Rūko.

Vos nesprogau. Paėmiau laišką iš jo rankų ir paskubomis išlanksčiau. Negrabiu suspaustu raštu buvo parašyta:

Sveikas, brangus brolau Nikolajau Kolima. Te mūsų Viešpats būna pagerbtas per amžius!

Aš, Afanazijus Rūkas, Jėzaus Kristaus valia būdamas kuklus kolščikas, savo maldose prisiminsiu tave ir visus garbingus valkatas, gyvenančius šioje palaimintoje žemėje.

Viešpaties malonėje gera kvėpuoti, džiaugtis taika ir Jo meile.

Mane labai pradžiugino naujiena apie brolį Z.... telaimina jį Viešpats ir suteikia jam ilgą gyvenimą, jėgų ir sveikatos.

Motina, švytinti Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dėka, tau pačiam padedant bus tęsiama.

Broliškai ir šiltai tave apkabinu, tebūnie Kristus su tavimi ir tavo šeima. Tesaugo Jis ir visi šventieji tavo palaimintąją ranką.

Afanazijus Rūkas

Atsiversdavau šį laišką įvairiu paros metu. Skaitydavau jį vis iš naujo, tarsi ieškočiau kažko, kas galėtų išnirti tarp eilučių.

Labai didžiavausi tuo, kad jis man atsakė su tokia pagarba ir meile, tarsi būtume seni pažįstami, tarytum būtume draugai.

Daugelis mūsų kameroje puikiai žinojo, kas yra Rūkas, ir mano autoritetas pakilo, nes pasklido garsas, kad gavau nuo jo laišką.

Užtrukau keturis mėnesius, kol baigiau Rūko pradėtą tatuiruotę. Kartą medicinos punkte mano darbą pamatė vienas senas tatuiruotojas iš Juodosios sėklos kastos. Jis buvo vadinamas dėde Kesja ir kartais išeidavo iš ypatingojo režimo bloko, kad jam suleistų gyvybę palaikančių vaistų.

Pasinaudojęs savo galia dėdė Kesja atsiuntė man į kamerą paketą, kuriame buvo dėžutė arbatos, šiek tiek cigarečių, cukraus ir stiklainis medaus. Pridėtame laiške dėdė Kesja mane labai gyrė ir sakė, kad jam malonu matyti darbą, atliktą jaunuolio, neiškeitusio lazdelių ir tradicinės technikos į elektrines mašinėles, kurias jis vadino „velnio skrepliais”.

Tuomet, susidomėję ir senojo nusikaltėlio man rodomos pagarbos paakinti, daugelis nusikaltėlių ėmė prašyti manęs padaryti jiems tatuiruotes senąja sibirietiška technika. Taip pat ir tie, kurie neturėjo nieko bendra su mūsų tradicijomis, žmonės, priklausantys skirtingoms kastoms. Buvo malonu matyti, kaip prisigretina asmenys, kuriuos iki tol laikiau visiškai kitokiais ir maniau, kad su jais galima palaikyti tik dalykinius ryšius. Jiems buvo įdomu. Prašydavo papasakoti apie sibiriečių istoriją ir tatuiravimo tvarką. Tarp mūsų atsirado savotiškas tiltas, ryšys, grįstas noru pažinti kitokią kultūrą. Jokių banalių nusikalstamų reikalų.

Tomis dienomis papasakojau ne vieną tų istorijų, kurias man mažam pasakodavo senelis ir kiti senieji nusikaltėliai. Daugelis mano kameros draugų buvo paprasti žmonės, patekę į kalėjimą už įprastus nusikaltimus, žmonės, kurie nesilaikė jokios nusikaltėlių filosofijos. Vienas jų, aukštas ir stambus jaunuolis vardu Sura, gavo penkerius metus kalėjimo už tai, jog neaiškiomis aplinkybėmis užmušė žmogų. Jis nemėgo apie tai kalbėti, tačiau buvo akivaizdu, kad viskas įvyko dėl pavydo. Trumpiau tariant, nusikaltimas buvo susijęs su meilės istorija ir išdavyste. Kadangi jis buvo stiprus, dvi nusikaltėlių grupuotės norėjo patraukti jį savo pusėn. Kalėjimuose kastų arba šeimų galvos visuomet stengiasi sudaryti sąjungą su stipriais ir protingais žmonėmis, kad taptų viršesni už kitus. Sura buvo vienas, prie nieko nesišliejo ir liūdnas savo dienas leido vienišas kaip atsiskyrėlis. Kartkartėmis sibiriečių šeima pakviesdavo jį gerti arbatos ar čefyro. Jis mielai ateidavo. Sakydavo, kad mes vieninteliai nesiūlome jam lošti kortomis, siekdami vėliau apgauti ir panaudoti kaip žmogžudį. Jis kalbėdavo labai mažai, paprastai klausydavosi, kaip kiti skaito laiškus iš namų, o kartais, kai kas nors dainuodavo, taip pat prisijungdavo.

Po istorijos su Rūko tatuiruote, kai netikėtai išgarsėjau, Sura ėmė dažniau lankytis pas sibiriečius. Ateidavo prie mūsų gultų beveik kas vakarą ir klausdavo, ar gali kurį laiką su mumis pabūti. Kartą atėjo nešinas nuotrauka. Visiems ją parodė: tai buvo sena fotografija, kurioje garbaus amžiaus vyras ilga barzda rankose laikė šautuvą. Segėjo sibirietišką medžiotojų diržą, ant kurio kabėjo peilis ir kapšas su amuletais bei stebuklingais talismanais. Kitoje nuotraukos pusėje buvo užrašas: „Geros ir dosnios sielos, amžinas svajoklis ir didžiai tikintis brolis Fiodotas, dingęs Sibire”, ir data: „1922”.