Николай Лилин - Sibirietiškas auklėjimas

Gagarinas koja prisitraukė kėdę ir atsisėdo. Nelaukęs, kol anie iš Centro atsigaus po sumaišties, kilusios dėl juokdario sumalimo, pradėjo įžeidinėti Pavelą. Kalbėjo su juo taip, kaip kalbama su žmogumi, kurio lemtis jau aiški.

Labai rizikavo, tačiau jeigu bauginimo metodas būtų suveikęs, jei mums būtų pavykę sukelti chaosą tarp Pavelo vyrų, viskas būtų galėję baigtis gerai. Nevienas save gerbiantis nusikaltėlis nepalaikys Sargo, kurio ateitis dėl jo paties klaidų gali būti sužlugdyta: šitaip atitolintume jį nuo savo vyrų.

Gagarinas priėmė ekstremalų sprendimą. Viena laimė, kad tai padarė nepasitaręs su mumis, nes, be jokios abejonės, beveik visi būtume buvę prieš. Aš taip pat. Tačiau muzika jau grojo, todėl privalėjome šokti. Ir šokti kaip reikiant, kitaip galėjome būti nušluoti nuo parketo.

Gagarino kalbos Pavelui prasmė buvo paprasta: kaltino jį nekompetentingumu ir nepaprastai įžeidinėjo, siekdamas pažeminti vyrų akyse.

Tai veikė puikiai. Pavelo veidas pasikeitė, labai išblyško. Pasikeitė net jo sėdėjimo poza: prieš tai sėdėjo išpūtęs krūtinę, pakeltais pečiais. Dabar pečiai nusileido, krūtinė subliūško... Visa savo esybe buvo panašus į sudžiūvusį šūdą. Tik akys vis dar žvelgė su tokiu pat pykčiu, spindėjo tokia pat panieka kaip anksčiau.

Gagarinas pasakė jam, jog iš pat pradžių jis su mumis elgėsi negražiai vien tik dėl to, kad mes nepilnamečiai, nekreipdamas dėmesio į tai, jog tuo metu visų pirma atstovavome savo rajonui ir visai sibiriečių bendruomenei. Vykdydami savo misiją turėjome išspręsti padėtį, kurią visos bendruomenės, vertos nusikaltėlių vardo, laiko labai rimta.

Pasakė, jog apie tai, kas nutiko tą rytą, pranešė mūsų seniams. Papasakojo, kad jis su mumis nenorėjo kalbėtis ir pasiuntė du savo padėjėjus, bet jie pasirodė esantys nepatikimi, nes paskyrė susitikimą ir į jį patys neatėjo, taip priversdami suabejoti jo valdžia. Variantai galėjo būti du: arba jis buvo visiškai savo rajono nesugebantis valdyti Sargas, arba (o šitai būtų buvę dar blogiau) bandė nuslėpti kažką svarbaus.

— Mes tik norime iki galo įvykdyti savo užduotį, — pareiškė Gagarinas visiems susirinkusiesiems, — o visa kita ne mums spręsti. Pranešėme lyderiams, jie ir nuspręs: tai yra svarbiausia.

Gagarinui kalbant Pavelas žiūrėjo į jį su pasišlykštėjimu. Staiga nebesutvardė pykčio ir sprogo. Sviedė į jį nešvarią servetėlę ir pataikė tiesiai į veidą. Tuomet atsistojo ir pakartojo ankstesnįjį vaidinimą: nusiplėšė marškinius, atidengdamas senomis tatuiruotėmis išmargintą krūtinę, nukabinėtą iki pat bambos tįsančiomis auksinėmis grandinėmis, ir ėmė rėkti nusikaltėlių žargonu. Atmetus keiksmažodžius ir įžeidimus, prasmė buvo maždaug tokia: „Ir nuo kada gi vaikigaliai gali apie ką nors kalbėtis su suaugusiais nusikaltėliais?”

Galiausiai pradėjo kartoti vis tą pačią frazę:

— Nori šauti į autoritetą? Tuomet, šauk!

Gagarinas nejudėjo. Niekaip negalėjau suprasti, kas sukasi jo galvoje.

Pastebėjau, kad Pavelo vyrai rengiasi kažką daryti. Vienas pasitraukė nuo stalo ir nuėjo į virtuvę. Tuo metu Pavelas šūkavo toliau. Priėjo prie mūsų ir iš eilės kiekvienam į veidą rėkė, ar mes vis dar norintys jį nužudyti.

Melas ir kiti stovėjo nejudėdami. Buvo aiškiai matyti, kad nenorėjo žengti klaidingo žingsnio ir laukė Gagarino įsakymo arba ženklo. Gagarinas sėdėjo prie stalo, į mus atsigręžęs nugara, ir nejudėjo.

Kai Pavelas priėjo prie manęs ir drauge su anksčiau girdėtais žodžiais iš šlykščios burnos dvoktelėjo vyno ir svogūnų smarve, akimirksniu iš kišenės išsitraukiau senelio Kuzios naganą. Įrėmiau jį į riebų to gyvulio snukį taip stipriai, kad vamzdis giliai paniro į jo iš nuostabos formą pakeitusio veido odą. Pasakiau:

— Šitą man užtaisė senelis Kuzia, supratai? Pasakė, kad galiu nudėti visus, kurie trukdys man rasti, kas išprievartavo mūsų seserį. Jei reikia, ir autoritetą.

Pavelas sustingo, įsistebeilijo į mane kartu ir piktai, ir liūdnai.

Gagarinas pakilo nuo stalo ir visiems susirinkusiesiems pranešė, jog netrukus išvažiuosime iš rajono. Norėdami apsidrausti ir išvengti susišaudymo, Pavelą išsivešime drauge.

Tuomet atsistojo vyras bjauraus ilgo rando nuo kaktos iki kaklo per nosį ir dešinę akį subjaurotu veidu ir labai ramiai tarė:

— Niekas nieko jums nedarys, mes jau prieš jums atvažiuojant buvome sutarę. Norėjome perduoti Pavelą lyderių teismui.

Jam kalbant žodis po žodžio ėmė aiškėti, kad Pavelas, kai kurių kitų (kurie jau tūnojo saugiai uždaryti) padedamas, suplanavo daugybę žmogžudysčių ir neramumų, šitaip norėdamas sukelti karą tarp bendruomenių. Jo tikslas buvo perimti alkoholio prekybos kontrolę, kurią iki šiol savo rankose laikė keletas senų įvairių kvartalų nusikaltėlių.

Vyrui sudarkytu veidu kalbant Pavelas išblyško, o aš laikydamas įrėmęs revolverį jaučiau, kaip jis dreba. Dabar jau įsisąmonino, kad jam galas.

Vyras sudarkytu veidu prisistatė esąs Pilvas. Niekada nebuvau apie jį girdėjęs. Iš kalbos ir laikysenos — stovėjo perkreipęs nugarą ir šiek tiek į priekį palenkęs galvą — supratau, kad neseniai išėjo iš kalėjimo. Netrukus jis pats tai patvirtino: pasakė, jog išėjo mažiau nei prieš mėnesį. Pridūrė, kad jam būnant kalėjime daugelis skundėsi dėl to, kaip Pavelas remia kalinius. Siųsdavo pagalbą tik tiems, kuriems norėjo, niekada nė vieno neaplankė ir skatino vidinius karus, kurie padarė daug žalos. Dėl šios priežasties, kelių senų nusikaltėlių pavedimu, Pilvas infiltravosi į Pavelo gaują, kad jį stebėtų, pasektų ir praneštų viską, kas vyksta.

Trumpiau tariant, prieš mus stovėjo Vojdotas, nusikaltėlių vykdytojas ir tyrėjas, klausantis tik senųjų autoritetų. Jo užduotis buvo atskleisti jaunų nusikaltėlių ir Sargų daromas neteisybes.

Pirmą kartą gyvenime mačiau tokias pareigas užimantį žmogų. Paprastai jie slepia savo tapatybę. Kita vertus, niekas mums negarantavo, kad Pilvas yra tikrasis jo vardas.

Pilvas kalbėjo toliau: pasakė, jog Pavelas nusamdė jaunų ukrainiečių grupelę, kad šie keltų sumaištį. Per pastarąjį mėnesį jie nužudė du žmones ir niekas nesuprato, kad tai jų darbas, nes viską padarė taip, jog buvo panašu į kito rajono įvykdytą užpuolimą, kitaip tariant, priminė karo pradžią. Tokius pat metodus prieš daugelį metų naudojo mentai.

Negalėjau patikėti savo ausimis. Jaučiausi taip, tarsi būčiau atitrūkęs nuo realybės.

— O Ksiuša, kodėl ją išprievartavo? — paklausiau.

— Pasismaginti. Nes buvo pametę galvas. Kitų priežasčių nėra, — atsakė Pilvas. — Tai pažadino jūsų bendruomenę, todėl Pavelas pasistengė juos paslėpti. Bet jie vis tiek valkiojosi ir krėtė nesąmones.

Visi juos matė, jie paliko daugybę pėdsakų. Gagarinas ir kiti su jais susidūrė. Po susišaudymo bandė pabėgti iš miesto per Balką. Stepanas pranešė, kad pasirodė tame rajone. Iš jo kiosko nesumokėję pasiėmė cigarečių ir alaus, sumušė Niksoną, tačiau šiam pavyko vieną sužeisti savo metaliniu strypu (puikus siurprizas puldinėjamiems neįgaliuosius). Grupelė armėnų jų laukė prie įvažiavimo į Kaukazo rajoną. Jie pabandė važiuoti džipu per sodą, partrenkė vieną armėną, tačiau paskui įklimpo upeliūkštyje, tekančiame tarp Kaukazo ir Balkos.

Visa tai nutiko per dvi valandas. Dabar nusmurgėlius įkaitais laikė armėnai, kurie, pasak Pilvo, laukė mūsų.

Pilvas pasakė, kad turime važiuoti drauge, nes jam reikia, jog tie šunsnukiai trijų liudininkų akivaizdoje patvirtintų, kad Pavelas jiems sumokėjo. Tik šitaip paskui bus galima atiduoti jį senųjų autoritetų teismui.