Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Pirmasis sakydavo: „Vaikai, pažadinkite mane, jeigu ką — nors pamatysite”, o paskui visi sukrisdavo kaip negyvi tos daubos dugne.

Ryte tas, kuris būdavo ilgiausiai neužmigęs, pasakodavo kitiems ką tik norėdavo.

Kiti, savaime suprantama, pykdavo: „Ot kvailys, kodėl gi mūsų nepažadinai?” „Negalėjau nei pajudėti, nei praverti burnos, — atsakydavo šis. — Buvau lyg paralyžiuotas.”

Kartą Melas mums papasakojo, kad šmėklos buvo jį pagrobusios ir skraidydamos nešiojo po miestą. Melo, skraidančio pereito šimtmečio kilmingų ponų draugijoje, vaizdinys mane sujaudino iki pat širdies gelmių.

Žodžiu, kiekvieną kartą eidamas pro tą vietą primindavau Melui istoriją apie jo skrydį. Jis žiūrėdavo į mane išsižiojęs: „Tyčiojiesi iš manęs?” O aš leipdavau juokais ir judindavau rankas kaip sparnus. Tuomet Melas nebetverdavo ir taip pat imdavo juoktis.

Abu mojuodami rankomis perėjome Mirusiųjų tiltą ir pagaliau priėjome gatvę, kurioje buvo tetos Katios užeiga.

Radome ją besisukinėjančią tarp stalų ir aptarnaujančią nuolatinius klientus. Jie buvo seni nusikaltėliai, gyvenantys vieni, todėl kasdien ateidavo pas ją pavalgyti. Visi tiek daug laiko praleido kalėjimuose, kad įprato prie kolektyvinio nusikaltėlių gyvenimo, todėl stengdavosi visuomet laikytis drauge. Tiesa, vaidindavo, kad yra priešingai. Atrodydavo, kad jiems sunku vienam kitą pakęsti. Jų veiduose atsispindėjo nepasitenkinimo ženklai, tačiau iš tiesų tai buvo tikra, įprastinė jų veido išraiška. Man atrodo, jie savotiškai ilgėjosi kalėjimo ir netgi tos kančios, kurią tiek laiko buvo įpratę tverti. Jie ir toliau gyveno kaip kaliniai, nors jau daugelį metų buvo laisvi žmonės. Daugelis nebesugebėdavo prisitaikyti prie civilizuoto pasaulio, prie laisvės. Beveik visi nuspręsdavo apsigyventi vieno kambario bute, jame išgriaudavo virtuvės ir tualeto sienas, kad išeitų vienas didelis kambarys, primenantis kamerą. Pažinojau tokių senių, kurie net užsidėdavo spygliuotą vielą ir grotas ant langų, nes kitaip nesmagiai jausdavosi ir negalėdavo užmigti. Kiti miegodavo ant medinių gultų kaip kalėjime ir nuolat leisdavo vandenį iš čiaupo, kaip buvo daroma kameroje. Visas jų gyvenimas tapdavo idealia kalėjimo gyvenimo imitacija. Keista: vyrauja nuomonė, jog daug metų už grotų praleidęs žmogus nekantrauja kuo greičiau ištrūkti iš to pragaištingo kalėjimo gyvenimo, kad galėtų džiaugtis laisvos ir gražios būties patogumais, tačiau tie žmonės jaučiasi taip, tarsi iš jų būtų atimta tikroji tapatybė ir kažkas juos būtų išmetęs į svetimą pasaulį.

Teta Katia leisdavo visiems tiems nusikaltėliams savo užeigoje atkurti savotišką dirbtinį kalėjimą, nes jie buvo jos klientai nuo neatmenamų laikų, be to, ji visus juos mylėjo. Kaip pati sakydavo: „Nedrįstu perauklėti pagyvenusių žmonių? Todėl įėjęs į tetos Katios restoraną pasijusdavai taip, tarsi būtum įžengęs į kamerą.

Tai buvo galima suprasti jau iš to, kaip visi sėdi. Galvos nuleistos, tarsi kas nors kliudytų jas pakelti. Tai neblogas būdas atpažinti senus kalėjimų vilkus. Jie visuomet sėdi palenkę galvas, nes kalėjime didžiąją laiko dalį praleidžia sėdėdami ant gultų ir turi stengtis galva neatsitrenkti į viršutinį gultą. Net ir tie, kurie kalėjime praleidžia vos keletą metų, išėję į laisvę ne taip lengvai atsikrato šio įpročio.

Paprastai pas tetą Katią senukai lošdavo kortomis, bet ne įprastinėmis, o kolotuškėmis — kalėjime pasidarytomis ranka pieštomis kortomis.

Visi būdavo apsirengę vienodai pilkai: vilkėdavo fufaikėmis — įprastinėmis sunkiomis, storomis ir šiltomis striukėmis.

Kaip ir kameroje rūkydami leisdavo cigaretę iš rankų į rankas, nors ir galėjo sau leisti kiekvienas surūkyti po savo. Pro patalpą užpildžiusį rūką buvo matyti jų sugniuždyti veidai, kurių išraiška atspindėjo amžiną klausimą. Tarsi jiems būtų nutikęs keistas įvykis, kurio jie niekaip nepajėgtų suvokti. Plačiai atmerktos akys žvelgdavo į tave ir per tris sekundes kiaurai, tarsi rentgeno spinduliais, peršviesdavo. Tada jau geriau už tave patį žinodavo, kas esi.

Seniai kalbėdavo tarpusavyje tik žargonu ir tik fenja, senąja sibiriečių nusikaltėlių kalba. Kalbėdavo lėtai ir mažai. Daugiau bendraudavo gestais, ypač slaptais.

Tetą Katią jie vadindavo „mama”, šitaip akcentuodami jos vaidmens svarbą ir autoritetą.

Čia besilankantys senieji nusikaltėliai laikydavosi daugelio kalėjimo elgesio taisyklių. Pavyzdžiui, neidavo į tualetą tuomet, kai kas nors valgo ar geria, nors tualetas ne tame pačiame kambaryje, o kitame kiemo gale. Nekalbėdavo apie politiką, religiją ar tautų skirtumus.

Egzistavo griežta jų hierarchija: didžiausią autoritetą turintys nusikaltėliai sėsdavosi geriausiose vietose, esančiose arčiausiai langų, kiti susėsdavo arčiau durų. „Šiukšlių” ir „pažemintųjų” neįleisdavo: laisvėje buvo nebūtina dalytis tapačia erdve kaip kalėjime. Buvo tik du ar trys „šeškės”8, kurie buvo savotiški vergai — žmonės, atliekantys nusikaltėliams nederamais laikomus veiksmus. Jie galėdavo rankomis liesti pinigus, todėl, paėmę jų iš bendros kasos, sumokėdavo už visų maistą ir gėrimus. Kai kam nors pasibaigdavo cigaretės, „šeškė” turėdavo nubėgti nupirkti. Už šią paslaugą būdavo mokama, tačiau jos atlikėjas buvo ir šiek tiek niekinamas. Tai nebuvo įžeidžiama panieka, daugiau parodomoji, reikalinga priminti jo užimamai vietai hierarchijoje. Buvo nejauku matyti, kad su tais senukais elgiamasi kaip su vaikais. Jie visuomet būdavo pasirengę, nuolat žiūrėdavo, ar kam nors jų nereikia. Atnešę cigaretes nusižeminę nusilenkdavo ir laukdavo, kol aukštesnio rango nusikaltėlis atidarys pakelį ir už padarytą paslaugą duos kelias cigaretes. Paskui padėkodavo ir grįždavo į savo vietą žengdami atbuli kaip vėžiai, kad neatsuktų nugaros žmonėms, su kuriais ką tik bendravo.

Žodžiu, žengiant į tetos Katios užeigą buvo privalu laikytis kalėjimo taisyklių ir elgtis taip, kaip elgiamasi įeinant į tikrą kamerą. Galėjo atrodyti, kad tai smulkmena, tačiau tiems žmonėms, seniems buvusiems kaliniams, tai buvo pagarbos ženklas, būdas parodyti, kad ateini su gerais ketinimais ir esi ne iš kelmo spirtas.

Įeidamas į kamerą turi mokėti deramai pasisveikinti. Negali paprasčiausiai sakyti „Sveiki” ar „Laba diena”. Jeigu taip pasielgsi, nusikaltėliai iš karto supras, kad nieko neišmanai apie jų kultūrą ir, jeigu tau pasiseks, pavadins „prašalaičiu”, tokiu, kuris su jais neturi nieko bendra, ir dėl to su tavimi nebendraus, elgsis taip, tarsi tavęs net nebūtų. Reikia sveikintis šitaip: atidarai duris, žengi tik vieną žingsnį ir sustoji. Jokiu būdu negalima žengti daugiau žingsnių. Tuomet reikia sakyti: „Taika jūsų (arba mūsų) namams” arba „Te taika ir sveikata lydi garbingus pakeleivius” (ši formuluotė yra užtikrinta, tai tikro nusikaltėlio žodžiai), arba „Geros sveikatos garbingai kompanijai”, „Tebūnie tai jūsų džiaugsmo valanda”. Žodžiu, yra daug nusikaltėlių pasaulyje pripažintų ir naudojamų sveikinimosi būdų. Ištarus tinkamą formuluotę jokiu būdu negalima judėti, reikia laukti atsakymo. Paprastai nusikaltėliai atsako ne iš karto, palaukia kelias akimirkas, norėdami įvertinti tavo reakciją. Jeigu esi ne iš kelmo spirtas, stovėsi ramiai, žiūrėsi priešais save ir nežvelgsi niekam į akis. Lauksi stovėdamas ir nejudėdamas. Tau atsakys didžiausią autoritetą turintis asmuo arba kuris nors jo padėjėjų. Atsakymas taip pat turi nustatytą formuluotę: „Būk garbingai pasveikintas” arba „Telydi tave Viešpats”, arba „Įeik visa siela”.