Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Maliava buvo įprastas laiškas. Tokius mes beveik visuomet nešdavome į vieną ir į kitą pusę. Paprastai juos nusikaltėliai siųsdavo iš kalėjimo, norėdami susisiekti su nusikaltėlių pasauliu laisvėje ir nepageidaudami, kad laiškus tikrintų kalėjimo sistemos darbuotojai. Tai būdavo trumpi, glausti laiškai, visuomet parašyti nusikaltėlių kalba. Nustatytą dieną, kiekvieno mėnesio antrą antradienį, eidavome prie Tiraspolio kalėjimo. Tą dieną kaliniai „leisdavo fejerverkus”, apatinių kelnaičių gumą naudodami kaip laidynę, svaidydavo laiškus per kalėjimo tvorą, o mes juos surinkdavome. Ant kiekvieno laiško būdavo koduotas adresas — vienas žodis arba skaičius.

Tokius laiškus rašydavo beveik visi nusikaltėliai ir paskui naudodavosi kalėjimo „keliu” — iš kameros į kamerą besidriekiančia susisiekimo sistema, apie kurią jau pasakojau: naktį nuo vieno iki kito lango nutiestomis virvėmis „siųsdavo arklius”, kitaip tariant, įvairius paketus, raštelius, laiškus ir taip toliau. Paskui visus laiškus surinkdavo kalinių, gyvenančių arčiausiai tvoros esančiuose blokuose, kurių langai nebūdavo užkalti storomis skardomis, o tik su įprastinėmis metalinėmis grotomis, komandos. Iš ten kaliniai, vadinami „raketininkais”, vieną po kito šaudydavo laiškus kitapus sienos. Nusikaltėlių bendruomenė jiems už tai mokėdavo, o jie kalėjime neturėdavo jokių kitų pareigų. Kiauras dienas treniruodavosi per sieną šaudydami skudurų, su kuriais plaunamos grindys, skiautes.

Maliava buvo šaunama šitaip: padaromas „šovinys” — mažas popierinis vamzdelis su ilga minkšta uodega. Paprastai uodega daroma iš popierinių servetėlių, kurių kalėjime gauti nepaprastai sunku. Viename gale vamzdelis sulenkiamas, kad susidarytų savotiškas kablys, juo vamzdelis tvirtinamas prie vieno gumos galo. Paskui, suspaudus galą pirštais, guma įtempiama. Tuo metu kitas žmogus padega iš minkšto popieriaus padarytą uodegą, ir, šiai užsidegus, vamzdelis iššaunamas.

Deganti uodega buvo reikalinga tam, kad pastebėtume ant žemės nukritusį laišką. Reikėdavo kuo skubiau pribėgti ir užgesinti ugnį, kad nesudegtų vamzdelis ir jame esantis svarbus laiškas. Beveik visuomet mūsų būdavo apie dešimt, o per pusvalandį surinkdavome daugiau nei šimtą laiškų. Grįždami namo išnešiodavome juos kalinių šeimų nariams ir draugams. Mums už šį darbą mokėdavo.

Kiekviena nusikaltėlių grupuotė laiškus mėtydavo nustatytą dieną, vieną kartą per mėnesį. Buvo įprasta, kad net skirtingoms bendruomenėms priklausantys nusikaltėliai vienas kitam padeda. Todėl kartais, jeigu kuris nors nusikaltėlis turėdavo labai skubų laišką, kartu su mūsų nusikaltėlių laiškais atskriedavo ir kitų bendruomenių nusikaltėlių laiškų. Mes juos taip pat nunešdavome adresatui. Tiksliau, taisyklė buvo tokia: laišką nunešti turėdavo tas, kuris jį pakėlė nuo žemės. Ši taisyklė buvo reikalinga tam, kad nesibartume tarpusavyje. Tokiais atvejais mums už tai nemokėdavo, tačiau paprastai ką nors gaudavome. Laiškus nunešdavome į to rajono Sargo namus. Kuris nors jo pagalbininkas paimdavo juos ir padėdavo į seifą. Paskui ateidavo žmonės, pasakydavo šifruotą žodį arba skaičių, o Sargas, jeigu rasdavo laišką su tokiu kodu, atiduodavo jį adresatui. Už šią paslaugą niekas nemokėdavo, tai įeidavo į Sargo pareigas. Jeigu kas nors atsitikdavo, kuris nors laiškas dingdavo arba prie kalėjimo sienos nė vienas iš mūsų jo nepaimdavo nuo žemės, Sargas galėdavo būti griežtai nubaustas, netgi nužudytas.

Raspika , arba „parašas”, buvo ir kalėjime, ir laisvėje paplitęs laiškas. Tai galėjo būti savotiškas įtakingo nusikaltėlio suteiktas leidimas, užtikrinantis nusikaltėliui brolišką priėmimą ir gerą elgesį su juo tose vietose, kuriose šis neturi pažįstamų, pavyzdžiui, toli nuo jo regiono esančiame kalėjime arba mieste, į kurį keliauja su reikalais. Kaip jau pasakojau, parašas taip pat būdavo tatuiruojamas tiesiai ant odos.

Kitais kartais raspika buvo naudojama svarbiai informacijai platinti, pavyzdžiui, norint sušaukti didelį visų šiokios tokios įtakos turinčių nusikaltėlių susitikimą arba siekiant atvirai ir be rizikos pranešti įsakymą, skirtą ne vienam žmogui. Kadangi kalba būdavo šifruota, net jeigu parašas ir patekdavo policininkams į rankas, nieko neatsitikdavo.

Man teko nešti tokius laiškus porą kartų: jie buvo paprasti, visuomet neužklijuoti. Įtakingi nusikaltėliai laiškų niekada neužklijuoja. Ne tik todėl, kad jie šifruoti, bet ir ypač dėl to, kad laiško turinys niekada neturi kelti įtarimų. Paprastai laiškai būna demonstratyvaus pobūdžio, jais siekiama parodyti įstatymų galią ir paskleisti savotišką nusikaltėlių charizmą.

Kartą man teko nešti parašą su įsakymu iš Sibiro kalėjimų, kuris buvo skirtas Ukrainos kalėjimams. Buvo reikalaujama, kad ukrainiečių nusikaltėliai kalėjime laikytųsi tam tikrų taisyklių. Pavyzdžiui, buvo draudžiama turėti homoseksualių santykių ir pavienius nusikaltėlius bausti fizinio pažeminimo arba seksualinėmis bausmėmis. To laiško apačioje pasirašė trisdešimt šeši įtakingi sibiriečių nusikaltėliai. Į mano rankas patekęs parašas buvo viena iš daugelio to laiško, kuris turėjo būti padaugintas ir išplatintas visiems SSRS teritorijoje įkalintiems ir laisvėje esantiems kaliniams, kopijų.

Kita bendravimo forma buvo vadinama „metimu”. Toks bendravimas vykdavo įteikiant tam tikrus daiktus.

Kuriam nors pasiuntiniui, net ir nepilnamečiui, būdavo įduodamas daiktas, nusikaltėlių visuomenėje turintis konkrečią reikšmę. Pasiuntinys turėdavo nunešti tą daiktą adresatui ir pasakyti, kas jį siunčia. Atsakymo laukti nereikėdavo.

Sulaužytas peilis reikšdavo kurios nors gaujos nario ar artimo žmogaus mirtį ir būdavo labai blogas ženklas. Per pusę perpjautas obuolys reiškė siūlymą pasidalyti grobį. Sudžiūvusios duonos kriaukšlė, suvyniota į medžiagos skiautę, reikšdavo konkretų perspėjimą: „Saugokis, policija tau mina ant kulnų. Byloje, su kuria tu susijęs, yra rimtų poslinkių.” Į skepetą suvyniotas peilis buvo samdomam žudikui skirtas kvietimas veikti. Virvės gabalas su viduryje sumegztu mazgu reiškė: „Esu nekaltas dėl dalyko, apie kurį žinai.” Žiupsnelis žemių skepetaitėje simbolizavo: „Pažadu išlaikyti paslaptį.”

Reikšmės buvo skirstomos į paprastesnes ir sudėtingesnes, „geras”, pavyzdžiui, siekiant apsaugoti, ir „blogas” — įžeidimus ar grasinimus mirtimi.

Jeigu kas nors įtardavo kurį nors žmogų įsivėlus į ryšius, kenkiančius jo, kaip nusikaltėlio, garbei, pavyzdžiui, su policija arba su kitomis nusikaltėlių bendruomenėmis (negavus savo bendruomenės leidimo), tam žmogui nusiųsdavo mažą kryželį ir vinį. Kraštutiniais atvejais negyvą pelę, kartais su į pražiotą snukutį įsprausta moneta arba banknotu. Be jokios abejonės, tai reikšdavo griežčiausią bausmę. Tai būdavo „blogas metimas”, pats blogiausias, reiškiantis užtikrintą mirtį.

Norint pakviesti draugą švęsti, pasilinksminti ir praleisti laiką smagioje draugijoje, jam būdavo siunčiama tuščia stiklinė. Tai būdavo „geras metimas”.

Man dažnai tekdavo nešti tokias žinutes, niekada nieko blogo. Dažniausiai tai būdavo pranešimai organizaciniais klausimais, kvietimai, pažadai.

Taip pat viena mūsų užduočių buvo stengtis susiburti į padorią gaują, kad nedarytume gėdos garbingam savo rajono vardui: paprastai tariant, turėjome sugebėti kelti sumaištį tarp kitų rajonų nepilnamečių.

Tai reikėdavo daryti tinkamai, nes mūsų tradicijos numatė, kad smurtas visada turi būti motyvuotas. Tiesa, galutinis rezultatas dėl to nesikeičia, nes praskelta galva vis tiek yra ne kas kita kaip praskelta galva.