Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Stoties mašinistai jį mylėjo. Netgi padovanojo tikrą mašinisto kepurę. Ji buvo panaši į jūreivių — baltu viršumi su žaliu apvadu ir plastmasiniu snapeliu. Buvo prisiūtas ir auksinis geležinkelininkų ženklas, kuris taip švytėjo saulėje, kad buvo matyti iš tolo. Borisas labai didžiavosi šia dovana. Užsidėjęs kepurę iškart surimtėdavo ir imdavo kalbėti su mumis taip, kaip geležinkelio darbuotojai kalba su keleiviais. Sakydavo: „Gerbiami keleiviai” arba „Piliečiai, būkite malonūs, atkreipkite dėmesį”. Būdavo nepaprastai gražu stebėti tą jo virsmą.

Kartą mano tėvas padovanojo, jam marškinėlius, kuriuos kažkas jam buvo davęs kalėjime, kai metus kalėjo Vokietijoje. Ant tų kažkokios humanitarinės asociacijos marškinėlių buvo nupiešti du balandžiai: už vieno buvo Vokietijos vėliava, už kito — Rusijos. Abiem kalbomis užrašyta: „Taika, draugystė, bendradarbiavimas”. Borisas paėmė juos į rankas, pusvalandį stovėjo nejudėdamas ir žiūrėjo. Jį apstulbino spalvos, nes anuomet pas mus spalvotų drabužių nebuvo. Viskas buvo gana pilka, pagal sovietinę madą. Tas drabužis švietė ryškiomis spalvomis ir tuoj pat tapo mėgstamiausiu Boriso apdaru. Jis visur vaikščiodavo su tais marškinėliais. Kartkartėmis staiga sustodavo, pasikeldavo juos ir žiūrėdavo į piešinį, nusišypsodavo, o tada kažką sumurmėdavo.

Borisas labai mėgo bendrauti, niekada nebūdavo drovus. Galėdavo ištisas valandas kalbėtis net ir su visiškai nepažįstamais žmonėmis. Buvo tiesmukas, sakydavo tai, ką galvoja.

Kalbėdamas žiūrėdavo pašnekovui tiesiai į akis tvirtu, tačiau kartu ir atsipalaidavusiu, neįtemptu žvilgsniu. Mokėjo skaityti. Jį išmokė našlė Nina — viena gyvenanti moteris, kurios mes, vaikai, dažnai nueidavome aplankyti. Padėdavome jai nudirbti sunkesnius darbus darže, o ji mus pavaišindavo kokiu nors skanėstu. Anksčiau ji dirbo rusų kalbos ir literatūros mokytoja, buvo išsilavinusi moteris. Tad, gavusi tetos Tatjanos leidimą, su malonumu išmokė Borisą skaityti ir rašyti. Dabar kas vakarą Borisas galėdavo paskaityti kokios nors knygos pastraipą savo mamai.

Borisas turėjo ištikimą draugą — katiną Barsičių, kuris sekiojo jį kaip šuo. Juodu buvo tikrai nepaprasta pora! Atrodė lyg du personažai iš komiškos istorijos.

1992 metais Padniestrėje kilo karas. Po SSRS žlugimo Padniestrė nebebuvo Rusijos Federacijos dalis ir niekam nebepriklausė. Į ją taikėsi artimiausios kaimynės Moldavija ir Ukraina. Tiesa, ukrainiečiai turėjo savų bėdų dėl didelės korupcijos valdžioje ir valstybinėse įstaigose. Moldavai nepaisė siaubingos padėties šalyje (jų žmonės — daugiausia žemdirbiai — gyveno visiškai skurdžiai, jei ne žemiau skurdo ribos), susitarė su rumunais ir padedami kariuomenės bandė užimti Padniestrės teritoriją. Pagal susitarimą, jie turėjo pasidalyti Padniestrę ypatingu būdu: Moldavijos valdžia būtų kontroliavusi teritoriją, o rumunų pramoninkai būtų galėję valdyti daugybę gamyklų, kurias SSRS laikais buvo pastatę rusai. Gamyklose buvo gaminami ginklai, ilgainiui jų valdymą visiškai perėmė nusikaltėliai ir Padniestrės teritoriją pavertė pačiu tikriausiu ginklų prekybos centru.

Moldavai be jokio perspėjimo ėmėsi veiksmų: jų tankai įvažiavo į dešiniajame Dniestro upės krante įsikūrusius Benderų ir Dubesario miestus, esančius prie sienos su Moldavija. Birželio 22 d. į Benderus, į mūsų miestą, įsiveržė moldavų tankų padalinys ir dešimt karinių brigadų, iš kurių buvo vienas specialiųjų pėstininkų ir du rumunų kareivių būriai. Benderų gyventojai stojo į gynybinius būrius, juk ginklų turėjo pakankamai. Kilo trumpas ir daug kraujo praliejęs karas. Truko jis vieną vasarą, kurios pabaigoje Padniestrės nusikaltėliai išgujo kareivius iš savo žemių. Tuomet Ukraina, išsigandusi, kad karą laimėję nusikaltėliai ims kelti neramumus taip pat ir jos teritorijoje, paprašė Rusijos įsikišti. Rusija Padniestrės gyventojus laikė savo piliečiais ir atsiuntė kariuomenę „dalyvauti taikos procese”. Įvedė karinį režimą, sustiprino policijos nuovadas ir Padniestrę paskelbė „ypatingo pavojaus zona”. Rusų kareiviai gatvėse patruliuodavo šarvuotomis mašinomis, nuo aštuntos valandos vakaro iki septintos ryto buvo įvesta komendanto valanda. Žmonės pradėjo dingti kaip į vandenį. Upė išplukdydavo nukankintų negyvėlių kūnus. Mano senelis tą laikotarpį vadino „sugrįžimu į ketvirtą dešimtmetį”. Deja, jis truko ilgai. Mano dėdę Sergejų kalėjime nužudė prižiūrėtojai. Daugelis žmonių, norėdami išsigelbėti, buvo priversti palikti savo namus ir ieškoti prieglobsčio įvairiose pasaulio vietose.

Borisas nieko apie tai nežinojo, nes vaikiška jo galvelė nesuvokė realybės, o ką jau kalbėti apie realybę, persunktą brutaliu smurtu, politiniais ir kariniais sprendimais.

Jis norėjo vairuoti savo traukinį ir darydavo tai net naktimis, nes, kaip ir kiti traukiniai visame pasaulyje, jo traukinys kartais važiuodavo ir naktį... Vieną vakarą Borisas ėjo link geležinkelio stoties, ir kareiviai jį nušovė į nugarą. Kaip bailiai. Net neišlipę iš savo šarvuotos mašinos. Paliko jį negyvą gatvėje.

Kai sužinojau, iškart pasijutau suaugęs. Kažkas manyje mirė visiems laikams: suvokiau tai labai aiškiai, beveik fiziškai. Kaip būna, kai savo kūnu pajunti, jog dėl pečius užgriuvusios sunkios naštos tam tikros mintys ir fantazijos daugiau tavęs neaplankys, kad tavo elgesys nebebus toks, kaip anksčiau.

Mano senelis išblyško ir ėmė drebėti iš pykčio. Taip nesureagavo net tuomet, kai nužudė mano dėdę, jo sūnų. Nesiliovė kartojęs, kad tie žmonės yra prakeikti, kad Rusija virsta pragaru, nes mentai žudo angelus.

Mano tėvas drauge su kitais mūsų rajono vyrais nuėjo į mentų teritoriją ir naktį, kai visos šviesos užgeso, kaip reikiant viską suvarpė švinu. Tai buvo aklo ir absoliutaus pykčio demonstravimas, beviltiškas skausmo klyksmas. Nušovė keletą mentų, daugybę jų sužeidė, tačiau tai, deja, tik parodė visai Rusijai, kad policijos pas mus tikrai reikia.

Niekas nežinojo, kas iš tikrųjų vyksta Padniestrėje. Per televiziją rodomose žiniose viskas būdavo pateikiama taip, kad pažiūrėjus tą šūdą man pačiam kildavo abejonių, jog galbūt viskas, ką žinau, yra netikra.

Boriso kūną žmonės paėmė iš gatvės ir parnešė namo — prisimenu tą vaizdą. Tai buvo pats liūdniausias dalykas, kokį man kada nors teko regėti.

Jo veide buvo likusi baimės ir skausmo išraiška, kurios niekada anksčiau nebuvau matęs. Marškinėliai su balandžiais buvo visi kruvini, juose žiojėjo šovinių paliktos skylės. Rankose Borisas vis dar spaudė savo mašinisto kepurę. Mane sukrėtė jo kūno padėtis: mirė susirietęs kaip kūdikis, kelius pritraukęs prie krūtinės, visas susispaudęs. Buvo akivaizdu, kad paskutinėmis akimirkomis turbūt jam labai skaudėjo. Plačiai atmerktos akys buvo ledinės, jose vis dar atsispindėjo beviltiška baimė, tarsi virtusi klausimu: „Kodėl jaučiuosi taip blogai?”

Palaidojome Borisą savo rajono kapinėse.

Laidotuvės buvo didžiulės, žmonės suvažiavo iš visos Padniestrės. Nuo jo namų į kapines nusidriekė ilgiausia eisena. Laikantis senos sibirietiškos tradicijos karstas buvo nešamas iki pat kapo, perduodant jį iš rankų į rankas... Visi bučiavo kryžių, daugelis verkė, piktai reikalavo, kad būtų įvykdytas teisingumas. Vargšė Boriso motina į viską ir į visus žvelgė paklaikusiomis akimis.

Po metų reikalai pablogėjo. Mentai pradėjo naikinti nusikaltėlius vidury baltos dienos, ėmė šaudyti tiesiog gatvėje. Aš buvau antrą kartą nuteistas nepilnamečių teisme, išėjęs nebeatpažinau vietos, kurioje gimiau. Paskui man nutiko daug dalykų, tačiau, patirdamas visus išgyvenimus, nenustojau galvoti, kad sibirietiškasis įstatymas buvo teisus, nė viena politinė jėga, jokia primesta valdžia ir jos vėliava nėra verta tiek, kiek prigimtinė kiekvieno žmogaus laisvė. Kiek prigimtinė Boriso laisvė.