Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Sakydavome: „Tai kaip, pone Bosja, koks Amsterdame oras?

Jis abejingai atsiliepdavo: „O iš kurgi man, vargšui žydui, neturinčiam net radijo, žinoti? Bet jeigu ir turėčiau radiją, jo nesiklausyčiau. Esu jau toks senas, kad nieko nebegirdžiu, baigiu visai apkursti... Ech, kaip norėčiau grįžti į tuos laikus, kai buvau jaunas, kaip jūs. Žaisti, triukšmauti... Beje, ką gi per tas dienas iškrėtėte?”

Galiausiai visuomet baigdavosi tuo, kad mes, kaip kokie liurbiai, užuot ką nors iš jo išpešę, išpasakodavome savo reikalus ir išeidavome iš krautuvėlės jausdamiesi taip, tarsi jis būtų iš mūsų pasišaipęs.

Jis turėjo tikrą talentą suktybėms, o mes visuomet užkibdavome.

Senasis Bosja labai gražių gėlių savo parduotuvėje neturėjo. Man atrodo, kai kurios ten stovėjo metų metus. Parduotuvė buvo tamsi ir ankšta skylė. Joje ant medinių lentynų buvo prikrauta senų augalų, kurių jau niekas nebepirko. Įėjus atrodydavo, kad patekai į džiungles. Daugelis augalų buvo taip išsikeroję, jog jų lapai pynėsi su greta stovinčių augalų lapais, ir visi drauge vešėjo kaip koks vienas didžiulis krūmas.

Bosja buvo liesas ir kumpas senukas, nešiojo akinius storais kaip tanko šarvai stiklais, per kuriuos akys atrodė nežmoniškai didelės. Visuomet vilkėjo juodą švarką, baltus marškinius ir po kaklu segėjo juodą varlytę, dėvėjo kantu sulygintas juodas kelnes, avėjo gerai nublizgintus juodus batus.

Nors buvo toks senas, kad net mano senelis jį vadino dėde, jo plaukai buvo juodi kaip varno sparnas. Bosja gerai juos prižiūrėdavo, kirpdavo pagal ketvirto dešimtmečio madą ir lengvai sutepdavo briliantinu.

Visuomet sakydavo, kad tikrasis kiekvieno džentelmeno ginklas yra elegancija: ja apsiginklavęs gali plėšti, žudyti, vogti, meluoti... niekas nieko net neįtars.

Suskambus durų varpeliui, Bosja pakildavo nuo kėdės, pasigirsdavo į seno mechanizmo girgždėjimą panašus garsas. Paskui išeidavo iš už prekystalio ir savo elegantišku žingsniu, kurio žavesį gerokai nublukino laikas ir dabar jis labiau panėšėjo į mirtinai sužeisto žmogaus vilkimąsi, patraukdavo kliento pusėn.

Pasitikdavo interesantą plačiai išskėstomis rankomis kaip kai kuriuose šventuose paveiksluose vaizduojamas priimantis ir užjaučiantis Jėzus. Jo eisena atrodė komiškai, nes besišypsantis veidas liūdnomis, šeimininko neturintį šunytį primenančiomis akimis kėlė juoką.

Su kiekvienu žingsniu išleisdavo garsą, panašų į negalavimų kamuojamų senų žmonių, kuriems kiekvienas judesys kelia skausmą, dejonę.

Bendras vaizdas mane graudindavo: jausdavau kažką panašaus į liūdesį, nostalgiją ir gailestį kartu.

Kai užsukdavome į parduotuvę, senasis Bosja išlįsdavo iš savo džiunglių ir dar nematydamas, kas įėjo, patraukdavo prie įėjimo, nutaisęs įprastą šventojo išraišką. Tačiau prieš akis išvydęs mūsų, šunsnukių, veidus, iškart persimainydavo. Visų pirma prapuldavo šypsena, o vietoj jos veidą perkreipdavo nuovargio grimasa. Atrodydavo, kad jam ima trūkti oro. Paskui visas kūnas sukrypdavo, kojos šiek tiek sulinkdavo ir mostelėjęs rankomis taip, tarsi atsisakytų to, ką mes jam būtume pasiūlę, Bosja atsukdavo mums nugarą ir grįždavo prie prekystalio. Tuomet virpančiu balsu ir su trupučiu ironijos pusiau rusiškai, pusiau Odesos žydų dialektu tardavo: „Štob ja tak žil, opėjat prišli moročit jajca...”

Tai reikšdavo: „Kas per gyvenimas, — toks žydiškas posakis, kurį jie visur kaišioja, — ir vėl atsibastėte sukti pautų...”

Štai šitaip jis su mumis sveikindavosi, tačiau iš tiesų visus mus labai mylėjo.

Jam taip pat būdavo smagu nesileisti traukiamam per dantį. Mes nuolat bandydavome, tačiau Bosja, pasinaudojęs savo išmintimi ir žydišku gudrumu, kuris jam buvo kažkas kuklaus ir užgyvento, vis paspęsdavo mums spąstus, o mes į juos nuolat įkliūdavome ir kartais tai suprasdavome tik vėliau, jau išėję iš parduotuvės. Jis buvo bendravimo virtuozas, tikras genijus.

Kadangi nuolat skųsdavosi esąs aklas ir kurčias, vis provokuodavome: klausdavome, kiek valandų. Tikėjomės, kad pasižiūrės į laikrodį, kurį nešiojo ant rankos. Bet jis net nemirktelėjęs atsakydavo: „iš kurgi man žinoti, kiek dabar valandų, juk aš laimingas žmogus! Argi nežinote, kad laimingi žmonės laiko neskaičiuoja, nes maloniai leidžia kiekvieną gyvenimo akimirką?”

Tuomet paklausdavome, kam jis nešioja laikrodį, jei niekada į jį nežiūri, nes jam nerūpi laikas.

Jis nutaisydavo nustebusį veidą ir pasižiūrėdavo į savo laikrodį taip, tarsi jį matytų pirmąkart gyvenime. Tuomet kukliai atsakydavo: „... Juk tai visai ne laikrodis... Jis net už mane senesnis, nė nežinau, ar eina...”

Prisidėdavo prie ausies, kurį laiką taip palaikydavo, o paskui pridurdavo: „... Na, kažkas girdėti, bet nežinau, ar tai rodyklės vis dar tiksi, ar senoji mano širdis baigia plakti..!“

Bosjos žmona buvo sena ir simpatiška žydų kilmės ponia, vardu Elina. Ji buvo labai protinga moteris, daugelį metų dirbo mokytoja. Mokė mano tėvą ir jo brolius. Visi apie ją kalbėjo su meile ir net po daugelio metų vis dar pripažino jos autoritetą. Kai mano tėvas pirmą kartą nužudė du policininkus, ji aptalžė jį antausiais ir šis atsiklaupė prieš ją prašyti atleidimo.

Bosja turėjo labai gražią dukrą, gražesnės merginos man nebuvo tekę matyti. Ji buvo vardu Faja. Kaip ir mama, dirbo mokytoja. Mokė užsienio kalbų — anglų ir prancūzų. Faja užaugo manydama, kad serga, nes Bosja ir Elina neleisdavo jai daryti nieko, ką darydavo visi kiti vaikai, o kiekvieną draudimą motyvuodavo žodžiais: „Negali, nes prastai jautiesi.” Faja buvo netekėjusi ir vis dar gyveno kartu su tėvais. Buvo taiki ir labai linksma. Turėjo dievišką figūrą: kūno iškilumai buvo tokie idealūs, kad atrodė tarytum nupiešti. Nuostabi nedidukė burna šiek tiek praviromis lūpomis, ryškiais kontūrais, didelės juodos akys, banguoti plaukai iki pat juosmens. Tačiau pats įspūdingiausias dalykas buvo jos judesiai. Ji kaip katė kiekvieną judesį atlikdavo su tik jai vienai būdingu grakštumu.

Mintys apie Fają man neduodavo ramybės, kiekvieną kartą, kai pamatydavau ją parduotuvėje, ieškodavau preteksto pabūti šalia. Prisigretindavau pasikalbėti apie augalus arba ką nors kitką, kad tik oda pajausčiau jos artumą.

Ji šypsodavosi ir noriai su manimi kalbėdavosi. Mačiau, kad jai patinku. Tik vėliau, būdamas šešiolikos, išdrįsau iš tiesų prie jos prisiartinti ir užkalbinti apie literatūrą. Pradėjome susitikinėti, keisdavomės knygomis ir neilgai trukus mūsų santykiai virto tokiais, kuriuos išauklėti žmonės vadina „intymiais”, tačiau mano rajone tai buvo vadinama visiškai kitokiais žodžiais: „drauge terliojome paklodes”.

Tai jau kita istorija, kuri nusipelno būti papasakota atskirai ir ne šičia.

Senasis Bosja savo jaunystės laikais buvo banderis: amžiaus pradžioje šitaip vadinti žydų organizuotam nusikalstamumui priklausantys nariai. Pavadinimas kilo nuo žodžio „banda, kuris rusų kalboje reiškia gaują arba grupuotę.

Trečiame ketvirtame dešimtmetyje Odesoje žydų gaujos buvo vienos stipriausių ir geriausiai organizuotų nusikalstamų grupuočių. Savo rankose jos laikė visą nelegalią prekybą ir uosto veiklą. Grupuotės narius siejo stiprus tikėjimo jausmas ir garbės kodeksas, savotiškas vidinis reglamentas, vadinamas koska. Šis terminas senuoju Odesos žydų dialektu reiškia „žodį”, „įstatymą”, „taisyklę”. Trumpiau tariant, nesilaikyti koskos buvo tas pats, kas nusižudyti.

Ketvirto dešimtmečio viduryje sovietų valdžia pradėjo sistemingą kovą su nusikalstamumu visoje teritorijoje. Į Odesą, laikomą vienu iš miestų, kur organizuotas nusikalstamumas klesti labiausiai, buvo pasiųsti specialūs būriai, kurie kovai su organizuotomis nusikaltėlių grupuotėmis naudojo taktiką, vadinamą podstava, išvertus iš rusų kalbos tai reiškė „pakišti”. Veikdami per infiltruotus žmones, jie sukeldavo vidinius konfliktus gaujose.