Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Manai, jie ką nors pasakys? — nusišaipė Petrenka. — Jei nieko prieš mane neturi, verčiau baikim tą priekabiavimą?

Magvairas staiga piktai nusijuokė.

— Ar pasakiau kažką juokingo? — paklausė jo Petrenka.

— Tu esi sumautas bailys, Viktorai. Kaip galėjai pakelti ranką prieš seną žmogų. Jis tau tiktų į tėvus!

— Netiktų, — atšovė Petrenka.

— Kodėl gi ne? — Magvairas mirktelėjo Resnikui. — Juk jūs abu rusai, ar ne? Ir abu žydai?

Petrenka krūptelėjo, jo raumenys įsitempė. Jis žengtelėjo link Magvairo ir iškošė pro dantis:

— Aš ne žydas.

Resnikas akimirką liovėsi kvėpuoti ir jau siekė revolverio. Tačiau Petrenka staiga tarsi pabudo iš sapno, kumščiai atsigniaužė ir jis grįžo prie stalo.

— Neįsižeiskit, — tarė jis Resnikui ir vėl nežymiai šyptelėjo.

Resnikas paprašė Magvairo išeiti ir tarė Petrenkai:

— Jei nori vadinti mane žydu — pirmyn. Man tu esi pasiutęs gyvulys, kurį reikia nudėti, ir, manau, vieną dieną aš tą padarysiu.

— Jūs man grasinate, detektyve?

— Tai — ne grasinimas, o faktas. Būsiu Steit gatvėje, saugosiu tų rusų parduotuvių savininkus. Tikiuosi tave ten išvysti.

***

Kai Magvairas ir Resnikas grįžo prie mašinos, Magvairas paklausė partnerio:

— Kas ką tik nutiko?

— Bandžiau priversti Petrenką tave įžeisti. Beveik pavyko.

— Ačiū, — ištarė Magvairas, visas nuraudęs. — Labai gera mintis.

— Galėjo tau trenkti — būtų buvęs puikus pretekstas jį suimti arba, dar geriau, paleisti kulką jam į galvą.

— Labai gražu iš tavo pusės versti mane šitaip aukotis, — sumurmėjo Magvairas.

— Neturėjau kito pasirinkimo. Mane jis būtų tiesiog ignoravęs.

Magvairas minutėlę sėdėjo širsdamas. Tada paklausė:

— Kodėl jis taip susinervina, kai kas pavadina jį žydu?

— Rusijoje žydų nelaiko rusais. Žydus laiko kitokiais. Dauguma vadinamų grynakraujų rusų, tokių, kaip Petrenka, yra antisemitai.

Resnikas nutilo, jo veidas apsiniaukė.

— Pinigai, kuriuos jis išplėšia iš tų parduotuvėlių savininkų, tėra kapeikos. Petrenka taip su jais elgiasi, nes mano, kad demonstruoti savo jėgą prieš juos yra jo pareiga.

Resnikas pamatė laisvą automobilių stovėjimo vietą prie vieno nelabai kokios reputacijos baro Vašingtono gatvėje ir pasuko link jo.

— Metas pietauti, — paskelbė jis.

— Abejoju, ar čia bus maisto.

— Pamatysim.

Resnikas išmaukė dvigubą burbono ir užsisakė dar vieną.

— Man neįprasta gerti darbo metu, — nenoromis ištarė Magvairas.

— Tai negerk. Čia mano verslo pietūs. Pabendravęs su Viktoru Petrenka, tik taip galiu nuraminti nervus.

Magvairas pradėjo nervingai glostinėti smakrą, matydamas, kaip jo kolega užsiverčia antrą taurelę burbono ir paprašo trečios.

— Man kai kas neduoda ramybės, — tarė Magvairas. — Kam reikėjo taip nusiaubti parduotuvę? Kaip tie žmonės išgalės mokėti Petrenkai, kai jų verslas naikinamas?

— Jie neturi kito pasirinkimo. Jiems teks rasti kitą pajamų šaltinį. Tai, ką Vaismanai gaus iš draudimo, viskas keliaus tiesiai į Petrenkos kišenę.

Barmenas įpylė dar vieną taurelę.

— Daugiau nebegausi, — pareiškė Magvairas.

Resnikas linktelėjo ir vienu mauku ištuštino taurelę. Jis atidavė mašinos raktelius Magvairui, ištiesė prieš save ranką ir pirmą kartą po Petrenkos išpuolio pamatė, kad ši nebedreba.

8

O jergutėliau. Aš tikrai ruošiuosi apiplėšti banką!

Nepaisant to, kad viskas buvo kruopščiai suplanuota, banko plėšimo idėja Denui vis dar neatrodė reali. Jis netgi tikėjosi, jog Džoelis atsisakys, ir tai bus puiki priežastis sustoti. Dabar, kai Džoelis vis dėlto sutiko, apiplėšimas nebebuvo tik miglota idėja. Jie tikrai ruošėsi tą padaryti. Jis tikrai ruošėsi apiplėšti banką. Kai pirmą kartą tą aiškiai suvokė, Denas visas nutirpo. Vairuodamas iš Naujojo Hampšyro, jis vos galėjo sutelkti dėmesį į kelią, važiavo tarsi autopilotu, galva buvo tuščia — jokių minčių ar pamąstymų. Tarsi būtų apsirūkęs.

Denas atsitokėjo tik sustojęs prie namų. Jo plaukai buvo drėgni, matyt, maudėsi po dušu. Miglotai prisiminė kalbėjęs su vaikais. Važiuodamas pas Gordoną, Denas buvo sustojęs picos ir pakuotės „Guinnesso“ — šiuos pirkinius jis pastebėjo ant priekinės sėdynės.

Gordonas lūkuriavo stovėjimo aikštelėje. Jis vilkėjo nudėvėtus batikinius marškinėlius, pro kuriuos kyšojo pilvas, o stambios šlaunys vos tilpo šortuose. Gordonas pasitiko Deną sėdėdamas mašinoje.

— Sveikas, Denai. Maniau, perkalsiu tavęs laukdamas. Tai ką darom — valgom lauke ar einam vidun? — pasiteiravo jis.

— Gal į vidų?

Gordonas čiupo alaus pakuotę, Denas nusekė įkandin. Jis stengėsi elgtis įprastai. Tarsi erzindamas, Denas patapšnojo draugui per pilvą.

— Priaugai truputį svorio, drauguži?

Gordonas kaltai nusišypsojo:

— Taip, man reikia didesnių drabužių. Nugara apsunko, keliai irgi, nebegaliu bėgioti. Nesportuojant svoris auga pašėlusiu greičiu. Tampu eiliniu nutukėliu, — atsiduso Gordonas. — Kas girdėti iš kitų?

— Nelabai žinau. Pakalbėsime viduje.

Įėjus Gordonas pasiteiravo apie Šrinį ir kitus bendrus pažįstamus, tačiau Denas negalėjo pratari žodžio. Kai jiedu įžengė į Gordono butą, Deną apėmė panika. Pasidarė sunku kvėpuoti, tarsi kas būtų užgulęs jo plaučius, prakaitas žliaugė upeliais. Kambarys tarsi užgriuvo ant jo. Sukaupęs visas valios jėgas, Denas siekė kėdės, visas sudribo ir iš visų jėgų stengėsi likti sąmoningas ir nenualpti. Laikas bėgo neapsakomai greitai. Gordonas be perstojo plepėjo, jo lūpos kalbėjo sau ir neturėjo nieko bendra su aplink sklindančiais garsais. Jo balsas tarsi zyzimas gręžė Denui smegenis.

Staiga Denas nurimo. Blaivia galva suvokė, jog apiplėšimas vis dėlto įvyks. Jis tarsi susitaikė su šia mintimi. Zvimbimas jo galvoje liovėsi ir Denas pajuto ramybę. Pasaulis aplink jį tarsi sustojo. Denas paklausė, ar galėtų pasinaudoti vonia.

— Žinoma, bet ką apie tai manai?

— Nežinau, — kiek suglumęs atsakė Denas. — Paklausk, kai grįšiu.

— Tu bent girdėjai, ką sakiau?

Denas atsiprašė ir lėtai nuslinko į vonią. Kojos buvo tarsi guminės ir jo neklausė. Denas atsuko šalto vandens čiaupą ir kokią minutę prausė veidą, po to pažvelgė į veidrodį. Jo veidas buvo išbalęs, lūpos atrodė praradusios spalvą. Denas žinojo, jog jį ką tik buvo ištikęs panikos priepuolis, ir tai neturi nieko bendra su jo širdimi. Pagalvojęs apie Gordoną, taip panirusį savo pasaulyje, kad nė nepastebėjo Deno priepuolio, primenančio širdies smūgį, jis negalėjo susilaikyti liguistai nenusišypsojęs.

Vienintelis vonioje kabojęs rankšluostis buvo visas purvinas. Denas nusišluostė veidą marškiniais. Kai grįžo pas Gordoną, trys gabalėliai picos jau buvo dingę, o ant grindų voliojosi du tušti alaus buteliai. Gordonas pabaigė ryti picą ir nusivalė veidą ranka, palikdamas riebalų ruožą.

— Pasakojau tau apie Eleną. Pameni, prieš kelis mėnesius skridau pas ją į Kankuną? Vakar ji man parašė laišką. Elena mane meta dėl kažkokio bičo iš Oregono. Manau, jinai jį sutiko, kai buvome Kankune.

— Gordonai, aš nenusiteikęs apie tai kalbėti.

— Na, tada atsiprašau, — įsižeidė šis ir atsilošė, o jo veidą nutvieskė pasipiktinimo grimasa.

— Tiesiog norėjau išgirsti tavo nuomonę, — po akimirkos jis tęsė. — Šiaip ar taip, manimi tiesiog atsikratė.

— Gerai, atleisk. Tęsk, — atlyžo Denas. — Ko norėjai manęs paklausti?