Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Kas čia vyksta? — paklausė Magvairas.

— Pasidomėk, ar kas paaiškėjo apklausus tuos žmones, — paliepė Resnikas. — Duok man kokį pusvalandį, gerai?

— Tai juokinga. Tegul ponia pasisamdo valytojus. Ir kas tas Viktoras Petrenka?

Resnikas nekreipė į Magvairo replikas dėmesio ir toliau rankiojo nuo grindų išmėtytą maistą. Magvairas kurį laiką į jį žiūrėjo, o po to nepatenkintas prisijungė prie savo kolegos.

— Negaliu patikėti, kad mes tai darome, — nepatenkintas skundėsi Magvairas.

Resnikas metė į partnerį piktoką žvilgsnį.

— Paliktum ją vieną tokioje parduotuvėje?

— Tai ne mūsų problemos, — burbtelėjo Magvairas.

Jis bandė atremti Resniko žvilgsnį, bet neišlaikė ir nusisuko.

— Be to, nemėgstu, kai man meluoja, — toliau irzo jaunuolis. — Ji abejingu balsu aiškina, kad jos vyras parkrito, tačiau aišku kaip dieną, kad kažkas kaip reikiant trankė jo galvą į prekystalį.

— Ji neturi kito pasirinkimo, — tarė detektyvas Resnikas.

— Nesąmonė, — toliau purkštavo jo jaunesnysis kolega. — Ir kas tas Viktoras Petrenka?

Resnikas liūdnai pažvelgė į Magvairą, o paskui užkalbino policininką, ieškojusį įvykio liudininkų.

— Ką nors radot? — paklausė jis.

Policininkas papurtė galvą.

— Niekas nieko nematė — bent jau taip sako.

— Norėčiau, kad nuvyktumėte į Lyną ir gautumėte to vyro parodymus, kai tik jis atsigaus. Gerai?

— Gerai, bet tik tuščiai švaistysim laiką. Jis tau nieko nepasakys.

— Žinau, bet mums būtinai reikia jo parodymų, — tarė Resnikas. — Palauk, kol tie stikliai baigs savo darbą ir paimk kartu jo žmoną.

— Taip ir padarysiu.

Resnikas patapšnojo policininkui per petį ir patraukė prie savo „Buicko“. Iš paskos atsekė Magvairas ir, Resnikui atrakinus dureles, įsitaisė keleivio kėdėje.

— Gal man paaiškinsi, kas čia vyksta? — paklausė jis.

Resnikas prisisegė diržą ir tarė:

— Petrenka Šiaurinėje pakrantėje turi subūręs gaują, kuri plėšia rusų imigrantus. Čia jo darbas.

— Kodėl žmona to nepatvirtina? Man atrodė, ji buvo bepradedanti kalbėti.

Resnikas gūžtelėjo pečiais.

— Nesuprantu, — tęsė Magvairas, — kas tiems žmonėms negerai? Jei ji mums viską papasakotų, galėtume jį suimti.

— Tada jis ją nužudys. Taip pat ir jos vyrą arba vaikus.

— Nesąmonė. Mes galime ją apginti!

Resniko veidu nuslinko šešėlis.

— Ne, negalime, — tarė jis.

Įsukęs į Esekso gatvę, Rasnikas pasuko į dešinę ir ėmė tolti nuo stoties pastato.

— Kur mes važiuojame?

— Manau, reikia tave supažindinti su Petrenka. Tik nesu tikras, ar nuo to bus geriau.

Resnikas vairavo tylėdamas, jo veidą gaubė tamsus šešėlis. Magvairas kurį laiką jį stebėjo, paskui nusuko akis, nenorėdamas užsikrėsti slogia nuotaika. Akies krašteliu jis pastebėjo, kad Resniko veide nušvito vos matoma šypsena.

— Kas vyksta? — paklausė Magvairas.

— Kai ką sugalvojau. Kai susitiksi su Petrenka, pasakyk jam, jog manai, kad jis žydas.

— Kodėl? Ar jis tikrai žydas?

— Ne.

— Kam tada reikia tai sakyti?

Resniko šypsena darėsi vis platesnė.

— Tiesiog padaryk ko prašau, gerai?

— Gerai, sutinku. Ką turėjai galvoje sakydamas tai moteriai, kad tokie žmonės, kaip Petrenka, čia nėra nebaudžiami?

— Tą ir turėjau galvoje.

Resnikas liovėsi šypsotis.

— Petrenka dirbo KGB. Sovietų Sąjungoje tas sadistas galėjo daryti, ką norėjo. Čia gyvenanti rusų bendruomenė pažįsta Petrenką ir jo bijo.

— Kaip jis pateko į Jungtines Valstijas?

— Gavo kvietimą. Petrenka pasirodė Lyne prieš penkiolika metų, ką tik buvau baigęs pirmuosius metus tarnyboje. Jis pradėjo manytis pinigų kaip skolų išmušinėtojas, lupdamas nusigyvenusius lošėjus. Bandžiau jį sulaikyti, tačiau netikėtai buvau sustabdytas. Pasidomėjau tuo ir supratau, kad tai vyksta su Valstybės departamento žinia. Petrenka su jais kažką susitarė.

— Turbūt juokauji?

— Norėčiau.

— Ar jis vis dar saugomas?

— Tikrai nebe departamento. Tačiau Petrenka ne kvailas ir nesunkiai išvengia problemų. Bent jau iki šiol aš nieko negalėjau jam pripaišyti.

— Kokių sunkių nusikaltimų jis yra įvykdęs?

— Maždaug porą tuzinų žmogžudysčių.

— Eik sau! — negalėjo patikėti Magvairas. — Juk juokauji, ar ne?

— Norėtum.

Sustojęs prie automobilių dalių parduotuvės, Resnikas nutaisė skausmingą miną.

— Petrenka laukia mūsų viduje.

— Iš kur žinai?

— Seniai perpratau tą kalės vaiką.

Stojo tylos minutė.

— Būk atsargus. Mes norim jį pričiupti, todėl neleisk, kad jis pričiuptų tave, — įspėjo Resnikas. — Jis ne itin geras advokatas. Jei duosi jam galimybę iškelti tau bylą, jis ja pasinaudos.

Parduotuvė buvo įrengta purviname betoniniame pastate, kurio visi langai buvo užkalti fanera. Viduje degė daugybė dienos šviesos lempų. Du vyrukai taisė kadilako bamperį, dar trys rūkė. Detektyvams įėjus, visi penki žvilgtelėjo į juos ir grįžo prie darbo. Resnikas nekreipė į juos dėmesio, pasibeldė į uždarytas duris ir drąsiai jas patraukė. Viktoras Petrenka sėdėjo darbo kabinete prie stalo pats vienas. Neatrodė, kad jis būtų patenkintas matydamas nekviestus svečius.

— Kažko norėjot, detektyve? — paklausė jis abejingu tonu ir pažiūrėjo į juos stiklinėmis akimis.

— Norėjau užduoti tau keletą klausimų, — prabilo Resnikas.

— Aš tave pažįstu, — be jokios išraiškos Petrenka žiūrėjo į Resniką. Tada skubiai nužvelgė Magvairą ir tarė:

— O tavęs akyse nesu matęs.

Magvairas irgi įdėmiai žvelgė į Petrenką, bandydamas prisiminti, kur matė šias akis. Tikriausiai kokiame nors roplių narve zoologijos sode, mintyse pasišaipė Magvairas. Jis parodė Petrenkai savo ID kortelę ir įbruko ją atgal į piniginę.

Resnikas kreipėsi į Petrenką:

— Septyniasdešimt dvejų Kijevo bakalėjos parduotuvės savininkas, maždaug dvigubai už tave smulkesnis, žiauriai sumuštas, o jo parduotuvė nuniokota.

— Kaip baisu, — su apsimestine užuojauta ištarė Viktoras Petrenka.

— Kuo jis tau prasikalto, Viktorai? Nesumokėjo už „stogą“ ar pabandė už save pakovoti ir tau pasipriešinti?

— Tu kaltini mane dėl to incidento?

— O turiu tam pagrindo?

— Tu man pasakyk. Jei taip elgiesi, reikės paskambinti savo advokatams.

— Tau nieko nereikia daryti. Tik pasakyti man, kur buvai šiandien dešimtą ryto?

Petrenka palengva nusišypsojo.

— Buvau čia.

— Kas nors gali tai paliudyti? — paklausė Resnikas be didelio entuziazmo, tarsi iš anksto žinotų atsakymą.

— Žinoma.

Petrenka pakilo, priėjo prie durų, atidarė jas ir kažką šūktelėjo rusiškai. Vienas iš trijų rūkorių atsisuko, metė cigaretę ant grindų ir nudūlino į biurą pas Petrenką. Jis buvo panašesnis į neandertalietį, negu į normalų žmogų: turėjo storų antakių įrėmintas akis, juodų plaukų kupetą, kuri beveik dengė visą kaktą. Nerangiai vilkdamasis link durų, jis nekreipė dėmesio į detektyvus ir žiūrėjo tiesiai į Petrenką.

— Paklausk jo, — Petrenka liepė Resnikui.

— Na, pirmyn, skelk ir mauk iš čia, — kreipėsi Resnikas į pusiau pirmykštį žmogų.

Tas klausiamai pažiūrėjo į Petrenką ir pradėjo mikčiodamas pasakoti tai, kad Petrenka jam buvo liepęs iš ryto.

— Sakiau, mauk iš čia.

Vyras palaukė, kol Petrenka jam linktelėjo, ir išėjo iš biuro.