Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Iš anglų kalbos vertė

Paulius Ilevičius

Turinys

1 skyrius

2 skyrius

3 skyrius

4 skyrius

5 skyrius

6 skyrius

7 skyrius

8 skyrius

9 skyrius

10 skyrius

11 skyrius

12 skyrius

13 skyrius

14 skyrius

15 skyrius

16 skyrius

17 skyrius

18 skyrius

19 skyrius

20 skyrius

21 skyrius

22 skyrius

23 skyrius

24 skyrius

25 skyrius

26 skyrius

27 skyrius

28 skyrius

29 skyrius

30 skyrius

31 skyrius

Išnašos

1

Trečiadienis, antra valanda popiet. Baras beveik tuščias. Denas Vilsonas užsisakė po bokalą „Guinness Draft“ ir „Harpoon IPA“, alų nusinešė prie staliuko kampe, kur jo jau laukė kolega Šrinivas Kumaras. Tvirto stoto, tvarkingai apsirengęs ir kvepiantis muskusu.

Šrinivas Kumaras užaugo šiaurinėje Indijos dalyje, netoli Naujojo Delio. Persikraustė į JAV, studijavo Floridos universitete. Įgijęs kompiuterijos mokslų magistro diplomą, jis išvyko gyventi į Masačūsetsą, ten įsidarbino programuotoju. Prieš pusantrų metų maža programinės įrangos firma, kurioje jiedu su Denu susipažino ir kartu dirbo, bankrutavo. Per tą laiką Šrinivas teturėjo nedidelį keturių mėnesių darbelį.

Denas — stambus, draugiško veido vyrukas trumpai kirptais, gerokai žilstelėjusiais plaukais (kiek per daug 48-erių vyriškiui) — padavė bokalą indiško šviesiojo „Harpoon“ keturiolika metų už save jaunesniam Šrinivui (arba Šriniui, kaip jis mėgo būti vadinamas) ir prisėdo šalia. Vilsono veidą puošė įprastas, vos matomas, šypsnis ir nežymiai pajuodę paakiai. Tačiau Denas atrodė žvalus ir puikiai nusiteikęs.

Šrinis išsitraukė piniginę.

— Kiek skolingas už alų?

— Nesijaudink, drauguži. Slėpk piniginę. Už kitą moki tu.

— Na, tuomet į sveikatą, — džiugiai pakėlė bokalą Šrinis.

— Visai kaip senais gerais laikais, — ištarė Denas ir pažvelgė liūdesio kupinomis akimis.

Vyrai gurkšnojo alų tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Šrinis žiojosi kažką sakyti, bet susilaikė. Įsitempęs jis apsižvalgė, ar niekas nesiklauso jų pokalbio.

— Šiandien popiet susitinki su Džoeliu? — paklausė žemu balsu.

— Taip. Teks dvi valandas vairuoti į kažkokį Naujojo Hampšyro užkampį. Kvailas kaimietis. Gyvena pasaulio pakraštyje. Ta prakeikta vieta lyg kokia slapta karinė bazė.

— Esi įsitikinęs, jog verta juo pasitikėti?

— Kartu dirbome vienuolika metų. Tikrai juo pasitikiu, — Denas gurkštelėjo alaus. — Septynerius metus vis dar palaikome ryšį. Jis šaunus vyrukas, geros širdies. Kiek įžūlokas, bet geras.

— Manai, jis norės tai daryti?

— Taip. Jį atleido prieš porą metų, ir nuo tada jis sėdi be darbo. Džoelis niekada daug neuždirbo, o dar tos trejos skyrybos... Nesutaupė nė grašio. Dabar turbūt leidžia savo pensijos fondo santaupas, kaip ir mes.

— Tai dar nieko nereiškia.

— Gerai pažįstu tą vyruką. Jis tikrai pasirašys. Ką belieka daryti penkiasdešimt penkerių metų programinės įrangos inžinieriui, dvejus metus neturinčiam kur pasidėti? Gal pradėti mokytis bioinžinerijos — tokio amžiaus! O galbūt įsidarbinti nekilnojamojo turto agentu? Kiek mums jų dar reikės?

Deną įtikino jo paties kalba. Jis pabaigė „Guinness“ likutį ir ranka nusivalė lūpas. Pažvelgė į kompanioną, šis sėdėjo susiraukęs.

— Šrini, drauguži, kas nutiko?

— Man tai nepatinka. Mes labai rizikuojame. Aš nepažįstu tavo draugo. Turiu patikimų žmonių Indijoje...

— Turbūt juokauji? — kilstelėjo antakį Denas ir vos girdimai sumurmėjo: — Nesiruošiu vežtis žmonių iš užjūrio. FTB akimirksniu imtų minti mums ant kulnų.

— Bent išklausyk mane...

— Šrini, turi manim pasitikėti. Džoelis yra būtent tas žmogus, kurio mums reikia. Delikačiai kalbant, vyrukas ne iš protingiausiųjų, antroji konstitucijos pataisa — viskas, kuo jis tiki ir vadovaujasi. Džoelis turi visus reikalingus ginklus, mes saugūs.

Šrinis sududeno:

— Ginklų galima gauti ir kitur.

— Žinoma, tačiau labai rizikuotume. Pamatysi, Džoelis atrodo kaip eilinis tipelis. Metro šešiasdešimt septynių centimetrų ūgio, sveria maždaug šešiasdešimt aštuonis kilogramus. Beje, jis kasdien sportuoja. Džoelis tikrai turės smarvės, gal net daugiau nei mudu.

— Manau, turiu pakankamai smarvės.

— Žinau, vyruti. Nesėdėčiau čia su tavim, jei būtų kitaip. Papasakosiu daugiau apie Džoelį. Jį užkniso koledžas, todėl vos įpusėjus pirmam kursui, Džoelis viską metė ir 1973-iaisiais išvažiavo tarnauti į Izraelį, dalyvavo Jom Kipuro kare. Patikėk, šis vyrukas — tikrai kietas.

Šrinis sėdėjo surukęs.

— Kaip jis atsidūrė JAV ir tapo programinės įrangos inžinieriumi? — niūriai paklausė.

— Baigęs tarnybą armijoje, vedė vietinę moterį ir parsivežė ją į Jungtines Valstijas. Kurį laiką prekybos centrams pardavinėjo vonios reikmenis. Toks darbas galiausiai užkniso, ir mano bičiulis pradėjo vakarais mokytis. Taip įgijo kompiuterijos mokslų laipsnį. Jis tvarkė „Vixox“ sistemas mano grupėje — toks buvo jo pirmasis, kaip inžinieriaus, darbas. Išgėrėme nesuskaičiuojamą kiekį bokalų alaus, kai jis pirmąkart skyrėsi.

Denas pažvelgė į tuščią bokalą ir ėmė jį sukioti rankose. Šrinis prikando apatinę lūpą ir tylėjo.

— Juk neapsigalvojai, Šrini? — paklausė Denas. — Verčiau pakeiskime temą.

— Dėl manęs gali būti ramus. Aš nusiteikęs labai rimtai. Tikrai to imsiuosi.

— Atrodai labai susirūpinęs. Nusiramink, juk detales aptarėme. Viskas bus gerai. Ir nesijaudink dėl Džoelio.

— Nesijaudinu dėl to tavo draugelio. Pasitikiu tavimi.

— Tai ko sėdi suraukęs užpakalį?

— Eik šikt.

— Nagi, pasipasakok.

— Negaliu liautis galvojęs apie Gordoną. Ar tikrai nedarome klaidos?

— Maniau, jau kalbėjome apie tai.

— Bet jis toks keistas!

— Pažįstu Gordoną jau dvidešimt metų. Taip, jis savotiškas, labiau ekscentriškas nei keistas. Bet, supranti, mums jo reikia. Be jo neišsiversime.

Šrinio veidu nuslydo kreiva šypsena.

— Manau, tai tu viską sutvarkei taip, kad mums jo reikėtų. Tu ir vėl jį suki iš keblios padėties.

— Tokia jau mano dalia — padėti vargšams draugams. Gordonui, Džoeliui, tau.

Šrinis atkišo vidurinį pirštą ir nusišypsojo. Po akimirkos šypsena dingo.

— Tikrai manai, jog galim juo pasitikėti?

— Prisiekiu savo gyvenimu.

— Nori pasakyt, mūsų abiejų gyvenimais?

Denis vėl žvilgtelėjo į tuščią bokalą.

— Be abejonės, galime juo pasitikėti.

— Mes tikrai tai darome, — tarė Šrinis.

— Mes tikrai tai darome, — pakartojo Denas ir vos girdimu balsu sušnabždėjo. — Mes apiplėšime tą sumautą banką.

Šrinis baigė savo alų.

— Antrą statau aš.

— Verčiau nereikia, — atsiduso Denas. — Turiu judėti į Naująjį Hampšyrą.

***

Nors vairavo su tamsiais akiniais, saulės spinduliai vis tiek vertė Deną prisimerkti. Prieš septynis mėnesius akių gydytojas diagnozavo pigmentinį retinitą. Daktaras teigia, jog greičiausiai su šia liga Denas gyvena nuo dvidešimt penkerių. Tai bent jau paaiškina, kodėl jam vis kildavo sunkumų vairuoti tvieskiant saulei arba naktį. Denas žinojo, kad liga paūmėjo: per dvejus metus susilpnėjo periferinis matymas, tapo sunku skaityti smulkų šriftą. Apie savo negalią Denas niekam nepasakojo, net savo žmonai Kerol. Jai tikrai dabar nereikia šito žinoti.