Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Ten, kur gyvenome, upė buvo labai siaura ir gili, todėl labai pavojinga. Dėl stiprios srovės susidarydavo daug verpetų, kurie galėjo būti labai dideli, net didesni nei trijų metrų skersmens.

Pro mus praūžus potvyniui dauguma atplukdytų šiukšlių sankaupų liko plūduriuoti upės pakraščiuose, tarsi laukdamos, kol jas išgriebsime. Dirbome nesustodami visą dieną ir liovėmės tik vakare, kai sutemus nebebuvo galima nieko įžiūrėti.

Ant kranto privertėme tiek daiktų, kad beveik nebuvo kur kojos padėti. Kur pažvelgsi, visur ko nors prikrauta.

Susibūrėme aplink laužą ir rengėmės miegoti.

Prieš sumigdami pavalgėme. Kai kas atsinešė šio to iš namų, o gėrimų turėjome per akis: manau, kad tą vakarą vandens su sirupu išgėriau daugiau nei per visą savo gyvenimą.

Galų gale susėdome visi ant žemės laužo šviesoje. Surengėme raugėjimo varžybas, juk buvome prisisiurbę šitiek gazuoto vandens.

Už kokių dešimties metrų nuo mūsų gulėjo žmogaus lavonas, kurį buvome ištraukę tos dienos popietę, įspraudėme jam į rankas kryžių ir žvakę, kad nepyktų. Kažkas, laikydamasis sibirietiškos tradicijos visuomet ką nors paaukoti mirusiesiems, net atnešė jam stiklinę mineralinio vandens ir riekę duonos.

Nusprendėme, kad rytojaus dieną būtų geriau paprašyti ir kitų rajonų paauglių pagalbos, nes upėje vis dar buvo daugybė šiukšlių ir lavonų. Dėl karščio kūnai pradės irti ir tuomet darbas taps panašus į pragarą. Tikėjomės, kad kitų bendraamžių padedami greitai upę išvalysime.

Kitą dieną, apie dešimtą valandą ryto, atvyko pastiprinimas. Dauguma buvo iš Centro, kai kas iš Kaukazo ir Geležinkelio stoties rajonų. Mes džiaugėmės, kad vaikinai atėjo mums padėti.

Nenorėdami rizikuoti, kad kuris nors įkristų į vandenį (daugelis jų nemokėjo plaukti, juk neaugo prie upės kaip mes), paskyrėme juos dirbti krante. Naujieji pagalbininkai nuveždavo daiktus karučiais arba nunešdavo maišuose.

Daug gazuoto vandens butelių pardavėme žmonėms. Jie atvažiuodavo ir prisikraudavo mašinas, o vėliau ketino parduoti vandenį parduotuvėse. Parduodavome nebrangiai, skaičiuodavome ne buteliais, o mašinomis. Viena mašina — penkiasdešimt rublių. Kraukite, kiek telpa. Tie, kurie greitai sukosi, uždirbo trigubai. Visiems buvo gerai: mes greitai atlaisvinome krantą ir dar šiek tiek uždirbome, o jie beveik veltui gavo prekių, kurias paskui galėjo parduoti.

Vitaličius taip pat darbavosi drauge su mumis.

Nors jis gyveno Centro rajone, mes buvome geri draugai. Jis dažnai ateidavo ir drauge maudydavomės upėje. Vitaličius puikiai plaukė, drauge rengdavome kanojų irklavimo varžybas. Vaikino kūnas buvo ištreniruotas ir labai ištvermingas. Kai plaukiodavome, jis niekada nepavargdavo, galėdavo plaukti prieš srovę ištisas valandas.

Kadangi buvo tvirtas ir protingas, pavedėme jam vadovauti vaikinų, kurie netoli kranto atrišinėjo daiktus nuo valties, komandai. Tam reikėjo mokėti gerai plaukti, nes valtys negalėjo priplaukti pernelyg arti kranto. Nuo valties atrištą daiktą penki ar šeši plaukikai nutempdavo į krantą. Tai padaryti buvo nelengva, nes po vandeniu visiškai nieko nebuvo matyti. Vanduo buvo drumzlinas, o dėl jame besimaišančių žemių, lapų ir kitų bjaurasčių net nebuvo įmanoma suprasti, kokios formos yra velkamas daiktas. Praėjusią dieną vienas vaikinas susižeidė: bevelkant rąstą jam į blauzdą įsmigo šaka. Vargšelis vandenyje neteko daug kraujo ir, net nespėjęs suvokti, kas jam atsitiko, nualpo. Laimei, kiti iš karto pastebėjo, kad kažkas negerai, ir nedelsdami ištraukė jį į krantą. Viskas baigėsi laimingai.

Apie vidurdienį ėmė rinktis upėje prapuolusių žmonių giminės. Jie vienas po kito ėjo prie skenduolio kūno, kol viena moteris atpažino. „Tai mano vyras“, — tarė.

Ją buvo atlydėjęs vyro brolis ir dar du vyrai, šeimos draugai. Buvo ir kokių dešimties metų mergaitė, labai smulkutė, juodais plaukais ir tokiomis pat juodomis akimis, būdingomis daugeliui moldavių.

Moteris pradėjo raudoti, šaukti ir parkrito ant vyro kūno. Laikė jį apkabinusi, bučiavo. Jos dukrelė taip pat pradėjo verkti, bet tyliai, tarsi gėdytųsi mūsų.

Galiausiai moldavai prisistatė, kas esantys. Pasakė ir nuskendusio vyro vardą, kurio dabar nebeprisimenu.

Skenduolio brolis bandė raminti moterį, nuvedė ją į mašiną, tačiau ji ten taip pat vis raudojo ir šaukė.

Visi trys vyrai nunešė kūną ir paguldė ant galinės savo mašinos sėdynės. Padėkojo ir pasiūlė mums pinigų, bet mes atsisakėme. Kažkuris mūsų prikrovė jiems į bagažinę butelių, o jie žiūrėjo į mus nustebę.

„Sutaupysite pinigų gėrimams laidotuvių dieną”, — pasakėme. Tuomet jie puolė dėkoti. Moteris puolė bučiuoti mums rankas, o mes, norėdami kaip nors ištrūkti iš tų bučinių, grįžome prie darbo.

Buvo ir daugiau žmonių, ieškančių mirusių artimųjų. Kai kas jų pasisiūlė mums padėti, mes sutikome. Vargšeliai, jie tikėjosi, jog dirbdami kartu ras savo artimųjų kūnus. Ne taip paprasta rasti skenduolį. Paprastai mažiausiai tris dienas kūnas būna po vandeniu ir tik paskui, kai ima irti ir prisipildo dujų, iškyla į paviršių. To vargšo moldavo kūną radome visiškai atsitiktinai. Turbūt į paviršių jį iškėlė stipri srovė, ir, jei nebūtume jo iškart sugriebę, be jokios abejonės, jis būtų vėl nugarmėjęs dugnan.

Vitaličius drauge su kitais trimis vaikinais vilko į krantą labai šakotą medį. Sakos kyšojo iš vandens, buvo aišku, kad po vandeniu esanti dalis greičiausiai yra milžiniška.

Vaikinai nusprendė jį apsukti šakomis į krantą, kad tie, kurie turėjo ištraukti jį stovėdami krante, turėtų daugiau vietų nusitverti.

Sukant medį Vitaličius įsipainiojo tarp tų šakų. Spėjo sušukti, perspėti kitus, kad įstrigo, tačiau staiga medis suveikė kaip sraigtas: apsivertė visu savo svoriu ir nutempė Vitaličių po vandeniu.

Negalėjome patikėti savo akimis.

Visi sušoko į vandenį norėdami jį ištraukti, bet jo jau nebebuvo. Nebuvo nei įsipainiojusio į medį, nei niekur kitur daugelio metrų spinduliu.

Tuomet nedelsdami tinklais užtvėrėme visą teritoriją, aplink, kad kūno nenuneštų srovė, ir pradėjome naršyti dugną.

Nėrėme į purviną vandenį, kuriame nieko nebuvo matyti, ir rizikavome į ką nors atsitrenkti. Vienam mūsų taip ir nutiko — atsitrenkė į rąstą. Laimei, nieko labai blogo nenutiko.

Vitaličiaus nebuvo nė pėdsako.

Po dešimties minučių bevaisių paieškų žvelgėme vienas į kitą su pykčiu akyse.

Prisimenu, kad ir toliau vis nėriau po vandeniu: leidausi iki pat dugno, penkis ar septynis metrus, ir rankomis bandžiau ką nors užčiuopti.

Vienu metu kažką radau. Koją! Stipriai ją sugniaužiau, prispaudžiau prie savo kūno ir palinkęs kojomis paliečiau dugną. Stipriai atsispyriau kaip staiga paleista spyruoklė ir po akimirkos jau buvau paviršiuje.

Tik tada supratau, kad laikau sučiupęs Melo koją. Jo galva kyšojo iš vandens, o jis pats žvelgė į mane nustebęs.

Įsiutau ir smogiau kumščiu jam į galvą. Jis atsakė tuo pačiu, ir man gerokai suskaudo.

Per pirmą paieškų valandą Vitaličiaus kūno rasti nepavyko.

Visi buvome pavargę ir nervingi. Daugelis susipyko tarpusavyje ir vienas kitą įžeidinėjo. Kiekvienas mūsų norėjo nusipurtyti kaltę ir suversti ją kitiems. Tokiais visiško nelojalumo momentais pamatai tikruosius žmonių veidus. Imi šlykštėtis tuo, koks esi ir kokioje aplinkoje gyveni.

Nebejaučiau nei rankų, nei kojų, nebepajėgiau plaukti. Tuomet grįžau į krantą ir atsiguliau.

Neprisimenu kaip, bet užmigau.