Jennifer Lewis - Pavojingas lošimas

– Kuo greičiau jos atsikratyk. Ji pavojinga.

Džonas Ferveteris rūsčiai pažvelgė į dėdę.

– Visai išprotėjai. Liaukis įtarinėti, jog visi tik ir nori tave pričiupti.

Džonas nenorėjo to pripažinti, bet jis taip pat sunerimo sužinojęs, jog Indėnų reikalų biuras atsiųs buhalterę patikrinti Naujos pradžios sąskaitų. Jis nužvelgė didžiulį viešbučio vestibiulį ir kazino. Malonūs darbuotojai, spindinčios marmurinės grindys ir didžiuliai odiniai minkštasuoliai, ant kurių ilsisi patenkinti klientai. Džonas tiesiog dievino šią vietą ir išmanė visas verslo subtilybes. Bet…

– Džonai, tu puikiai žinai, jog Amerikos vyriausybės atstovai nemėgsta indėnų.

– Man pavyko su jais susitarti. Jie mus oficialiai pripažino. Juk tau pavyko sukurti savo verslą, tiesa? Atsipalaiduok, Donai. Tai tiesiog įprastas auditas.

– Pasitiki savimi, nes baigei Harvardo universitetą ir užsidirbai šiek tiek pinigų. Tačiau valdininkai tave laiko paprastu indėnu, norinčiu apiplėšti jų šalį.

Džonas ne juokais įtūžo.

– Juk mes nieko neapvogėme. Žinai, kalbi kaip nevykėlis žurnalistas. Mes įrodysime, jog viską pasiekėme sunkiu darbu. Beje, kur ji? Šįvakar dar turiu susitikti su namo rangovu.

Staiga prasivėrė pagrindinės durys ir pro jas įėjo jaunutė mergina. Džonas dirstelėjo į laikrodį.

– Lažinuosi, jog tai ji, – pasakė Džono dėdė, pastebėjęs merginos rankose lagaminėlį.

– Juokauji? Vargu ar ši mergina jau turi teisę balsuoti rinkimuose. – Nepažįstamosios akis dengė saulės akiniai. Ji stovėjo vestibiulyje ir atrodė sutrikusi.

– Pamėgink jai įsiteikti, – sūnėnui į ausį sušnabždėjo Donas. – Įrodyk jai, jog Ferveteris neprarado įgimto žavesio.

– Išsikraustei iš proto? – žvelgdamas į žavią merginą atkirto Džonas. Ji priėjo prie registratūros ir netrukus registratorė pirštu parodė į Džoną. – Taip, tai tikrai buhalterė.

– Kalbu visiškai rimtai. Tu tik pažvelk į ją. Greičiausiai ji dar nesibučiavo su jokiu vyru, – sukuždėjo Donas. – Suviliok ją. Tegu pameta dėl tavęs galvą. Galbūt taip mums pavyks jos atsikratyti.

Džonas šyptelėjo, atsistojo, priėjo prie merginos ir ištiesė ranką.

– Aš Džonas Ferveteris. Tu tikriausiai Konstancija Alen.

Džonas paspaudė mažą Konstancijos delną. Mergina šiek tiek virpėjo, atrodė sutrikusi.

– Sveiki, pone Ferveteri.

– Gali mane vadinti Džonu.

Konstancija segėjo laisvą mėlyną sijoną ir dėvėjo rusvą palaidinę. Plaukai buvo susukti į netvarkingą kuodą. Iš arti ji atrodė dar jaunesnė ir gražesnė.

– Atsiprašau, jog vėluoju. Oro uoste supainiojau vartus.

– Viskas gerai. Ar prieš tai esi buvusi Masačusetse?

– Ne, tai pirmas kartas.

– Sveika atvykusi į nuostabią indėnų žemę. – Daugelis žmonių manė, jog taip sakyti nebemadinga, bet Džonui tokie žodžiai teikė pasididžiavimą. – Norėtum išgerti?

– Jokiu būdu! Norėjau pasakyti, ne, ačiū. – Konstancija pažvelgė į barą. Atrodė tokia išsigandusi, lyg Džonas ką tik būtų įbrukęs į rankas taurę viskio ir liepęs ją išgerti iki dugno.

– Turėjau galvoje, arbatos ar kavos. – Džonas šyptelėjo. Regis, nuraminti Konstanciją bus tikras iššūkis. – Kai kurie klientai geria, nes ateina čia pasilinksminti ir atsipalaiduoti. – Džonas dirstelėjo per petį ir pastebėjo, jog už nugaros stovi dėdė Donas. – Čia mano dėdė Donas Ferveteris.

Konstancija nusiėmė akinius ir ištiesė Donui ranką.

– Malonu susipažinti, – pasakė jis.

Nebūčiau toks tikras, – norėjo leptelėti Džonas. Bet tai verslo susitikimas. Juokauti ne valia.

– Eime į mano kabinetą, panele Alen. Donai, gal gali padaryti paslaugą ir patikrinti, ar salė jau paruošta šio vakaro konferencijai?

Donas pažvelgė į Džoną ir nedelsdamas dingo. Džonas su palengvėjimu atsiduso. Dirbti su šeimos nariais nėra lengva, tačiau verta.

– Leisk man paimti tavo lagaminėlį. Regis, jis sunkus.

– Ne, viskas gerai. – Konstancija greitais, nervingais judesiais atsitraukė.

– Nesijaudink. Paprastai mes nesikandžiojame. – Galbūt jis tikrai turėtų ją suvilioti? Konstancija atrodo tokia įsitempusi, jog jai žūtbūt reikia atsipalaiduoti.

Dabar, kai jis įdėmiau įsižiūrėjo į Konstanciją, pastebėjo, jog ji nėra tokia jauna, kaip pasirodė iš pirmo žvilgsnio. Ji buvo mažo ūgio ir, regis, labai rimtai vertino savo darbą. Džonas panoro tučtuojau pralaužti Konstancijos gynybinius barjerus.

Einant link liftų, Džonas darsyk kreipėsi į merginą:

– Ar galiu tave vadinti Konstancija?

Mergina nepatikliai dirstelėjo į Džoną.

– Gerai.

– Tikiuosi, jog puikiai praleisi laiką, nors atvykai čia tik darbo reikalais. Septintą vakaro Kinikomukų salėje bus gyvas pasirodymas. Esi kviečiama.

– Neturėsiu tam laiko. – Konstancija tvirtai suspaudė lūpas ir žvelgdama į vieną tašką laukė lifto.

– Be jokios abejonės, būsi maitinama nemokamai. Mūsų virtuvės šefas dirbo geriausiuose pasaulio restoranuose, todėl ruošia nuostabų maistą. – Džonas mėgo tuo girtis. – O dėl vakaro galbūt dar persigalvosi. Šiandien mūsų viešnia – Maraja Keri. Visus bilietus išpirko prieš keletą mėnesių.

Staiga prasivėrė liftas ir Konstancija vienu greitu judesiu įsmuko vidun.

– Jūs labai mielas, pone Ferveteri.

– Prašom vadinti mane Džonu.

– Bet aš čia atvykau darbo reikalais ir nenorėčiau naudotis visomis šiomis… privilegijomis. – Konstancija pasitaisė akinius. Tada dar kartą suspaudė lūpas. Džonas pagalvojo, jog norėtų Konstanciją pabučiuoti. Įsisiurbti į putlias dailias lūpas.

– Privilegijomis? Konstancija, aš nemėginu tavęs papirkti. Labai didžiuojuosi šeimos verslu ir noriu tau viską aprodyti. Tai blogai?

– Nežinau. Man nerūpi.

Kai jie pagaliau užkilo liftu, Konstancija stengėsi kuo greičiau iš jo ištrūkti. Su Džonu Ferveteriu ji jautėsi labai nejaukiai. Tai buvo aukštas plačiapetis vyras, o liftas buvo toks mažas ir Konstancija jautėsi lyg pakliuvusi į spąstus.

Ji nužvelgė koridorių – nežinojo, kuria kryptimi eiti. Konstancija pavėlavo, todėl jautėsi pasimetusi. Planavo atvykti pusvalandžiu anksčiau, bet pasirinko ne tuos išėjimo vartus ir…

– Prašom čia, Konstancija. – Džonas nusišypsojo ir kilstelėjo ranką. Konstancija į jį nekreipė dėmesio. Verčiau jau šis indėnas nesistengtų įsiteikti. Jo patrauklus kūnas ir spindinčios akys jos nė trupučio neveikia.

– Ar tau patinka mūsų valstijoje?

Ir vėl mėginimas flirtuoti. Regis, Džonas Ferveteris save laiko patraukliausiu vyru pasaulyje.

– Beveik nieko nemačiau, todėl negaliu atsakyti į šį klausimą.

Džonas nusijuokė.

– Turėsime tai ištaisyti. – Džonas pravėrė duris į erdvias administracijos patalpas. Keturios iš penkių darbo vietų buvo tuščios. – Iš čia viskam vadovaujame.

– Kur visi dingo?

– Jie apačioje. Stengiamės kuo daugiau laiko praleisti su klientais. Tokia mūsų sėkmės paslaptis. Keitė atsakinėja į skambučius ir sistemina duomenis. – Džonas pirštu parodė į dailią brunetę rožine palaidine. – Jau susipažinai su Donu, kuris atsakingas už reklamą ir viešuosius ryšius. Stivas rūpinasi, kad viskas veiktų be priekaištų. Dabar jis tikriausiai ką nors taiso. Rita – informacinių technologijų specialistė. Dabar ji Bostone rūpinasi nauju serveriu. O aš tvarkau sąskaitas. – Džonas šyptelėjo. – Galiu tau viską parodyti.