Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Gerai, sutinku, — pasakė jis. — Įtraukime tavo draugužį Eriką. Ar jau kalbėjai su juo?

— Ne, bet jis tikrai pasirašys.

— Palauk, kol pakalbėsiu su Gordonu.

— Kada tai padarysi?

— Šiandien po pietų.

— Gerai, tik namo man neskambink. Ir į mobilųjį taip pat. Pasuksiu tau vėliau iš taksofono. Visi susirašinėsime tik per anoniminius elektroninio pašto adresus. Noriu, kad kitą savaitę nebūtų nė vieno mūsų pokalbio įrašo.

— Truputį perdedi, nemanai?

— Ne. Tikrai ne. Tai irgi būtina sąlyga.

Denas gūžtelėjo pečiais.

— Reikia būti kaip galima atsargesniems. Šiandien sukursiu naują elektroninio pašto dėžutę. Paskambink man iš taksofono ir padiktuosiu tau adresą, — ir pridūrė. — Ką gali žinoti? — kumštelėjo Denui ir nusišypsojo. — Gal mums ir pavyks?

— Įdomu, ką atsakys Gordonas.

Džoelis išsiviepė.

— Man vis dar nepatinka, kad nori pripaišyti ir tą klouną. Dirbau su juo vienuolika metų „Vixox“ ir man jo daugiau nei gana.

Džoelis trūksmingai atsiduso ir gūžtelėjo.

— Tačiau turiu pripažinti, kad sukurpėt puikų planą, — Džoelio nuotaika pasitaisė. — Visą naktį praleidau ieškodamas spragų ir nieko neradau.

— Ačiū.

Denas žvilgtelėjo į laikrodį automobilyje ir susierzino. Po dviejų valandų jis turi susitikti su Gordonu, prieš tai dar reikia užsukti namo nusiprausti.

— Dar kas nors?

— Ne. Šį kartą tiek. Jei visi sutiks, rytoj renkamės pas mane aptarti plano detalių. Orientuokitės apie pietus.

Denas linktelėjo ir paspaudė Džoeliui ranką. Lipdamas iš mašinos, bičiulis atsisuko ir mąsliai nusišypsojo.

— Juk supranti, kad paskui turėsime pamiršti vienas kitą?

Po visko nebebus jokių nardų, jokio alaus, — vienas kitam nebeegzistuosim.

Denas nusijuokė.

— Nematau jokių problemų, Džoeli. Nesvarbu, ar kartu plėšime banką, vis tiek neplanavau dažnai su tavimi matytis.

Džoelis taip pat atsidėkojo pašaipa:

— Aš taip pat.

***

Detektyvas Aleksas Resnikas gavo pranešimą, kad kažkas iki sąmonės netekimo sumušė Kijevo turgaus savininką bei apiplėšė jo parduotuvę. Jo kolega Voltas Magvairas nekreipė į šią žinutę dėmesio ir, susikrovęs ant stalo kojas, telefonu kalbėjo su savo mergina. Resnikas patapšnojo jam per petį ir leido suprasti, jog metas eiti. Magvairas linktelėjo, keliskart mėgino gražiai užbaigti pokalbį, tada sumurmėjo: „Paskambinsiu vėliau“, ir padėjo ragelį.

— Kas nutiko? — pasiteiravo Voltas Magvairas.

— Sumuštas rusų bakalėjos parduotuvės Steit gatvėje savininkas.

— Yra liudininkų?

— Dar nežinau.

Automobilį vairavo Resnikas. Šešiolika metų jis buvo Lyno policijos pajėgų veteranas, septynerius dirbo detektyvu. Jo partneris Voltas Magvairas buvo dvidešimt aštuonerių metų vaikis, detektyvu tapęs vos prieš mėnesį. Resniko nuomone, jis dar neišaugo iš vystyklų. Įjungta sirena jie pasiekė bakalėją per septynias minutes. Ten jau buvo atvykę trys policijos ekipažai ir greitosios pagalbos automobilis. Tuzinas smalsuolių stengėsi žūtbūt pažvelgti į parduotuvės vidų. Privažiavęs Resnikas pamatė išdaužtą priekinį langą ir ant šaligatvio besivoliojantį kasos aparatą.

Magvairas išlipo iš automobilio. Jis apsimovė pirštines, keliskart atsiduso, pakėlė kasos aparatą, pažiūrėjo ir vėl padėjo jį ant šaligatvio.

— Sunkus daikčiukas, — pasakė jaunasis detektyvas. — Matyt, senoviškas, gal net padengtas švinu. Sveria mažiausiai trisdešimt kilogramų.

Prie parduotuvės budėjo keturi akivaizdžiai nuobodžiaujantys patruliai. Magvairas kreipėsi į arčiausiai stovėjusįjį.

— Gal padėtum man šitą įnešti į vidų? — galva parodė į kasos aparatą.

Policininkas nusivaipė.

— Gal ir padėčiau, jeigu norėčiau būti suluošintas. Ačiū, bet geriau patausosiu nugarą saviems baldams tampyti.

Resnikas priėjo ir kreipėsi į tą patį pareigūną:

— Ką galėtumėte pasakyti?

— Savininkas sumuštas iki sąmonės netekimo. Medikai jam jau suteikė pirmąją pagalbą. Jie viduje. Atrodo, vyrukui viskas gerai. Kažkas neblogai padirbėjo, siaubdamas šią vietelę.

— Liudininkų yra?

Policininkas papurtė galvą.

— Kartu buvo jo žmona. Ji tvirtina, kad jos vyras pargriuvo ir taip susitrenkė galvą.

— Gerai, likite savo vietose ir sulaikykite žmones.

Resnikas pasisuko į kitus patrulius.

— Gal apklauskite šią žiūrovų minią? Paskui — ir gretimų parduotuvių darbuotojus. Išsiaiškinkite, ar atsiras norinčiųjų su mumis pakalbėti.

Resnikas buvo metro septyniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio, svėrė septyniasdešimt devynis kilogramus – jis buvo septyniais centimetrais žemesnis ir aštuoniolika kilogramų lengvesnis už kolegą Magvairą. Resnikas užsikėlė kasos aparatą ant peties ir patraukė link įėjimo.

— Ką tu darai? — šoko Magvairas, skubėdamas atidaryti duris. — Būčiau padėjęs. Nutrinsi visus pirštų antspaudus.

— Ant jo nebus jokių pirštų antspaudų, — užtikrintai pasakė Resnikas.

Jis padėjo kasos aparatą ant prekystalio, toje vietoje, kur buvo likusi dulkių žymė. Senyvo amžiaus vyras gulėjo, ji apžiūrinėjo pora medikų. Šalia stovėjo ir verkė bakalėjininko žmona — maža smulki moterytė.

Resnikas paskubomis apsižvalgė. Šaldytuvas buvo sudaužytas, greičiausiai geležiniu ratų raktu. Viršutinės lentynos buvo ištraukytos, apatinės apspardytos. Tikra betvarkė.

Parduotuvės šeimininko viršugalvis buvo stipriai sutvarstytas, iš ausies tekėjo kraujas. Resnikas pasiteiravo medikų, kokia sužeistojo būklė.

— Stabilizuojasi, — metęs trumpą žvilgsnį į detektyvą, atsakė jam vienas iš medikų. — Jis beveik atsigavo. Smūgio į galvą būta stipraus.

— Tačiau jam viskas gerai?

— Panašu, kad taip.

Tuo tarpu Magvairas, pasivedęs į šalį, apklausė parduotuvės savininko žmoną.

— Mano vyras pargriuvo ir susižeidė, — tarė ji verkdama.

— Tvirtinate, kad jis susitrenkė galvą griūdamas?

— Taip. Jis tikrai pargriuvo. Štai ten, — ji mostelėjo į tarpdurį.

— Iš kur tuomet kraujas ant baro?

Priėjo Resnikas ir nutildė Magvairą.

— Labai apgailestauju dėl to, kas nutiko, ponia Vaisman, — pasakė.

Ponia Vaisman verkė užmerktomis akimis.

— Ar aš jus pažįstu? — paklausė ji, bandydama atsimerkti, kad pamatytų pašnekovą.

— Kartais čia apsiperku, — atsakė Resnikas. — Jūsų rūkytos baltamėsės žuvys labai skanios.

Ponia Vaisman linktelėjo:

— Taip, prisimenu, mačiau jus.

Medikai užkėlė jos vyrą ant neštuvų.

— Turbūt norite vykti kartu su savo vyru į ligoninę? Galime pakalbėti vėliau, — supratingu balsu tarė Resnikas ir padavė poniai Vaisman vizitinę kortelę.

— Kaip galiu drauge važiuoti? — nesutiko ji. — Negaliu palikti parduotuvės.

— Tada pasirūpinsiu, kad jums paskambintų iš ligoninės.

Resnikas giliai atsiduso, tarsi viską suprastų.

— Ponia Vaisman, čia — ne Rusija. Tokie žmonės kaip Viktoras Petrenka čia nėra nebaudžiami. Jei patvirtinsite, kad tai jo darbas, pažadu, patupdysiu Petrenką į kalėjimą.

Ponia Vaisman susigūžė, žiūrėdama, kaip medikai išneša jos vyrą į greitosios pagalbos automobilį. Ji užsidengė delnu burną ir žvilgsniu įvertino padarytus nuostolius. Sutikusi Resniko žvilgsnį, ponia Vaisman papurtė galvą.

— Ne, — vos išspaudė ji. — Mano vyras parkrito.

Resnikas supratingai linktelėjo ir padėjo ranką jai ant peties. Pasitraukęs nuo prekystalio, paėmė adresų knygą, iškvietė stiklintojus ir susitarė, kad šie per valandą pakeistų stiklą. Trūksmingai atsidusęs, Resnikas pasitraukė nuo praėjimo, sudėliojo į vietas lentynas, tada ėmė dėlioti maisto produktus.