Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Per mūsų pokalbius kalbėdavau tik aš, o Melas kartkartėmis trumpai įsiterpdavo tokiais žodžiais kaip „Da”, „Aha”, „Mmmm” ir kai kuriais kitais minimalaus ilgio garsų junginiais, kuriuos išleisti jam tebūdavo vieni juokai.

Kartkartėmis Melas staiga sustodavo, tiesiog suakmenėdavo, o jo veidas tapdavo panašus į vienoje pusėje ištįsusią vaškinę kaukę. Tai reikšdavo, kad jis nesupranta, apie ką kalbu. Tuomet turėdavau ir aš nedelsdamas sustoti ir pradėti aiškinti: tik tada Melo veidas įgaudavo įprastą išraišką ir jis vėl pajudėjęs žingsniuodavo toliau.

Tai nereiškia, kad įprasta jo veido išraiška buvo tobula. Veidą vagojo dar šviežias randas, o kairės akies vietoje žiojėjo skylė. Nelaimingo atsitikimo pasekmė. Susižalojo pats, negrabiai elgdamasis su priešlėktuvinio sviedinio šaunamuoju užtaisu, kuris sprogo kelių centimetrų atstumu nuo veido. Dar nebuvo atliktos visos iš daugybės mikrochirurginių veido rekonstrukcijos operacijų ir tuo laiku trūkstamos Melo akies vietoje vis dar žiojėjo ta didžiulė siaubinga skylė. Dirbtinė stiklinė akis jam buvo įdėta tik po trejų metų.

Melas visas toks buvo — tarp jo kūno ir minčių nebuvo jokio ryšio. Kai galvodavo, turėdavo nejudėti, nes kitaip nesugebėdavo nieko padoraus sugalvoti, o atlikdamas kokį nors judesį, negalėdavo galvoti. Dėl to aš pusiau juokais, pusiau rimtai vadindavau jį „asilu”: pripažįstu, toks mano elgesys buvo labai blogas ir negarbingas, tačiau leisdavau sau šitaip elgtis tik todėl, kad man reikėdavo jį pakęsti nuo labo ryto iki pat vakaro ir visuomet viską aiškinti kaip mažam vaikui. Jis neįsižeisdavo, bet staiga surimtėdavo, tarsi svarstydamas, kokia galėtų būti ta paslaptinga priežastis, dėl kurios pavadinau jį asilu. Kartą apstulbau, kai nei iš šio, nei iš to, kalbantis apie kažką visiškai nesusijusį su tuo, kad paprastai vadinu jį asilu, staiga Melas man pasakė: „Supratau, kodėl mane taip vadini! Todėl, kad manai, jog mano ausys labai ilgos!”

Tuomet susinervino ir ėmė ginti savo ausų matmenis.

Žiūrėjau į jį ir nieko nesakiau.

Buvo nepataisomas, o padėtį dar labiau blogino tai, jog rūkė ir gėrė kaip senas alkoholikas.

Žodžiu, tą rytą mudu su Melu žingsniavome apsnigtomis gatvėmis. Kai oras nedrėgnas ir sniegas labai sausas, einant girdėti juokingas garsas, tarsi vaikščiotum ant trapučių.

Saulėtas rytas ir giedras dangus pranašavo gerą orą, tik pūtė nestiprus, bet pastovus vėjelis, kuris galėjo visas orų prognozes apversti aukštyn kojomis.

Nusprendėme eiti per Centro rajoną ir sustoti užkąsti tokioje vietoje, kuri buvo tarpinis variantas tarp baro ir restorano. Priklausė jis tetai Katiai, vieno gero mūsų draugo, praėjusią vasarą nuskendusio upėje, mamai.

Dažnai užsukdavome jos aplankyti. Kad nesijaustų vieniša, pasakodavome jai apie savo gyvenimą. Ji mus mylėjo dar ir todėl, kad tą dieną, kai nuskendo jos sūnus, mes buvome kartu su juo. Nors moterį kankino nepakeliamas skausmas, ji norėjo, kad mes visi laikytumėmės drauge.

Vitaličiaus (toks buvo mūsų draugo vardas) kūną radome ne iš karto. Sunku buvo jo ieškoti, nes prieš dvi dienas buvo sugriuvusi didelė užtvanka už šimto kilometrų prieš upės srovę.

Tai kita istorija, bet ją reikia papasakoti.

Buvo labai karšta vasara. Naktį sugriuvo užtvanka. Prisimenu, kad pabudau nuo siaubingo triukšmo. Rodės, artinasi audra.

Išėjome iš namų ir supratome, kad triukšmas sklinda nuo upės. Nuėję pasižiūrėti pamatėme, jog įvyko katastrofa: ritosi vis didesnės baltos, tarsi vien iš putų, bangos, kurios, atsitrenkusios į krantą, plukdė tolyn valtis ir katerius.

Kai kas buvo atsinešęs žibintuvėlius ir jais apšvietė upę. Vandenyje buvo pilna daiktų, kurie sukosi tarsi skalbimo mašinoje: karvių, valčių, medžių rąstų, metalinių statinių, skudurų ir į paklodes panašių medžiagų gabalų. Šen bei ten toje vandens maišalynėje išnirdavo baldų. Buvo girdėti riksmai.

Laimei, krantas, ant kurio buvo įsikūręs mūsų rajonas, buvo aukštas, todėl potvynis siaubingai didelės žalos nepadarė. Tačiau šiek tiek užtvindė ir mus, vandens pribėgo į namus bei sandėliukus.

Kitą dieną upė buvo labai nešvari, ir mes nusprendėme imtis ją išvalyti, ištraukti tai, ką savo jėgomis pajėgsime. Turėjome kelias potvynio nenuneštas motorines valtis, nes tuo metu, kai užtvanka sugriuvo, jos buvo ištrauktos į krantą.

Srovė nenunešė ir mano valčių. Turėjau dvi. Vieną didelę ir sunkią, kurią naudodavau dideliems kroviniams gabenti (kiaurą vasarą siaubdavau moldavų teritorijoje esančius obuolynus ir maisto sandėlius...), o kitą mažytę ir siaurutę, kurią naudodavau žvejybai naktį. Ji buvo lengva ir manevringa. Su ta valtimi „vairuodavau tinklą”, kitaip tariant, nuolat judėdavau prieš srovę ir žvejybai skirtu tinklu stengdavausi apsiausti vidurinę upės dalį, kuria plaukdavo daugiausia žuvų.

Mažosios valties srovė nenunešė, nes ji buvo mano namuose, turėjau ją šiek tiek aptvarkyti. O kita išsigelbėjo todėl, kad buvo ištraukta ir nugabenta remontuoti į krantą. Jau seniai buvau prašęs prižiūrėtojo perlakuoti ją specialiu laku. Prižiūrėtojo vardas buvo Ignatas, jis buvo geras ir neturtingas žmogelis. Turėjo perdažyti valtį jau prieš mėnesį, tačiau vis pritrūkdavo laiko: rasdavo skubesnių reikalų arba prisigerdavo iki sąmonės netekimo.

Iš viso turėjome aštuonias valtis, todėl pasidalijome į keturias komandas. Kiekvienai komandai teko dvi valtys, o kiekvienoje valtyje — po keturis vaikinus.

Darbą organizavome taip, kad dvi valtys nuolat būtų „užtverusios” upę. Jos žvejojo šiukšles. Komanda, apsiginklavusi ilgomis lazdomis su dideliais metaliniais kabliais galuose, traukė šakas, rąstus, negyvus gyvulius ir kitokius didelius daiktus. Viską virvėmis rišdavo prie valties korpuso ir, kai jau nebebūdavo vietos, ekipažas grįždavo į krantą, ten laukdavo kiti vaikinai, jie brisdavo į vandenį ir viską iškraudavo. Ant kranto iš pat ankstyvo ryto sukūrėme didžiulį laužą. Viską, ką ištraukėme iš upės, metėme ant žarijų. Po pusvalandžio net ir šlapiausi medžiai pradžiūvo ir, šiek tiek apšlaksčius juos benzinu, užsiliepsnojo.

Apie vidurdienį ugnis kūrenosi taip stipriai, kad dėl karščio buvo beveik neįmanoma prisiartinti. Sukibę keliese vargais negalais į liepsnas, kur jau degė nuskendusios avys, šunys, vištos bei žąsys, įmetėme ir nudvėsusią karvę.

Paskui, apie ketvirtą valandą po pietų, ištraukėme pirmą žmogaus kūną.

Tai buvo vidutinio amžiaus vyras. Su drabužiais, praskelta galva. Turbūt krisdamas į vandenį atsitrenkė į kažką kietą, gal akmenį ar rąstą.

Kita komanda nedideliais tinkleliais gaudė mažus daiktus, plūduriuojančius paviršiuje: stiklainius su konservuotomis gėrybėmis, butelius, įvairiausius šviežius vaisius ir daržoves — obuolius ir persikus, arbūzus ir bulves. Taip pat vaikų žaislus, plastikinius kibirėlius bei kastuvėlius, nuotraukas, krūvas popieriaus, laikraščių ir dokumentų. Viską, kas plaukiojo toje siaubingoje košėje.

Dar buvo labai daug butelių mineralinio ir natūralaus vandens su sirupu, nes už kelių kilometrų aukštyn upe veikė vandens su sirupu gamykla, kurioje buvo pilstymo aparatūra bei sandėliai. Potvynis nusiaubė ir ją, nunešė visą sandėlio turtą.

Nusprendėme šiuos butelius surinkti, atidėti į šalį, o paskui išdalyti visiems, dalyvavusiems valant upę. Bet jau per kelias pirmąsias darbo valandas jų ištraukėme tiek daug, kad nebežinojome, kur dėti. Tuomet du mūsų bičiuliai išvežė juos dideliais karučiais, kad atlaisvintų vietos kitiems. Paliko butelius netoliese gyvenančių žmonių kiemuose. Privertėme butelių pilną artimiausią rajono gatvę, maždaug penkiasdešimt namų. Vaikinams važiuojant karučiu pro šalį žmonės šaukdavo: „Ne, vaikai, čia jau nebetelpa. Važiuokite į kitą namą!”