Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

— Kuo tokiu? — susidomėjo Besą.

— Na, kažkokiu kovos įrankiu. Kaip iš kovinių filmų. Tokiu, kurį reikia labai greitai sukti rankose... Na, tiek to, žodžiu, išvažiuojančius juos bandėme sustabdyti, šaudėme į mašiną, bet nieko nepešėme...

— Galiu prisiekti, kad aš vienam pataikiau į galvą, — pridūrė Džidžitas.

— Ratas privažiavo mašina, bet jau buvo per vėlu, džipas buvo dingęs, — tarė Gagarinas. — Tuomet sustojau prie vienos telefono būdelės ir paskambinau namo. Paprašiau, kad mūsų seniai visuose rajonuose užtvertų kelius ir sustabdytų mašiną, kol ji dar neišvažiavo iš miesto.

Žvelgiau į liūdnai atrodantį Kapo veidą, sumuštą įrankiu iš japonų ir amerikiečių filmų, klausiausi pasakojimo apie susišaudymą bei persekiojimą ir akimirką pagalvojau, kad mes visi kraustomės iš proto. Staiga man kilo noras ką nors daryti, judintis, veikti. Tačiau, kaip visuomet sakydavo mano amžinatilsį dėdė, „katė apsikačiuoja ne tuomet, kai panori, o kai ateina laikas”.

Papasakojau Gagarinui, ką sakė dėdė Fedia.

— Kalbant su tais dviem ir man kilo šioks toks įtarimas, — tarė jis. — Nežinau, man atrodo, jie kažką slepia. Norėjo kuo greičiau mumis atsikratyti, kažkam jiems reikėjo laiko... Tačiau kam?

Nusprendėme vis tiek nueiti į sutartą susitikimo vietą po senuoju tiltu.

— Bet, Gagarinai, — tariau, — atsargumo dėlei gal būtų protingiau neiti visiems. Gėriau eikime trise, kaip manai? Pėsčiomis, kad, jeigu užvirs jovalas, galėtume sprukti į visas puses...

Gagarinas sutiko:

— Teisingai, bet vienas iš trijų būsiu aš.

— Geriau ne, — pasakė Melas, — seniai tau pavedė įvykdyti užduotį, esi atsakingas už misiją. Jeigu tau kas nors nutiks, padėtis tik dar labiau pablogės.

Šiek tiek pasitarę nusprendėme, kad eisime aš, Melas ir Besą. Kiti turėjo laukti netoliese ir prireikus būti pasiruošę veikti.

Mašinoje sukurpėme planą: aš stovėsiu viduryje ir stebėsiu priešakyje bei kairėje pusėje esančią teritoriją, Melas bus man iš dešinės ir stebės dešinę (dar ir todėl, kad jis turėjo tik dešinę akį), Besą seks šiek tiek iš paskos ir kartkartėmis pasilenks užsirišti batų raištelių. Šitaip stebės padėtį už nugaros.

Sustojome netoli tilto esančioje gatvelėje. Kiti liko laukti mašinose. Išsidėstėme, kaip buvome sutarę, ir apsimesdami, kad šiaip vaikštinėjame, lėtai patraukėme link tilto.

Tyčia, norėdami paerzinti mūsų laukiančius vaikinus, dešimt minučių vėlavome.

Kai nusileidome po tiltu, ten nieko nebuvo. Apsukome ratą, paskui grįžome prie mašinų.

Dabar tikrai turėjome priežastį važiuoti pas Centro rajono Sargą pasikalbėti taip, kaip mums patarė dėdė Fedia. Buvo aišku, kad du jo padėjėjai iškrėtė kokią nors riebią nesąmonę ir apvyniojo mus apie pirštą.

Į Centrą skriete skriejome, jautėmės taip, lyg būtume karinių lėktuvų eskadrilė. Pažaliavę iš pykčio, paniurusiais veidais jau įsivaizdavome, kokia velniava užvirs mieste, kai baigsime vykdyti misiją.

Mudu su Melu netgi aptarinėjome, kas laukia Sargo, tarsi jis būtų mūsų pačių rankose.

— Garantuotai jį nudės, — sakė Melas. — Niekaip neišneš sveiko kailio, kai taip akivaizdžiai parodė esąs silpnas. Kai tave išdulkina tavo paties padėjėjai, tai dar blogiau negu išduoti.

— O man atrodo, kad jį tik pažemins, — tariau. — Bus priverstas išsikelti į Bamą ir pus ten tol, kol koks debilas jį nudės dėl pavogtos auksinės grandinėlės.

Du nepilnamečiai, aptarinėjantys įtakingo ir patyrusio nusikaltėlio ateitį, nėra labai normalus dalykas.

Nusikaltėlių pasaulyje patartina vengti atsidurti tam tikrose situacijose: nors aplink tave visi klysta ir esi įsitikinęs savo teisumu, prieš sprendimus paversdamas realybe geriau „trisdešimt kartų persižegnok”, sakydavo mano senelis.

Kai atsiduri pačios aukščiausios visoje jūroje bangos viršuje, apima labai smagus jausmas. Bet kiek laiko tokia banga išsilaikys? Ir kas nutiks, kai tas milžinas, ant kurio užšokai, tave kaip miniatiūrinį parazitą nutrenks žemyn?

Jausdamas artėjant momentą, kai galiu pakilti ant tokios bangos, visada užduodu sau panašius klausimus.

Kai kurie nusikaltėliai, pajutę žemę slystant iš po kojų, pamiršta visas gražia, teisingas taisykles ir įstatymus. Tuomet pradeda lyti švinu ir niekas nieko nebegali užtikrinti.

Mąsčiau apie tai, jog važiuojame į teritoriją, kurią kontroliuojantis vyras mūsų net negerbia, nes, pagal jo taisykles, nepilnamečiai yra niekas. O kas bus, jeigu kaip tik per tuos pačius nepilnamečius jis praras savo galią? Tikrai neleis mums ramiai grįžti namo, kai išdulkinsime juos per subinę. Galbūt pradės karą, o mes iš medžiotojų virsime medžiojamaisiais. Galime atrodyti pikti kiek tik norime, galime net ir būti tokie, bet jeigu atsidursime dešimt prieš visą rajoną, kurio dar ir Sargas išprotėjęs siunta ant mūsų... Na, išskers mus kaip kiaules Naujųjų metų šventei ir tiek.

Atvažiavę į centrą prie baro, kuriame jau buvome lankęsi paieškų pradžioje, pamatėme stovint labai daug mašinų. Vadinasi, visi suvažiavo. Galbūt laukė mūsų, o gal tarpusavyje aptarinėjo padėtį. Pagal orą, pagal tai, kaip vėjas pūtė į veidą, supratau, kad jau užšokome ant bangos.

Lipdamas iš mašinos pažvelgiau į Gagariną. Nerimavau dėl jo būklės, nes jis turėjo kalbėti už mus visus. Nuo jo, nuo to, ką ir kaip pasakys, priklausė mūsų ateitis.

Gagarinas atrodė atsipalaidavęs, iš gudraus jo žvilgsnio supratau, kad turi planą.

Vienas kitam nieko nepasakėme. Nenorėjome kitų, stebinčių mus einant vidun, akyse atrodyti neapsisprendę.

Visa Centro rajono kompanija buvo susėdusi aplink vieną stalą, valgė ir gėrė. Sargas Pavelas sėdėjo vidury. Nutaisęs piktą veido išraišką įnirtingai kirto keptą kiaulės koją, aplink taškydamas taukus. Greta jo sėdėjo praeitą kartą mus įžeidęs provokatorius: mus pastebėjęs jis iškart atsistojo ir kaip išprotėjęs ėmė rėkti: „Kokio velnio jums reikia?”, į klausimą įpindamas įvairiausių įžeidimų.

Mes stovėjome nejudėdami, o tas juokdarys ėjo link mūsų. Kartkartėmis atsigręždavo ir žvilgtelėdavo į savo šeimininką. Norėjo žinoti, ar šis patenkintas jo elgesiu. Atrodė, kad Pavelui tai visai nerūpi. Į nieką nekreipdamas dėmesio toliau sau šlamštė, tarsi mūsų nebūtų.

Tam pajacui priėjus prie Gagarino ir ėmus kažką rėkti tiesiai jam į veidą, Gagarinas staiga kaire ranka čiupo jį už kaklo (ilgo ir laibo kaip kalakuto), o dešine iš kišenės lėtai išsitraukė savąjį tokarevą.

Nenuleisdamas akių nuo Pavelo Gagarinas viena ranka gniaužė to tipo (kuris vis bandė suduoti kumščiais, bet niekaip nepasiekė, todėl panėšėjo į vabzdį, pasmeigtą ant adatos) kaklą, o kita laikė pistoletą. Paskui pakėlė dešinę ranką ir šitaip akimirką sustingo: tuomet juokdarys pradėjo spiegti kaip sužeistas žvėris. Bandė pasukti veidą kuo toliau nuo numanomos dešinės Gagarino rankos trajektorijos. Veltui. Staiga ta ranka ėmė daužyti jam veidą pistoletu nežmoniška jėga ir greičiu. Pasipylė smūgių kruša.

Tipelio veidas virto vientisa žaizda. Jis nualpo. Vis dar laikydamas suglebusį žmogėną už kaklo, Gagarinas ir toliau stipriai ten pat daužė. Paskui, taip pat staiga kaip ir buvo pradėjęs, Gagarinas liovėsi jį mušęs ir paleido. Šis susmuko ant žemės kaip bulvių maišas. Po dešimties sekundžių Gagarinas ėmė jį spardyti. Buvo tikrai siaubinga.

Kai Gagarinas baigė ir priėjo prie stalo, prie kurio sėdėjo Pavelas (atrodė kaip žemę pardavęs, gerklėje jam buvo įstrigęs kiaulienos kąsnis, kurio niekaip neįstengė nuryti), pastebėjau, kad visi rankose laikome ginklus. Aš taip pat.