Николай Лилин: Sibirietiškas auklėjimas

Vos įėjome, Ežys pakilo nuo kėdės ir atskubėjo pasitikti mano dėdės: juodu apsikabino ir, kaip mums įprasta, tris kartus pabučiavo vienas kitą į žandus.

— Nagi, senas vilke, ar dar gali kandžiotis? Ar mentai neišdaužė tau visų dantų? — paklausė Ežys, tarsi iš kalėjimo ką tik būtų išėjęs mano dėdė, o ne jis pats.

Aš žinojau, kodėl jis taip pasakė. Dėdei paskutiniais kalėjime praleistais metais buvo nutikęs bjaurus dalykas. Dėl negarbingo elgesio, dėl to, kad vienas mentas sumušė seną nusikaltėlį, dėdė Vitalijus užpuolė prižiūrėtoją, o šio kolegos jam atkeršijo nežmonišku kankinimu. Ilgai ir smarkiai jį daužė, o paskui apliejo vandeniu ir vidury žiemos paliko lauke per naktį. Dėdė susirgo. Laimei, išgyveno, tačiau tai atsiliepė jo sveikatai. Įsisuko lėtinė astma ir ėmė pūti vienas plautis. Senelis juokavo, kad iš kalėjimo atsiėmė tik pusę savo sūnaus, kita jo pusė esą likusi ten pūti per amžius.

— O tu nebejaunas, pavirtai bjauriu seniu! Kurgi padėjai gražiausius savo metus? — atsakė dėdė, draugiškai nužvelgęs Ežį. Buvo akivaizdu, kad juodu puikūs draugai.

— Kas gi tas basakojis, ar tik ne Jurijaus sūnus? — Ežys pažvelgė į mane ir kreivai nusišypsojo.

— Taip, tai mano sūnėnas. Pavadinome jį Nikolajumi, kaip buvo prašęs senasis Taiga. Tebūna jam minkšta kaip pūkas žemė...

Ežys pasilenkė prie manęs. Jo veidas priešais manąjį. Atidžiai žvelgė man į akis, o aš žiūrėjau į jį. Jo akys buvo labai šviesios, beveik baltos su švelnučiu melsvu atspalviu. Jos nebuvo panašios į žmogaus akis, todėl taip mane sudomino, kad negalėjau atitraukti žvilgsnio. Atrodė, kad jos tuoj tuoj pakeis spalvą.

Paskui Ežys padėjo ranką man ant galvos ir sutaršė plaukus, o aš jam nusišypsojau, lyg jis būtų šeimos narys.

— Šitas bus galvažudys, jis mūsų padermės. Tepadeda jam Viešpats.

— Nežioplas... — pasakė dėdė, kurio balse buvo girdėti stipri pasididžiavimo gaidelė, — ...Kolima, vaikeli, padeklamuok dėdei Ežiui ir dėdei Virtam eilėraštį apie skenduolį!

Tai buvo mėgstamiausias dėdės Vitalijaus eilėraštis. Kaskart, kai jis prisigerdavo ir norėdavo traukti nudobti kokio mento, stengdamiesi jį sulaikyti, mano seneliai siųsdavo mane kaip savotišką vaistą. Turėdavau deklamuoti tą eilėraštį. Aš deklamuodavau, ir jis akimirksniu nurimdavo, pradėdavo kalbėti su manimi ir pistoletą padėdavo į šalį: „Na, gerai, tiek jau to, nudėsiu juos rytoj, tuos šlykščius niekšus. Nagi, padeklamuok dar kartelį..!“ Aš vis deklamuodavau nuo pradžių, kol dėdė užmigdavo. Tik tuomet į kambarį įeidavo seneliai ir paimdavo jo pistoletą.

Tai buvo garsiojo Puškino eilėraštis. Jame pasakojama apie neturtingą žvejį, į kurio tinklus pateko skenduolio kūnas. Žvejys išsigąsta galimų pasekmių ir kūną įmeta atgal į vandenį, tačiau skenduolio šmėkla pradeda jį kasnakt lankyti. Kol kas nors nepalaidos skenduolio kūno žemėje ir ant kapo nepastatys kryžiaus, jo siela negalės ilsėtis ramybėje.

Istorija labai graži ir kartu kraupi. Neįsivaizduoju, kodėl ji taip patiko mano dėdei.

Vis dėlto aš nesigėdydavau deklamuoti eilėraščių kitiems, priešingai, man patikdavo. Jausdavausi esąs svarbus ir dėmesio centre.

Taigi, giliai įkvėpiau ir pradėjau deklamuoti. Stengiausi tai daryti kaip galėdamas išraiškingiau, keičiau balso toną ir gestikuliavau rankomis.

Pirkion kūlvarta įpuolę,

Tėvą šaukiasi vaikai:

„Tėti! Tėti! Paskenduolį

Sužvejojo mūs tinklai.”

„Et, meluokite, velniūkščiai,

Tėvas murma, bara juos,

Sužinos kas, pasisuks čia,

Bus iš to tiktai bėdos!

Teismas, ką gali žinoti,

Kaltę jis primes tau greit;

Nėr ko laukt, girdi tu, motin,

Duok sermėgą, reikia eit...

Kur skenduolis?” - „Ten, tėtuši!”

Ir prie upės iš tiesų,

Kur tinklai šlapi, aptriušę,

Guli kūnas, net baisu.

Toks išpurtęs ir baisingas,

Visas mėlynas, tamsus... 2

Pabaigęs deklamuoti sulaukiau plojimų. Mano dėdė buvo patenkintas labiau negu kiti, paglostė mane ir tarė:

— Na, ką sakiau? Jis tikras genijus.

Senis Virtas pakvietė mus sėstis pavėsinėje prie stalo ir nuėjo atnešti mums dviejų stiklinių.

Ežys manęs paklausė:

— Nagi, sakyk, Kolima, ar turi piką?

Vos išgirdau žodį „pikas”, mano akys sužibo. Suklusau kaip tigras, tykantis aukos medžioklėje: aš dar neturėjau piko, niekas iš mano draugų neturėjo. Paprastai berniukai jį gauna vėliau, sulaukę maždaug dešimties vienuolikos metų.

Pikas yra istorinis sibiriečių nusikaltėlių ginklas. Tai automatinis peilis ilgais ir plonais ašmenimis. Jis susijęs su daugeliu papročių ir tradicinių mūsų nusikaltėlių bendruomenės ceremonijų.

Piko negalima nusipirkti arba įsigyti savo noru, jį reikia užsitarnauti.

Kiekvienas jaunas nusikaltėlis gali gauti piką dovanų iš suaugusio nusikaltėlio, tačiau šis neturi būti susijęs giminystės ryšiais.

Kai nusikaltėlis gauna piką dovanų, šis tampa savotišku asmeniniu simboliu, panašiai kaip kryžius krikščionių bendruomenėje.

Pikas taip pat turi daugybę magiškų galių.

Kai kas nors suserga, ypač jeigu stipriai kenčia, po jo čiužiniu padedamas pikas ištrauktais ašmenimis. Tikima, kad ašmenys perskrodžia skausmą ir sugeria jį kaip kempinė. Be to, kai tais ašmenimis smogiama priešui, susigėręs skausmas išteka į žaizdą, ir todėl priešui skauda dar stipriau.

Naujagimių virkštelė nupjaunama piku, kuris prieš tai visą naktį būna paliktas atlenktais ašmenimis kačių guolyje.

Svarbūs susitarimai tarp dviejų nusikaltėlių, tokie kaip paliaubos, draugystė ar broliškumas, užtvirtinami įsipjaunant delną tuo pačiu piku, kurį paskui saugo trečias asmuo — savotiškas pakto liudininkas. Jeigu kuris nors paliaubų nesilaikys, bus nužudytas tuo piku.

Nusikaltėliui mirus, jo piką sulaužo kuris nors draugas: viena jo dalis — ašmenys — įdedama į kapą, paprastai po mirusiojo galva, o briaunas saugo artimi giminės. Prireikus susisiekti su mirusiuoju, kai norima paprašyti patarimo arba padaryti stebuklą, giminaičiai ištraukia briaunas ir padeda jas raudonojoje kertelėje po ikonomis. Tuomet mirusysis tampa savotišku tiltu, tiesiogiai sujungiančiu žmogų su Dievu.

Pikas turi magiškų galių tik tuomet, kai sibirietis nusikaltėlis, kuriam jis priklauso, naudoja jį laikydamasis nusikaltėlių bendruomenės taisyklių. Jeigu piką pasisavina jo nevertas asmuo, jis atneša nesėkmių. Iš čia kilo ir mūsų posakis: „Sužlugdyti kaip pikas sužlugdo prastą šeimininką.”

Jeigu nusikaltėlis patenka į pavojų, jo pikas gali perspėti apie tai įvairiais būdais: staiga ašmenys patys atsilenkia, įkaista arba ima vibruoti. Kai kas pasakoja, kad iš piko net gali pasigirsti švilpimas.

Jeigu pikas sulūžta, vadinasi, kažkur klaidžioja ramybės nerandanti mirusiojo vėlė. Tuomet žmonės aukoja ikonoms, pasimeldžia už mirusius gimines ir draugus, apsilanko kapinėse, galvoja apie mirusiuosius, mini juos šeimoje, pasakoja apie juos, ypač vaikams.

Dėl visų šių priežasčių, išgirdus žodį „pikas”, mano akys suspindo. Turėti piką reiškė būti suaugusiųjų apdovanotam, turėti tą, kas tave visiems laikams susieja su jų pasauliu.

Klausimas, kurį uždavė Ežys, buvo akivaizdus ženklas, kad netrukus man nutiks beprotiškas dalykas. Man, šešerių metų berniukui. Legendinis nusikaltėlis nori man padovanoti piką, mano pirmąjį piką. Tokio dalyko aš nesitikėjau, negalėjau net įsivaizduoti, bet štai staiga man prieš akis atsiveria galimybė turėti tą šventą simbolį, kuris sibirietiškai auklėtam žmogui yra sielos dalis.