Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Sveikas, Šrini, — pasisveikino. — Atleisk, kad trukdau tokiu vėlyvu metu. Turėjau tau paskambinti anksčiau.

— Nesijaudink, — perdėtai rimtai į ragelį ištarė Šrinis. — Beveik visą vakarą mankštinausi — dariau pratimus širdžiai ir kraujagyslėms.

Denas išgirdo, kaip ragelyje nusiprunkštė moteriškas balsas.

— A, turi svečių. Tikrai, atleisk, kad sutrukdžiau.

— Jokių problemų, drauguži. Mes dabar ilsimės. Patikėk, tikrai nusipelnėme poilsio.

Balsas ragelyje vėl prunkštelėjo. Denas išgirdo, kaip Šrinis trumpam dingo, o paskui tarė:

— Atsakyk man „taip“ arba „ne“, nes naktį negalėsiu miegoti. Nenoriu būti nežinioje.

— Atsakau — „galbūt“. Pasuksiu tau rytoj.

— Gerai, drauguži. Labanakt, — Denas padėjo ragelį.

Jis prisėdo ir kelias minutes pažiūrėjo žinias, tada ėmė junginėti kanalus, kol aptiko naują realybės šou „Darbelis bankę“. Denas iš nuostabos net sustingo, negalėjo patikėti savo akimis: šou dalyviai turėjo suplanuoti banko apiplėšimą, po dviejų savaičių šis imituojamas. Jei dalyviai su užduotimi sėkmingai susidoros, jų laukia milijonas dolerių, patalpintų banko seife.

Denas iš laimės netvėrė savo kailyje. Jis nieko negalėjo sau padaryti. Įėjo Kerol, atrodė labai pavargusi.

— Ko taip džiūgauji? — pasiteiravo, stovėdama tarpduryje.

— Nedžiūgauju, — susitvardė Denas, šluostydamas džiaugsmo ašaras. — Kvailas realybės šou.

— Jei jau toks kvailas, ko žiūri?

— Tuoj išjungsiu. Norėjau dar kelias minutes pasėdėt.

— Einu į lovą, — pasakė Kerol. — Gal prisijungsi?

— Ateisiu truputį vėliau. Noriu kiek pailsinti smegenis.

— Lauksiu viršuje. Ir gal gali patildyti televizorių? — paprašė, kopdama laiptais.

Televizorius ūžė vos girdimai, tačiau Denas vis tiek patildė garsą. Jis nesuprato, ar Kerol iš tiesų jautri garsui, ar paprasčiausiai iš jo tyčiojosi, — pastaruoju metu jie pykosi ir ginčijosi tikrai daug.

— Tuoj ateisiu, — pasakė jai pavymui.

Rodė vienuoliktos valandos žinias. Po jų Denas įsijungė vakarinę pokalbių laidą. Paskui susidomėjo filmu „French Connection“ ir bežiūrėdamas jį užsnūdo.

7

Iš ryto Deną pažadino telefono skambutis. Netvirtomis kojomis jis pakilo, jautė savo sustingusį kaklą ir susivokė, kad visą naktį miegojo atsilošęs. Ragelį pakėlė Siuzė ir šūktelėjo Deną prie telefono.

Jis pajuto, kad nugara tarsi apmirusi. Neaiškiai kažką vapėdamas, jis nuklibino į virtuvę ir susidūrė su Siuze.

— Tau, — ištiesė ragelį Siuzė, užversdama į viršų akis.

Skambino Džoelis.

— Na, ir kuitiesi, — pasiskundė tas į ragelį.

— Pažadinai mane.

— Kaip — pažadinau? Jau pusė dešimtos, vyruti. Klausyk, esu Našua. Susitinkam dešimtą šiaurinėje prekybos centro stovėjimo aikštelės dalyje?

— Iki Našua — apie pusvalandis kelio. Turiu nusiprausti, išsivalyti dantis...

— Skambinu iš taksofono, todėl neturiu laiko šitoms nesąmonėms. Man nusispjaut, koks kvapas sklinda tau iš burnos. Laukiu dešimtą stovėjimo aikštelėje, aišku? — Džoelis pakabino ragelį, nelaukdamas atsakymo.

Denas lėtai padėjo telefoną. Patikrino, ar turi mašinos raktelius bei piniginę, ir išėjo.

***

Denas pastebėjo Džoelį, palinkusį prie savo raudono „Ford Escort“. Jis stabtelėjo prie jo, ir Džoelis įsėdo.

— Visų pirma tavo galva pilna mėšlo, — pasakė Džoelis.

— Man irgi malonu tave matyti, — atsakė Denas.

— Taip ir yra. Jei būtum tikrai norėjęs programuotojo darbo, būtum susiradęs.

— Tikrai?

— Tikrai. Daugybė mūsų amžiaus žmonių dirba šį darbą, — įrodinėjo Džoelis, o jo lūpos susidėjo į siaurą ovalą.

— Anksčiau — galbūt. Tačiau tik todėl, kad jie jau seniai tupi tose vietelėse. Įdomu, kaip jiems sektųsi darbo pokalbiuose dabar?

— Tu tikrai mėšlinas.

Denas irzliai nusijuokė.

— Kalbi kaip mano žmona.

— Taip, nes ji — protinga moteris, — pasakė Džoelis. — Nors ir ištekėjo už tokio šunsnukio, kaip tu.

— Kaip manai, kodėl aš vis dar neturiu darbo?

— Tu pervargai, — Džoelio akys susitraukė iki siaurų plyšelių. — Be to, tu dar ir baisiai suirzęs. Po viso to, kaip stropiai dirbai ir ko pasiekei, esi priklausomas nuo kamantinėjančių pasipūtusių šlykštukų malonės. Tačiau jei tikrai norėtum dirbti, galėtum persikvalifikuoti ir sėkmingai susirasti darbą.

— Klysti, — paprieštaravo Denas.

— Tu ir vėl man meluoji, — pareiškė Džoelis.

Deno kakta sustingo tarsi nuo šalčio.

— Ar tam, kad tai pasakytum, liepei man čia atvažiuoti? — tuščiai nuskambėjo Deno žodžiai. — Galėjai pasakyti telefonu, kad nenori to daryti.

— Nieko panašaus nesakiau.

Džoelis kiek padvejojo ir pirštais patampė apatinę lūpą.

— Tiesiog stengiuosi būti sąžiningas sau, ir tiek, — pasakė jis. — Tau patarčiau padaryti tą patį. Nemanau, kad tai paskutinė išeitis, tačiau man atsibodo rašyti programas. Turiu pasakyti, kad kai kurie dalykai tavo plane man patinka.

— Taigi tu pasirašai?

— Galbūt. Tačiau turiu savo sąlygų. Pirma, tu privalai įtraukti į planą ir mano draugužį Eriką Hoferį.

— Eriką Hoferį? — pakartojo Denas.

— Matei jį per antrąsias mano vestuves.

Denas miglotai prisiminė beveik visai nuplikusį kresną vyrą mažomis akutėmis.

— Tą, kurį neseniai areštavo? — paklausė Denas, pasikuitęs atmintyje.

— Tą patį. Tačiau jis buvo neteisingai apkaltintas. Kalėjo keturis mėnesius be jokios kaltės.

— Jei neklystu, jis buvo apkaltintas bandymu išprievartauti?

— Nieko panašaus, — Džoelis papurtė galvą ir vos šyptelėjo. — Už nepadorų ir gašlų elgesį. Tas idiotas sėdėjo mašinoje su prostitute. Jau sagstėsi klyną, kai pamatė iš paskos sekančius patrulius. Norėdama išlipti sausa, ta kalė pradėjo rėkti, kad ją prievartauja. Per šį incidentą Erikas prarado šeimą, darbą, be to, ne trumpą laiką praleido už grotų. Jis jau trejus metus laisvėje, tačiau vis dar negali atsigauti. Jam reikia to darbo.

— Atleisk, Džoeli, bet penkių žmonių bus per daug.

— Kas taip nusprendė?

— Jau apmąsčiau visas detales.

— Nejaugi? Ir staiga tapai bankų plėšimo ekspertu? Tavo pašonėje — Gordonas ir tas tavo draugužis indas. Eik šikt! Jei sutiksiu, noriu, kad šalia būtų žmogus, kuriuo aš galiu pasitikėti. Man reikia savo priedangos.

— Tavo bičiulis kartą buvo areštuotas. Policija turi jo pirštų antspaudus, — nenorėjo sutikti Denas.

— Ir ką? Juk mes mūvėsime pirštines. Tavo planas — mus užmaskuoti, aišku?

Denas patrynė nutirpusią kaktą ir sumurmėjo:

— Man nepatinka ši mintis.

— Žinai, o man nepatinka tas netikėlis Gordonas. Tačiau aš pasitikiu tavimi ir tikiu, kad jam pavyks patylėti dešimt minučių. Be to, policija gali susekti mano ginklus, tačiau Eriko — ne. Mums jo reikia. Tai — faktas. Tai kaip? Veikiam pagal planą ar baigiam šnekas?

Denas norėjo paklausti, kodėl Džoelis nerimauja dėl ginklų, tačiau ir pats puikiai susivokė. Jei ginklą rastų nusikaltimo vietoje, pavyzdžiui, ką nors sužeidus, ginklą lengvai susektų. Džoelis spoksojo į Deną, kaip į kokį pamišėlį.

— Tai ką galvoji? — galiausiai pertraukė tylą Džoelis.

Denas pritariamai linktelėjo. Jis nė nesiūlė nuimti nuo ginklų etiketes su serijų numeriais — šis būdas irgi netiko, nes kiltų problemų, jei Džoeliui tektų atsiskaityti už registruotus ginklus.