Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Donis Braskas, įžymusis kino gangsteris, kurį suvaidino Džonis Depas, net neįsivaizdavo, jog sovietiniai jo pirmtakai slaptus agentus būtų naudoję ne informacijai išgauti, o tam, kad dirbtinai sukeltų tokias situacijas, dėl kurių nusikaltėliai imdavo kariauti tarpusavyje ir taip išsižudydavo milžiniškais kiekiais. Ne, Donis Braskas to net sapne neregėjo.

Šitaip nuo žemės paviršiaus buvo nušluota ne viena Odesos gauja ir nusikaltėlių bendruomenė. Tik žydai atsilaikė, nes tarp policininkų nebuvo žydų ir niekas nebuvo susipažinęs su jų kultūra, nemokėjo žydų kalbos ir nežinojo tradicijų taip gerai, kad galėtų apsimesti vienų iš jų.

Paskui, kai policijos įtaka Odesoje išaugo ir ėmė kelti pavojų net žydams, jie suvienijo jėgas ir susijungė į dvi didžiules gaujas, sudarytas iš tūkstančių narių. Vienai, pačiai garsiausiai, vadovavo legendinis nusikaltėlis Benja Krikas, vadinamas Karaliumi. Jos nariai daugiausia plėšdavo ir vogdavo. Kitai gaujai vadovavo senas nusikaltėlis vardu Buba Bazičius, vadinamas Žvairiu. Ji užsiėmė išskirtinai tik neteisėtomis finansinėmis operacijomis.

Šios dvi grupuotės veikė taip puikiai, kad policija joms nieko negalėjo padaryti. Labai greitai jos užvaldė Odesą, o žydų bendruomenė tapo viena galingiausių visoje pietų SSRS, ypač Ukrainoje.

1941 m. spalį, kai į Odesą įžengė okupacinės vokiečių ir rumunų pajėgos, dauguma žydų buvo deportuoti į koncentracijos stovyklas ir išžudyti.

Nusikaltėliai susibūrė į partizanų būrius ir pasislėpė požeminiuose tuneliuose, kurie vingiavo po visu miestu ir tęsėsi iki pat jūros. Puldinėdavo priešus naktį, vykdydavo sabotažą: sprogdindavo geležinkelio bėgius, nuo bėgių versdavo traukinius, gabenančius ginklus ir maisto atsargas, degindavo ir skandindavo laivus, apiplėšinėdavo ir žudydavo aukštus vokiečių pareigūnus, dažnai pričiupę juos šiltame Odesos prostitučių, kurios ta proga buvo tapusios gabiomis šnipėmis, glėbyje. Bosja buvo ten, tuose požemiuose.

Kartais, kai pas jį užsukdavome, pasakodavo mums apie Odesos rezistenciją. Sakydavo, kad kelerius metus visi gyveno miesto požemiuose ir visiškai nematė dienos šviesos. Pasakojo, kad vokiečiai nuolat sprogdindavo tuos požemius, šitaip stengdamiesi užkirsti kelią partizanų sabotažams, bet jie kiekvieną sykį nusipurtydavę dulkes ir kasdavę naujus tunelius.

Savo žmoną Bosja sutiko tuose požemiuose. Ją drauge su visa žydų šeima išlaisvino partizanai. Ten, po žeme, juodu įsimylėjo ir susituokė. Gal juokaudamas, o gal ir ne, Bosja sakydavo, kad kai pagaliau išėjo iš požemių, nebeprisiminė, kaip atrodo saulės šviesa, o jaunoji jo žmona atidžiai, pasižiūrėjusi jam į veidą ir pasakiusi: „Niekada nepastebėjau, kad tavo tokia ilga nosis!”

Juodu troško susilaukti vaikelio, tačiau po karo praėjo daug metų, o jiems taip ir nepavyko įgyvendinti savo troškimo. Labai dėl to išgyveno. Išbandė įvairius gydymo būdus, bet viskas buvo veltui. Vieną dieną nusprendė nueiti pas tokią seną čigonę, gyvenusią su akla anūke. Žmonės kalbėjo, kad toji čigonė gali burtais ir liaudiškais metodais išgydyti ligas, kad ji savotiška, bet labai gera ragana. Čigonė jiems pasakė, kad nei jis, nei jo žmona neserga jokia liga, juos paprasčiausiai kankina baisūs prisiminimai. Patarė jiems išvažiuoti iš Odesos ir įsikurti kitur. Ten, kur niekas neprimintų praeities.

Ilgą laiką juodu rimtai nesvarstė čigonės patarimo, nes jiems buvo labai sunku atsiskirti nuo bendruomenės. Tik septinto dešimtmečio pabaigoje nusprendė išvažiuoti iš Odesos ir persikelti į Benderus, mūsų miestą, kur Bosja atidarė savo nedidukę parduotuvėlę ir užsiėmė paslaptinga veikla, apie kurią niekas nieko tiksliai nežinojo ir dėl kurios jis greitai praturtėjo.

Kai Bosja ir jo žmona buvo tokio amžiaus, kai paprastai tampama seneliais, jiems gimė Faja.

Jų trijulė buvo graži šeima. Kaip sakydavo senelis Kuzia, jie buvo „žmonės, mokantys gyventi laimingai”.

Na, o dabar grįžkime prie mūsų. Tą šaltą vasario rytą su Melu užsukome pas Bosją nupirkti gėlės, ir jis kaip visuomet gražiai mus sutiko:

— Vaje, nejaugi daugiau neturite ką veikti per tokį šaltį?

Vertėjo kalbėti man, nes dialogas tarp Melo ir senojo Bosjos gana painus.

— Atėjome dėl tetos Katios. Žodžiu, su reikalais.

Bosja pažvelgė į mane per akinių viršų ir tarė:

— Viena laimė, kad kas nors dar eina su reikalais, aš visą gyvenimą blaškausi tarp šių sienų ir man dar nepavyko prasukti nė vieno reikalo!

Pasidaviau iškart, net nepradėjau laidyti juokelių, dar ir dėl to, kad laimėti prieš jį buvo tas pats, kaip bėgimo rungtyje nugalėti gepardą.

Kaip visuomet šiek tiek abejingu judesiu stumtelėjo link mūsų lėkštutę su siaubingais suakmenėjusiais savo ledinukais.

Jis puikiai žinojo, kad jie bjaurūs. Taip elgdavosi laikydamasis savotiško savo pasišaipymo ritualo. Mes kaskart jų paimdavome, prisigrūsdavome į kišenes, o jis šypsodavosi žiūrėdamas į mus ir sakydavo: „Valgykite, valgykite, vaikai, kad tik dantys neišbyrėtų..!“

Kai žmona jį nutverdavo šitaip žiauriai besišaipantį, supykdavo ant jo, o mums liepdavo visus ledinukus iš kišenių išmesti į šiukšliadėžę. Paskui Elina nusivesdavo mus namo ir pavaišindavo arbata su sausainiais, įdarytais sviestiniu kremu. Tai patys skaniausi sausainiai pasaulyje.

Prieš keletą mėnesių atskleidžiau Bosjai ledinukų paslaptį. Jis nustebo, nes manė, kad visus tuos metus mes juos valgydavome. „Panaudodavome juos kaip akmenukus, — pasakojau, — šaudyti su laidyne!“ Konkrečiai — į policijos nuovados langus. Ledinukai kirsdavo nepaprastai skaudžiai, ypač suakmenėję aviečių skonio saldainiai. Vieną vakarą juokais paleidau vieną Melui į kelį: visas sutino, vargšeliui paskui šešis mėnesius reikėjo iš kelio švirkštu nusiurbinėti skysčius.

Mudu su Melu tylomis susižėrėme saldainius ir tetai Katiai dovanų išrinkome nedidelę gėlę.

Vis dėlto negaliu kalbėti apie laidynes šiaip sau, dorai nepaaiškinęs, kokios būdavo mūsiškės.

Kiekvienas laidynę pasidarydavo pats nuo pradžios iki galo. Todėl jos būdavo skirtingos ir tam tikra prasme atspindėdavo savininko individualumą. Laidynės rėmas būdavo daromas tik iš medžio. Plonas, iš minkšto medžio padarytas, bet tvirtas rėmas buvo laikomas prabangiu. Kiekvienas turėjo savo gaminimo paslaptis ir niekam jų neatskleisdavo, o jeigu kam nors patikdavo kieno nors kito laidynė, galėdavo ją nusipirkti arba paprašyti padovanoti kaip draugui.

Laidynę, kaip ir peilį, visuomet nešiodavomės kišenėje. Tik sulaukus trylikos keturiolikos metų, ją pakeisdavo pistoletas. Aš savo laidynę nešiojausi ir būdamas vyresnis, iki pat aštuoniolikos metų.

Mano senelis Sibire iš tenykščių medžių šaknų ar įvairių krūmų darydavo pypkes tabakui rūkyti. Jo padedamas atradau idealiai laidynėms tinkamą medžio rūšį: tai buvo didžioji strateginė mano paslaptis. Draugai daug kartų bandė mane prakalbinti, bet aš atsilaikiau kaip koks sovietinis partizanas nacių kalėjime.

Mano laidynės buvo ploniausios iš visų, o vieta, ties kuria pritaisytos gumelės, labai trumpa ir siaura. Tai leisdavo šaudyti toliau ir tiksliau, nes gumos veikdavo kaip viena.

Gumoms paprastai naudodavome senų dviračių padangų kameras, tačiau dažnai su jomis šaudyti pakankamai taikliai neišeidavo. Kur kas geriau tiko guminės žarnelės, kurias rasdavome kareiviškose pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlėse, — jos naudojamos arterijoms užveržti, siekiant pristabdyti kraujavimą. Jeigu žarnelės būdavo gerai pritvirtintos, pasiekdavome nepaprastą šūvio jėgą. Iš šimto metrų atstumo šūvis, užtaisytas apvaliu akmenuku, keturiolikto numerio metaliniu varžtu arba senelio Bosjos saldainiu, pramušdavo lange skylę ir dar galėdavo ką nors sudaužyti kambaryje. Tačiau pavojingiausią gumą išradau aš: ji buvo paimta iš sovietų karinio modelio dujokaukės.