Jennifer Lewis - Už uždarų durų

– Ši padėtis turi bent vieną privalumą. – Erdžėjus Kinkeidas trenkė telefoną ant posėdžių stalo, o jo balsas lūžinėjo iš įsiūčio.

– Kokį? – Brukė Nikols žiūrėjo į savo viršininką. Ji nieko teigiamo neįžvelgė.

– Dabar žinom, kad blogiau būti jau nebegali. – Kai vyras sėdėdamas pasilenkė į priekį, jo akys plykstelėjo. Kiti susirinkime dalyvaujantys darbuotojai sėdėjo kaip statulos. – Skambinau prokurorui, policijai, teismui, valstijos senatoriui – niekas neatsiliepė.

Jis atsistojo ir apėjo stalą.

– Kinkeidų šeima apgulta ir apšaudoma iš visų pusių. – Erdžėjus, aukštas, įspūdingas, ryškių bruožų, tamsių plaukų ir padūmavusių pilkai melsvų akių vyras, dabar atrodė tarytum mūšin žygiuojantis generolas. – O mano mama, Elizabeta Vintrop Kinkeid, geriausia moteris Čarlstone, šią naktį praleis už grotų kaip kokia nusikaltėlė.

Iš jo lūpų pasipylė keiksmų virtinė, privertusi Brukę susigūžti kėdėje. Erdžėjui ji dirba penkerius metus, bet dar niekada nematė jo tokio. Įprastai jis pats ramiausias žmogus, kokį tik sutiksi, jo niekada neišmušdavo iš vėžių net rimčiausios derybos, jis visiems skirdavo laiko ir pasižymėjo nerūpestingu požiūriu į gyvenimą.

Taip, žinoma, buvo iki tol, kol nužudė jo tėvą ir paaiškėjo, kad privilegijuotas gyvenimas buvo grįstas melu.

Erdžėjus priėjo prie brolio Metjaus.

– Tu atsakingas už verslo plėtrą. Ar yra kur plėstis?

Metjus įkvėpė. Atsakymą žinojo abu. Net kai kurie ištikimiausi klientai po skandalo atsisakė įmonės paslaugų.

– Yra Larimorų užsakymai.

– Taip, regis, yra vienas naujas klientas, į kurį galime sudėti visas viltis. Gregai, kaip atrodo buhalterija? – Erdžėjus prisiartino prie finansų direktoriaus ir akimirką Brukė manė, jog stvers jį už apykaklės.

Švelnaus būdo Gregas susigūžė.

– Kaip žinai, patiriame sunkumų…

– Sunkumų! – pertraukė jį Erdžėjus, dramatiškai iškeldamas rankas. – Galima ir taip vertinti. Iššūkis – tai proga augti, metas pakilti ir pasinaudoti galimybe, priimti pokyčius.

Jis apsisuko ir vėl perėjo kambarį. Visi sėdėjo sustabarėję, tikriausiai melsdamiesi, kad jų neužsipultų.

– Aš matau įmonę, kuri tuoj sužlugs. – Erdžėjus ranka perbraukė tankius tamsius plaukus. Gražus jo veidas suakmenėjo iš pykčio: – O jūs visi tik sėdite ir užsirašinėjate lyg susirinkę į kokį vakarėlį sode. Stokitės, eikite ir darykite ką nors, po paraliais!

Niekas nė nekrustelėjo. Brukė nesusilaikiusi pakilo nuo kėdės.

– Aaaa… – Reikia jį iš čia išvesti. Erdžėjus elgiasi kaip bjaurybė ir jei nesusivaldys, negrįžtamai pakenks savo reputacijai įmonėje.

– Taip, Bruke? – Jis atsisuko į ją ir kilstelėjo antakį. Jų akys susitiko, ir į ją plūstelėjo energija.

– Turiu su jumis pasikalbėti koridoriuje. – Ji pasiėmė nešiojamąjį kompiuterį ir besidaužančia širdimi patraukė prie durų. Tokios nuotaikos jis tikriausiai nė nemirktelėjęs ją atleistų, bet ji bus prasta padėjėja, jei leis jam įžeidinėti ir pamokslauti darbuotojams, kurie ir taip ne dėl savo kaltės patyrė daug spaudimo ir įtampos.

– Esu tikras, kad reikalas palauks. – Jis susiraukė ir mostelėjo susirinkusiesiems.

– Tik akimirką. Prašau. – Ji nesustodama ėjo prie durų, vildamasi, kad viršininkas seks įkandin.

– Regis, mano padėjėjos noras su manimi asmeniškai pasitarti svarbiau už gresiantį KG žlugimą ir mano mamos įkalinimą. Kadangi jau darbo dienos pabaiga, jūs tikriausiai taip pat turite kur eiti. Susirinkimas baigtas.

Erdžėjus spėjo prieiti prie durų ir atidaryti jas Brukei. Kai einant pro Erdžėjų jų rankos beveik susilietė, Brukę užliejo kaitros ir adrenalino banga. Jis išėjo paskui ją ir uždarė duris. Tyliame kilimu išklotame koridoriuje Brukės vos neapleido drąsa.

– Prašau eiti į savo kabinetą.

– Neturiu laiko dykinėti savo kabinete. Jei nepastebėjai, mano mama atsidūrė apygardos kalėjime.

Brukė sau priminė, kad jis nemandagus dėl didelės įtampos.

– Pasikliaukite manimi. Tai svarbu. – Ji nustebo dėl tvirto savo balso. Paskui įėjo į erdvų kampinį kabinetą, iš kurio atsivėrė Čarlstono pakrantės vaizdai. Besileidžianti saulė suteikė šiltą gintarinį švytėjimą vandeniui, kuris mirguliuodamas atsispindėjo ant sienų. – Užeikite.

Erdžėjus įžirgliojo į kabinetą ir sukryžiavo rankas.

– Patenkinta?

– Sėskitės. – Ji uždarė ir užrakino duris.

– Ką?

Viršininkui dėbtelėjus jos ryžtas susvyravo.

– Ant sofos. – Ji parodė ton pusėn, jei kartais jis būtų pamiršęs, ir vos nenuraudo dėl to, kaip tai pasakė. Tikra meilės iškankintos sekretorės fantazija! Bet ši padėtis rimta. – Aš jums įpilsiu viskio, o jūs jį išgersite.

Jis nejudėjo.

– Ar proto netekai?

– Ne, bet jūs tuoj neteksite savojo, todėl turite atsitraukti ir atsikvėpti, kol nepakenkėte savo reputacijai. Negalite šitaip kalbėtis su darbuotojais, jokiomis aplinkybėmis. O dabar sėskite. – Ji vėl parodė į sofą.

Erdžėjus apstulbęs pamažu atsisėdo.

Brukė virpančiomis rankomis įpylė į krištolinę stiklinę viskio per tris pirštus. Erdžėjus, regis, tikrai ritasi į prarają. Iki šiol visas katastrofas jis pasitikdavo ramiai, bet tikriausiai pasiekė lūžio tašką.

Kai padavė jam stiklą, jų pirštai susilietė, ir ji prakeikė tą nežymų jaudulį, nuolat ją persekiojantį greta Erdžėjaus.

– Štai, jis padės nuramdyti nervus.

– Mano nervams viskas gerai. – Erdžėjus gurkštelėjo. – Tai visa kita blogai. Negali būti, kad policija tiki, jog mama nužudė tėvą!

Jis užsivertė stiklą, ir Brukė susiraukė. Prikando lūpą. Skausmo išraiška gražiame vyro veide spaudė jai širdį.

– Abu žinome, kad tai neįmanoma, ir policininkai viską išsiaiškins.

– Tikrai? – Erdžėjus kilstelėjo tamsų antakį ir pakėlė į ją akis. – O jei ne? Jeigu jai ši naktis kalėjime pirmoji iš daugelio? – Jis sudrebėjo ir vėl užsivertė viskį. – Mane žudo tai, kad negaliu jos apsaugoti.

– Žinau. Be to, jūs vis dar gedite nužudyto tėvo.

– Ne tik jo. – Erdžėjus spoksojo į grindis. – Mirė viskas, ką maniau apie jį žinąs.

Juodu su Erdžėjumi niekada neaptarė skandalingų naujienų apie Kinkeidų šeimą, bet abu suprato, kad ji smulkmenas žino – kaip ir visi kiti Čarlstone. Apie tai vietinė žiniasklaida rašė nuo pat Erdžėjaus tėvo žmogžudystės gruodžio 30 dieną. Dabar kovas.

– Kita šeima. – Žodžius jis iškošė lyg keiksmus. – Kitas sūnus, gimęs pirma manęs. – Vyras papurtė galvą. – Visą gyvenimą buvau Redžinaldas Kinkeidas jaunesnysis. Išdidus sūnus ir paveldėtojas, tenorįs sekti tėvo pėdomis. Tik nežinojau, kad jos vedė į kitos moters namus, kur jis su ja miegojo ir augino jos vaikus.

Vyras pakėlė akis, ir Brukei užgniaužė kvapą išvydus skausmo kupiną žvilgsnį. Ji pati kentėjo matydama jį šitaip kenčiantį. O, kad galėtų nuraminti jo nuoskaudą ir pyktį.

– Labai apgailestauju. – Tik tiek teišspaudė. Ką dar galėjo pasakyti? – Esu tikra, kad tėvas jus mylėjo. Kai žvelgdavo į jus, toji meilė šviesdavo jo veide. – Brukė nurijo seiles. – Lažinuosi, kad jis gailėjosi, jog viskas taip susiklostė, ir norėjo prieš mirtį viską papasakoti.

– Jis tam turėjo marias laiko. Po paraliais, man jau trisdešimt šešeri. Ar jis laukė, kol man sueis penkiasdešimt? – Erdžėjus atsistojo ir perėjo kambarį, teliūskuodamas stiklinėje viskį. – Štai kas skaudžiausia. Kad jis man nepasipasakojo. Šitiek laiko praleidome drauge, ilgai žvejodavome arba medžiodavome, vaikštinėdavome miškuose nešini šautuvais. Kalbėdavomės apie viską, išskyrus tai, kad jis gyvena meluodamas.