Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Darei tą tiek metų tik dėl savo tėvuko?

— Juk tai normalu. Nori, kad daryčiau tik grimą, ar turėčiau dalyvauti ir pačiame apiplėšime? Juk žinai, buvau Vietname...

— Tavęs reikės ir pačiame apiplėšime. Rytoj tinkamės pas Džoelį aptari detalių. Paimsiu tave dešimtą.

— Ar duosi man ir ginklą?

— Taip.

Gordonas sunėrė rankas ir linktelėjo.

— Tada puiku.

***

Jurijus Tolkovas įvairavo savo mersedesą pro mažo kolonijinio stilaus namo vartus viename iš Melrouzo akligatvių. Petrenka sėdėjo ant priekinės sėdynės, gale buvo įsitaisęs vyresnis už jį švelnių bruožų vyras. Jurijus dar kartą žvilgtelėjo į adresą, užrašytą popieriaus lapelyje, ir patvirtino Petrenkai, kad šis teisingas. Išlipę iš mašinos, vyrai patraukė link paradinių durų, Jurijus su Petrenka ėjo pirmi. Vyresnysis vyras nešėsi odinę rankinę, jis žengė tarsi žvyro pribertais batais.

— Mūsų laukia trys arabai? — pasitikslino Petrenka.

— Taip buvome sutarę.

Kai pasibeldė, lango užuolaida sukrutėjo ir netrukus rūsčios išvaizdos vyras atidarė duris, nekantriai pakvietęs užeiti vidun. Jam buvo vos dvidešimt, plonas kaip šiaudas, už juosmens užkišęs kompaktišką devynių milimetrų pistoletą „Glock“. Ant sofos sėdėjo kiti du arabai. Vienas — stambaus sudėjimo, tvarkinga vešlia barzda, kitas buvo lieknas, labai šiurkščių bruožų ir atrodė piktas. Visi trys arabai vilkėjo laisvalaikio kostiumais.

Jurijus rusiškai kreipėsi į Petrenką, sakydamas, kad piktasis vyras ant sofos — tai vienas iš dešimties labiausiai FTB ieškomų žmonių. Jo vardas buvo Abasas.

Abaso veide tvykstelėjo pyktis, kai išgirdo rusų kalbą.

— Mes tarėmės, kad kalbėsimės tik angliškai, — įspėjo jis pykčiu kunkuliuojančiomis akimis. — Dar vienas žodis rusiškai, ir viskas bus baigta.

Petrenka nusišypsojo vos matoma bejausme šypsena.

— Nurimk, — tarė jis. — Mano pavaldinys tik stengėsi būti diskretiškas. Jis sakė, kad čia smirda kaip tvarte. Turiu su juo sutikti. Ir dar tvanku kaip pirtyje. Gal atidarytumėte langą ar įjungtumėte kondicionierių?

Abasas minutėlę žiūrėjo į Petrenką buku žvilgsniu, tada kažką pasakė arabiškai juos įleidusiam žmogui. Dar labiau susierzinęs, vyras priėjo prie lango ir vos jį pravėrė.

— Turime dešimt deimantų ir norime, kad juo įvertintumėte, — pasakė Abasas, o jo veidas vis dar degė pykčiu. — Likusieji aštuoniasdešimt laikomi saugioje vietoje.

Staiga Petrenka liovėsi šypsojęsis.

— Galime sutarti dėl kainos, tačiau vėliau mes įvertinsime visus deimantus ir nustatysime sumą.

— Jums nereikės nustatinėti jokių sumų, ir mums nebūtina apie tai kalbėti.

Abasas įkišo ranką į kišenę, ištraukė iš jos mažą šilkinį maišelį ir ištiesė jį Petrenkai, nė nepajudėjusiam iš vietos. Vyresnysis vyras paėmė deimantus ir buvo palydėtas prie staliuko, kur galėjo juos apžiūrėti. Jis išsitraukė iš savo krepšio nešiojamąją ksenono lemputę, nedideles svarstykles, Šnaiderio lupą ir buteliukus su skirtingais tirpalais, pasilenkė prie deimantų ir pradėjo kiekvieną iš jų apžiūrinėti bei sverti. Baigęs darbą, jis prišlubčiojo prie Petrenkos ir rusiškai pasakė, kad tie dešimt deimantų labai geros kokybės ir verti kokių šimto penkiasdešimties tūkstančių dolerių.

— Angliškai! Juk tarėmės kalbėti tik angliškai! — užriko Abasas ir vėl kažką sukomandavo arabiškai. Šalia Petrenkos stovėjęs arabas jau siekė pistoleto, kai Petrenka staigiu judesiu mostelėjo dešinę ranką ir beveik iškart smogė kaire vyrukui į krūtinę — smūgio trajektorijos beveik nesimatė. Ataka išvertė arabą iš kojų. Šiam parkritus ant grindų, pistoletas išsprūdo ir nukrito per pusę metro nuo jo. Nespėjus arabui pasiekti ginklo, Petrenka užmynė jam ant rankos ir pakėlė ginklą. Stambusis arabas rausėsi vidinėje švarko kišenėje, tačiau suakmenėjo supratęs, kad rusas laiko įrėmęs jam į gerklę dvidešimties centimetrų spyruoklinį peilį.

Petrenka išėmė iš pistoleto apkabą ir tuščią ginklą padavė Abasui.

— Jei norėčiau jus nužudyti ir pavogti deimantus, tai nebūtų sunku padaryti, — tarė jis. — Tačiau aš neketinu to daryti. Tikiuosi, kad tu ir tavo draugai baigs elgtis kaip mažvaikiai, ir tai bus pirmasis mūsų sandėris.

Abasas net purtėsi iš baimės ir įtūžio.

— Juk tarėmės — kalbėsimės tik angliškai!

— Jis nemoka angliškai, tik rusiškai, — atsakė Petrenka, rodydamas į juvelyrą. — Jis man pasakė, kad deimantai ne itin gryni ir šie akmenėliai verti vos dvidešimties tūkstančių dolerių.

— Taip, tiesa, kiekvienas deimantas yra vertas po dvidešimt tūkstančių dolerių.

— Ne kiekvienas, o visi dešimt. Kadangi aš tikiuosi bendradarbiauti su jumis ir ateityje, sumokėsiu jums šešiasdešimt procentų visų devyniasdešimties deimantų vertės — tai yra šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių dolerių.

— Jie verti penkiskart daugiau.

— Tikrai ne.

Petrenka nutilo minutėlei ir patrynė abu smilkinius.

— Ir baik rėkti — man įsiskaudėjo galvą. Tai sutariam?

Abasą beveik ištiko epilepsijos priepuolis. Deimantų prekeivis buvo pernelyg įsiutęs ir išsigandęs, kad ką nors darytų, tik be garso krutino lūpas, tarsi kalbėtų su savimi. Jis bejėgiškai pažvelgė į abu kompanionus: vienam bendrui vis dar įremtas peilis po kaklu, kitas tįsojo ant grindų, glostydamas sužeistą ranką.

— Tau nebūtina sutikti, nei nenori, — nerūpestingai pridūrė Petrenka. — Aš labai nenusiminsiu. Jei nori, bandyk ieškoti, kas sumokės tau daugiau. Gali bet kada nukeliauti į Niujorko juvelyrų kvartalą ir pažiūrėti, ar ten kas nors norės su tavimi turėti reikalų.

Abasas bandė kalbėti, bet negalėjo rasti tinkamų žodžių. Po trečio bandymo prabilti jis pagaliau išlemeno:

— Tu mus išžudysi, jei aš nesutiksiu.

— Ne, kodėl turėčiau? Jei nenori su mumis turėti reikalų, mes išeisime. Tačiau nemanau, kad rasi geresnę kainą.

Jurijus nusisuko. Stambusis arabas ūmai pažaliavo ir ėmė kasytis peilio įrėžtą vietą. Abasas žvilgtelėjo į jį, po to skubriu žvilgsniu nulydėjo nokautuotą ir ant grindų sėdintį savo bendrininką. Jis apsilaižė lūpas:

— Apsvarstysiu jūsų pasiūlymą, — sunkiai pralemeno jis.

Petrenka gūžtelėjo pečiais.

— Žinai, kur mane rasti, — pasakė. — Ilgai nedelsk, — jis apsisuko ir išėjo.

Juvelyras išsliūkino paskui jį. Galiausiai Jurijus paslėpė peilio ašmenis ir atbulomis išėjo iš namo.

Mašinoje Jurijus pasisuko į Petrenką:

— Tikrai nenori grįžti ir pasiimti tų deimantų? Penkios minutės, ir baigta.

Petrenka papurtė galvą.

— Jei būsime kantrūs, jie atiduos mums visus deimantus. Ir dar daugiau — ateityje. Mes siūlome tik mažą dalelę to, ko jie nori. Tiems arabams reikės padengti skirtumą, parduodant mums daugiau deimantų. Prasmukti pro sieną su deimantais jiems nesunku, o štai pasidaryti grynųjų — nelabai.

Petrenka minutėlę patylėjo, sugniaužė kumštį ir patrynė nykščiu krumplius, jausdamas nuospaudas.

— Be to, — po akimirkos pridūrė, — jei aš ten grįžčiau, man prireiktų daugiau negu penkių minučių.

9

Po audringų skyrybų kapitonas Kenetas Hedlis persikėlė iš Somervilio į Lyno policijos padalinį, kur susiklostė labai palankios aplinkybės. Tačiau problemos jį persekiojo viena po kitos. Galbūt jo nebenervino buvusi žmona, nuolat rėkavusi ir mėčiusi jam kaltinimus, tačiau naujas darbas buvo ne ką geresnis. Kaip ir Somervilyje, čia jam reikėjo tvarkytis su tais pačiais miesto nusikaltimais: mašinų vagystėmis, įsilaužimais, narkotikais, jaunuolių gaujomis. Skirtumas tik tas, kad čia jam reikėjo dirbti su rusų banditais.