Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Nekantrauju ją išprievartavusiam šunsnukiui sulaužyti stuburą, — pasakė Nebylys.

Pagalvojau, kad mūsų padėtis tikrai neeilinė, jeigu per dvi dienas jau antrą kartą prabilo Nebylys.

Netrukus nusistebėjau, kokia mūsų kompanija vis dėlto keista. Prisiminiau istorijų iš kiekvieno mūsų praeities. Ypač Džidžito ir Besos.

Džidžitas buvo vieno sibiriečio nusikaltėlio ir armėnės moters sūnus. Jo mama mirė, kai jam buvo vos kiek daugiau nei šešeri. Nužudė ją vienas jos brolių, nes susituokusi su sibiriečiu nusikaltėliu ji suteršė šeimos vardą.

Džidžitas buvo šaunus vaikinas, turėjo stiprų teisingumo jausmą. Muštis puldavo visada vienas pirmųjų, todėl ant kūno turėjo daugybę randų. Porą kartų buvo sužeistas gana sunkiai.

Vieną iš tų kartų buvau jam kraujo donoras, nes mano kraujas tinka visoms kraujo grupėms. Nuo to laiko Džidžitas įsikalė į galvą, kad tapome kraujo broliais, ir prireikus visada stengdavosi mane apginti. Kaskart, kai prireikdavo, lyg iš po žemių išdygdavo. Buvome draugai, vienas kitą supratome iš pusės žodžio. Džidžitas buvo ramus vaikinas, mėgo skaityti, su juo buvo galima pasikalbėti ir apie literatūrą. Tiesa, ramus buvo tik iki tam tikros ribos. Vieną vaikinuką iš Centro rajono uždaužė plaktuku todėl, kad šis pabandė jį pažeminti merginos, kuriai norėjo patikti, akyse. Tarp Džidžito ir tos merginos iš pradžių buvo užsimezgęs meilės ryšys, o paskui jie tapo gerais draugais.

Besą buvo tikras kietuolis. Metais už mane jaunesnis, tačiau atrodė kur kas vyresnis, nes buvo jau gerokai žilstelėjęs. Besą gimė ne mūsų rajone, jis kilęs iš Sibiro. Jo motina, teta Svetlana, vadovavo nedidelei plėšikų gaujai, su kuria važiuodavo į turnė, kitaip tariant, važiuodavo plėšikauti iš vieno miesto į kitą. Apvogdavo turtingus žmones, vietinius politikus, o ypač vadinamuosius „slaptuosius pramoninkus”: su didžiųjų gamyklų direktoriais susijusius žmones, kurie užsiėmė nelegalia gamyba ir prekyba. Tai, kad gaujai vadovauja moteris, Sibire buvo gana įprastas dalykas. Moterys nusikaltėlės meiliai buvo vadinamos „mamomis”, „motinomis katėmis”, „vagių motinomis”, jų visada klausoma. Jų nuomonė laikyta idealiu sprendimu, tyra nusikaltėlių išmintimi.

Besos motina daug kartų sėdėjo kalėjime. Besą ir gimė ypatingojo režimo Magadano moterų kalėjime Sibire. Gimęs už grotų, Besą laisvę pirmą kartą išvydo būdamas aštuonerių. Kalėjimo auklėjimas buvo akivaizdus ir paliko neišdildomų požymių: ypač gausias pykčio atsargas.

Besą niekada nebuvo matęs savo tėvo. Motina pasakojo, kad, kai traukiniu ją pervežė į Kurgano kalėjimą, ji iš gailesčio praleido vieną naktį su mirties bausme nuteistu kaliniu. Buvo įkalinta specialiajame bloke ir, vos tik atsidūrė kameroje, gavo laišką iš gretimos kameros: jaunuolis pravarde Besą (išvertus reiškia „velniukas”) prašė praleisti su juo naktį. Iš gailesčio ir savotiško solidarumo nusikaltėliams moteris priėmė mirties bausme nuteisto vyro pasiūlymą ir, sumokėjusi prižiūrėtojams, buvo nuvesta į jo kamerą. Pastojo. Po kelių mėnesių slaptuoju paštu gavo pranešimą, kad biologiniam sūnaus, kurį nešioja įsčiose, tėvui mirties bausmė buvo įvykdyta praėjus savaitei po jų susitikimo. Nusprendė sūnų pavadinti jo vardu. Apie tą vyrą žinojo tik tiek, kad jis buvo policininkų žudikas, gražus ir turėjo daug žilų plaukų. Turbūt Besą juos iš jo ir paveldėjo, nes, kaip sakydavo jo motina, „buvo panašus į tėvą kaip Adomas į Dievą Kūrėją”.

Kiek Besą pažinojau, jis visuomet buvo įsikalęs į galvą vieną dalyką. Kalėjime, kuriame užaugo, iš vieno vaiko išgirdo pasakojimą apie Kremliaus žvaigždę. Tą, kuri puošia pagrindinį bokštą, kur taip pat yra ir milžiniškas laikrodis. Tas vaikas papasakojo, kad žvaigždė sveria penkis šimtus kilogramų ir yra iš gryno aukso, tačiau atsargumo dėlei nudažyta raudonai. Tarp nusikaltėlių vaikų, ypač nepilnamečių kalėjimuose, sklando aibės panašių pasakojimų. Visi jie apie labai didelį lobį, paslėptą kokioje nors žinomoje vietoje, žmonių panosėje. Visus juos labai sunku pavogti, bet jeigu sugebėtum, apsirūpintum visam gyvenimui. Tai istorija apie carienės Katerinos II deimantus, kuriuos ji esą paslėpė Maskvoje esančiame Vilties tilte kartu su savo guvernantės kūnu. Guvernantę nužudžiusi ji pati, nes ši norėjusi pavogti deimantus. Istorija apie auksinius galiūno Iljos Muromiečio šarvus, palaidotus po paminklu carui Aleksandrui III, stūksančiu netoli Maskvos esančiame vienuolyne.

Vaikai išsigalvodavo tas pasakas norėdami praleisti laiką ir sukurti paslaptį. Jos visada būdavo susijusios su nusikalstama veikla, kad paskui niekas nesakytų, jog klausantis buvo veltui sugaištas laikas. Po dviejų valandų intrigų tarp buržuazijos atstovų, gyvenimo caro rūmuose, karų, herojų, riterių, vaiduoklių, paslaptingų vagysčių ir žmogžudysčių, įvykdytų sudėtingiausiais būdais, pasakojimo visada būdavo lobis, kurį reikia pavogti. Lobis, kuris tik ir laukia, kad kas nors ateitų ir jį pasiimtų.

Po tokio pasakojimo devynis kartus iš dešimties klausytojai pasiteiraudavo: „Klausyk, o kodėl tu, žinodamas šią paslaptį, jos neišnaudoji? Kodėl nepaimi to lobio?”

Paprastai efektingiausias atsakymas būdavo: „Aš esu garbingas nusikaltėlis. Man užteks, jeigu už šį pasakojimą pavaišinsite cigaretėmis?

Visi kuo nors pavaišindavo, o paskui pradėdavo planuoti, kaip sugriauti nacionalinės architektūros paminklus ir paimti lobį. Besą nebuvo išimtis: jis taip pat sukurpė planą, kaip nukelti žvaigždę nuo Kremliaus bokšto. Kartkartėmis vis grįždavo prie to plano ir jį šiek tiek patobulindavo. Pavyzdžiui, iš pradžių net nežinojo, kad į Kremlių šiaip sau paprastai neįeisi. Sužinojęs (tai aš jam papasakojau) nusprendė suklastoti sargybinių dokumentus, pagrobti penkis sargybą einančius kareivius prieš jiems atvykstant į darbo vietą, paskui persirengti jų uniformomis ir patekti į Kremlių. Iš pradžių manė žvaigždę nukelti kranu, kurį norėjo pavogti iš kurios nors statybų aikštelės. Paskui nusprendė surizikuoti: pririšti ją virvėmis, nupjauti rankomis, o paskui numesti žemyn (juk mums estetika neturėjo jokios reikšmės, paskui vis tiek ją būtume supjaustę gabalais, kad pasiimtume auksą). Tuomet pasiimtų ją nuo žemės, įkeltų į mašiną ir ja išvažiuotų iš Kremliaus. Kad krisdama žvaigždė nesukeltų pernelyg didelio garso, reikėjo, pasak Besos, apvynioti ją storu skarmalų sluoksniu.

Besą niekaip nesiliovė planavęs šios amžiaus vagystės, o mums buvo suteikta garbė būti įtrauktiems į jo planą kaip padėjėjams. Besą kalbėjo rimtai. O kadangi jis buvo greitai užsiplieskianti asmenybė, niekas iš mūsų nedrįso prieštarauti.

Per tą laiką mes ir toliau užsiėmėme savo kuklia nusikalstama veikla, į kurią neįėjo amžiaus vagystės. Kol kas mums pakakdavo dalyvauti kokiame nors smulkiame neteisėtame reikale. Stengėmės, kad Besą visą laiką būtų kūrybinėje savo plano fazėje, bet nepasiektų galutinės ir, gink Dieve, jokiu būdu vykdomosios stadijos. Tačiau pastaruoju metu jis buvo gana nervingas, nes, man atrodo, pradėjo įtarti, kad mes nedegame troškimu pavogti Kremliaus žvaigždę.

Išėję iš „Blyninės” pilnais pilvais nusprendėme pasidalyti į dvi grupes. Gagarinas važiuos mašina drauge su Kapu, Katinu ir Džidžitu. Jie pavažinės po barus ir pasikalbės su rajono nusikaltėliais, o aš, Melas, Nebylys ir Besą aplankysime vieną seną mano tėvo draugą, dėdę Fedią, kuris buvo vienos didžiulės diskotekos, esančios kitame miesto gale, savininkas ir viską apie visus žinodavo, o kartais, remdamasis savo nusikaltėliška aiškiaregyste ir žmogiškosios prigimties pažinimu, net galėdavo papasakoti dar tik įvyksiančių dalykų.