Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Dėdė Fedia buvo iš tų, kurie nusikaltėlių visuomenėje vadinami „Šventaisiais”. Toks kreipinys reiškia aukščiausią pagarbą. Šventasis yra asmuo, kuris gyvena pagal labai griežtas savikontrolės taisykles ir visais atvejais stengiasi būti idealus nusikaltėlių ideologijos pavyzdys. Šventasis gyvena nuo visų atsiskyręs kaip koks asketas. Jis, lygiai taip pat kaip ir senieji autoritetai, neturi nieko savo, negali įgyti jokios nuosavybės: net ir drabužiai, kuriais vilki, būna ne jo, o kitų nusikaltėlių dovana. Tačiau, kitaip negu autoritetai, Šventasis neturi jokios realios galios kitiems nusikaltėliams. Jiems jis tik demonstruoja savo gyvenimą, nugyventą vadovaujantis nusikaltėlių taisyklėmis.

Visas savo pajamas Šventasis siunčia į kalėjimą: tik jis gali skirstyti aukas tiesiogiai kiekvienam nusikaltėliui aplenkdamas obščaką, bendrą nusikaltėlių kasą. Šitaip dar labiau užtikrinama parama nusikaltėliams, nes dažnai obščako valdytojui sunku visus patenkinti, ypač dideliuose kalėjimuose, kur kali daugiau kaip trisdešimt tūkstančių žmonių, o kalėjimą sudaro šimtai blokų. Tiesa, tokiais atvejais valdytojas išdalija kasą keliems savo pagalbininkams, sėdintiems skirtingose kamerose, tačiau tiesa ir tai, jog dažnai pagalbininkai nesutaria tarpusavyje ir kyla ginčų, dėl kurių daug žmonių gali nesulaukti materialinės pagalbos. Tuomet jiems visada padeda Šventasis, nes pareigos suteikia jam galimybę nekreipti dėmesio į vidinius konfliktus.

Šventasis neturi teisės teisti kitų nusikaltėlių, per visus konfliktus privalo išlikti neutralus, tačiau bendraudamas su visomis šalimis, pats neįsikišdamas, gali padėti konfliktus išspręsti. Skirtingai negu senieji autoritetai, Šventasis gali liesti pinigus ir asmeniškai vykdyti nusikaltimus.

Šventuoju negalima tapti pačiam panorėjus: tai vaidmuo, kuris, kaip ir visi kiti vaidmenys nusikaltėlių bendruomenėje, tau patikimas įvertinus žmogiškas galimybes ir konkrečius talentus.

Šventojo pareigos yra pačios rečiausios nusikaltėlių bendruomenėje: tai jie iš esmės valdo didžiausius pinigus. Tai jie surenka lėšas iš visų bendruomenių ir siunčia į kalėjimus grynaisiais pinigais arba kaip materialinę pagalbą. Dėl šios priežasties Šventieji labai saugomi.

Visame Benderų mieste buvo tik trys Šventieji. Pirmasis, senelis Dimjanas, vadinamas „Kailine Kepure”, mirė nuo senatvės devinto dešimtmečio pabaigoje. Jis buvo sibirietis ir gyveno mūsų rajone. Antrasis, dėdė Kostia, vadinamas „Mišku”. Jis taip pat buvo iš mūsų rajono, žuvo Sankt Peterburge dešimto dešimtmečio pradžioje per didžiulį susišaudymą tarp nusikaltėlių ir policijos. Trečiasis kaip tik ir buvo dėdė Fedia, paskutinis Benderų Šventasis.

Jis buvo linksmas ir labai teigiamas žmogus, labiau panėšėjo į vienuolį negu į nusikaltėlį. Jaunas būdamas nudėjo tris policininkus ir buvo nuteistas mirties bausme, tačiau vėliau bausmė pakeista į įkalinimą iki gyvos galvos. Po trisdešimties metų, praleistų specialaus režimo kalėjime, jį paleido nusprendę, kad „subjektas tinkamas reintegruoti į visuomenę”. Tada jam buvo daugiau kaip penkios dešimtys metų. Netrukus tapo Šventuoju. Užsiėmė įvairia nelegalia veikla ir turėjo ištikimų nusikaltėlių grupę. Beveik visi jie buvo sibiriečiai. Visi gyveno tame pačiame name. Vieni, be šeimų. Buvo visiškai atsidavę nusikalstamam pasauliui, padėdavo kalėjime sėdintiems ar ką tik iš jo išėjusiems žmonėms, remdavo mirusių ir senyvų nusikaltėlių šeimas. Užsidirbdavo iš kelių turimų barų.

Jeigu mieste kas nors atsitikdavo, galėjai neabejoti — dėdės Fedios vyrai apie tai žino. Jie palaikė ryšius ir su nusikaltėliais, kalinčiais tolimiausiuose, netgi Sibiro, kalėjimuose, o reikiamą informaciją galėjo gauti labai greitai.

Turėdamas omenyje jų padėtį mūsų visuomenėje, pamaniau, kad labai svarbu papasakoti jiems, kas nutiko. Nors tai ir neturėtų lemiamos reikšmės paieškoms, vis dėlto tai būtų pagarbos iš mūsų pusės ženklas, kuris galėtų padėti gauti kitokios pagalbos, pavyzdžiui, iš logistinės pusės ar apdorojant informaciją.

Taigi, atvažiavome į Šventojo namus. Jie priminė daugiabutį: čia buvo kiemas ir didelis sodas, kuriame stovėjo daug stalų ir suoliukų. Laikantis senųjų papročių laukujės durys buvo išverstos ir numestos ant žemės, priešais įėjimą. Tai buvo ženklas, kad tie namai atviri visiems. Iš tiesų, juose visada būdavo svečių. Aplankyti Šventojo ir jo draugų žmonės atvažiuodavo iš visos SSRS.

Aš taip pat dažnai lankydavausi tuose namuose, nes mano tėvas buvo geras dėdės Fedios draugas. Drauge juodu prasuko ne vieną reikalą ir abu žavėjosi balandžiais. Mano tėvas dovanodavo jam balandžių, nes jis nieko sau negalėjo pirkti. Šventasis juos laikė, tačiau sakydavo, kad jie mano tėvo, o jeigu kalbant man išsprūsdavo koks pagiriamasis žodelis jo balandžiams, dėdė Fedia visuomet mane pataisydavo. Sakydavo, kad tie balandžiai ne jo, kad juos laiko tik todėl, jog mūsų namuose trūksta vietos.

Kaip paprastai dėdė Fedia buvo ant stogo, kur specialiai suręstame aptvare laikė mano tėvo balandžius. Pamatė mane ir pamojo, kad užlipčiau. Parodžiau į savo palydovus, ir jis vėl pamojo, kviesdamas visus mus ant stogo. Įėjome į namus ir, pasisveikinę su visais sutiktais žmonėmis, užlipome laiptais į trečią aukštą. Priėjome duris, vedančias ant stogo. Prieš jas atidarydami išsitraukėme turimus ginklus ir sudėjome juos ant lentynėlės, kur stovėjo kibiras su balandžių lesalu. Taisyklės draudžia stoti prieš Šventąjį ginkluotiems. Būtina akcentuoti, jog negalima turėti net ir peilio, nors paprastai peilis laikomas kultiniu daiktu kaip, pavyzdžiui, kryžius, kurį reikia visuomet nešiotis. Tačiau susitinkant su Šventuoju reikia padėti į šalį ir peilį, šitaip akcentuojant kiekvieno nusikaltėlio įtaką, kuri yra stipresnė už jėgos ir pinigų įtaką.

Mums dedant peilius ant lentynos, Melas pamatė, kaip padėjau senelio Kuzios naganą. Jo veidas ištįso iš nuostabos, nes paprastai Melas visada žinodavo, jei įsigydavau naują ginklą. Kai suprato, jog revolverio jam neparodžiau, jį sutraukė mėšlungis, o klausdamas, iš kur jį gavau, atrodė beveik įsižeidęs.

— Paskui tau papasakosiu, — atsakiau. — Ilga istorija.

Pastebėjau, kad vienintelė jo akis žvelgia į mane su didžiausia panieka.

Atidariau dureles ir pagaliau siauromis kopėčiomis užlipome ant stogo. Dėdė Fedia stovėjo balandžių, lesiojančių kviečių grūdus, apsupty ir rankose laikė vieną jų porą. Atpažinau, kad jie Baku miesto balandininkų išvestos veislės, taigi, gerai skrido ir ypač „kapojosi”. Taip vadiname kai kurių veislių patinų elgesį, kuriuo jie demonstruoja savo vikrumą, norėdami patraukti patelių dėmesį.

Pasisveikinome su dėde Fedia, mano draugai prisistatė. Kaip reikalauja paprotys, iš pradžių turėjau šiek tiek pakalbėti apie su mūsų apsilankymu nesusijusius dalykus. Tai ne tik formali taisyklė. Taip elgiamasi dar ir todėl, kad būtų galima suprasti pašnekovo nuotaiką, įvertinti, ar tinkamas momentas aptarti tau rūpimą klausimą. Todėl pasiteiravau apie jo sveikatą, šiek tiek pakalbėjau apie balandžius, o paskui jis paklausė, kas mane atvedė.

— Užsukau „persimesti keliais žodeliais”, — atsakiau.

Kalbant, ypač su nusikaltėlių bendruomenėje įtakingais žmonėmis, apie problemas, kurias reikia išspręsti jiems padedant, paprastai kalbama su ironija. Autoritetai apie savo gyvenimą ar kokį asmeninį klausimą taip pat niekada nekalba taip, tarsi tai būtų svarbiausias dalykas pasaulyje: kalba apie save lengvai ir paprastai. Pavyzdžiui, jeigu nusikaltėlio paklausi, kaip klostosi jo reikalai, jis tau ironiškai atsakys, kad visus jo reikalus tiria prokuratūra, o jis užsiimąs tik mažmožiais, menkniekiais, nieko vertais dalykais.