Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Ar labai blogai? — paklausė.

— Blogai, — atsakė Denas. — Jau išleidau visas savo pensijos santaupas, Kerol uždirba nepakankamai...

— Pats kaltas, drauguži! Kas liepė pirkti tą pilį? Visuomet stebėjausi, kam tau trijų tūkstančių aštuonių šimtų kvadratinių pėdų2 namas. Po šimts, parduok jį!

— Lengva tau kalbėt.

— Tada pradėk mokytis, — pasiūlė Džoelis. — Su tokia projektų vadovo patirtimi, gavęs JAVA sertifikatą, būtum tiesiog aukso vertės.

Denas norėjo pridurti, jog apaks, nespėjęs tų kursų nė pabaigti, tačiau susiturėjo ir tik karčiai nusišypsojo draugui.

— Gyveni fantazijų pasaulyje, Džoeli, — pasakė jis. — Gali turėti šimtus JAVA sertifikatų, vis tiek niekas tavęs nesamdys. Kam jiems penkiasdešimt penkerių vyras, jei gali pasiimti kokį vaikį iš koledžo? Ir pigiau, ir parankiau.

— Nesąmonė, — bandė prieštarauti Džoelis. Jis nuleido akis, lūpų kampučiai nusviro. — Ką, po galais, man daugiau daryti? Pasiduoti, kaip darai tu?

— Kas sakė, kad aš pasiduodu? — išpūtė akis Denas. — Tavo žiniai, gal aš irgi kažką veikiu, kuriu planus? Galbūt net tave į juos įtraukiau?

— Nesupratau?

— Noriu tau kai ką pasiūlyti.

— Ketini įkurti kompaniją?

— Panašiai.

— Kalbėk aiškiau! Turi investitorių?

— Aš kalbu aiškiai, Džoeli.

— Na, tada varyk, vyruti. Dirbsiu, ką reikės, — testuosiu, koduosiu ir taip toliau.

— Kalbu ne apie tai, — Denas giliai įkvėpė ir iškvėpė. — Dar nesakiau, tačiau turėjau trijų mėnesių kontraktą, kuris baigėsi prieš mėnesį.

— Kodėl neįtraukei ir manęs?

— Jie perkėlė visas pajėgas į Indiją. Jei tik būčiau galėjęs, tikrai būčiau tave įtraukęs.

— Ką tai turi bendra su tavo pasiūlymu?

— Kantrybės, tuoj paaiškinsiu. Mane pasamdė bankas, kad suprojektuočiau naują apsaugos sistemą: kai pasigirsta aliarmas, kompiuteris iškart perduoda signalą policijai, FTB ir saugos firmai. Sistema taip pat automatiškai užrakina saugyklos bei keletą kitų durų. Taigi bankui nebereikia samdyti apsaugininkų.

— Ir?..

— Senoji banko apsaugos sistema turėjo signalizaciją, kuriai suveikus iš karto atvyksta vietinė policija. Dabar tarp šių grandžių yra kompiuteris, supranti?

— Vadinasi, — Džoelis pagavo mintį, — jei kompiuteris nulūžta, signalizacija nesuveikia?

— Būtent.

— Ar yra koks atsarginis kompiuterio saugos planas?

— Yra. Jei kompiuteris sugenda, signalas perduodamas per atsarginę sistemą. Abiejų sistemų darbą palaiko baterijos.

— Kvaila sistema, — burbtelėjo Džoelis. — Verčiau jie sutelktų dėmesį į pagrindinę liniją.

— Pala. Dabar įdomiausioji dalis, — entuziastingai aiškino Denas. — Indų inžinieriai labai prastai atliko jiems patikėtą užduotį. Aš panagrinėjau sistemos kodą — visiška painiava. Sistema periodiškai turi atlikti dviejų ir aštuonių dešimtųjų sekundžių saugos testą. Jie susimovė ir dabar automatinė sistema šį patikros testą atlieka tik kas dvidešimt aštuonias minutes.

— Gerai, jie sukūrė niekam tikusį kodą. Ką nori daryti? Parodyti jį bankui, kad mus pasamdytų jį sutvarkyti?

— Ne visai taip. Aš nežymiai pakeičiau šį kodą, ir dabar, sistemai atliekant automatinį testą, aliarmo signalas nebeveikia.

— Ar supranti, kad už viską atsakingas būsi tu?

— Kodėl? — nustebo Denas.

— Kodėl?! Juk tu — šios sistemos autorius, kvaily!

— Tai nieko nereiškia. Bankas mano, kad aš nė mažojo pirštelio neprikišau prie programinės įrangos. Jei jie ir aptiks kokių pakitimų, tai bus nevykusio kodo kūrėjų Indijos inžinierių klaida. Nepalikau jokių įkalčių.

— Vis tiek nesuprantu, ką bandai man pasakyt.

Denas minutėlę patylėjo. Jo veidu perbėgo klastingas šypsnis.

— Algoritmas, kurį indai sukūrė laiko intervalams skaičiuoti, nėra atsitiktinis, — tarė. — Jis nuspėjamas. Tiesą sakant, galėčiau tau tiksliai pasakyti, kuriomis savaitės dienomis ir kokiu laiku signalizacija neveiks — dvidešimt aštuonias minutes. Pagavai mintį?

Džoelis prisimerkė ir sušniokštė.

— Nė negalvok apie tai, — įspėjo.

— Suplanavau kiekvieną smulkmeną, Džoeli. Mums tikrai pavyks.

— Tu pusgalvis! — riktelėjo Džoelis. — Tai dabar ruošiesi būti banko plėšikas? Verčiau patylėtum. Ir paklausyk manęs: baik fantazuoti, geriau toliau žaiskim nardus.

— Džoeli, mes galime tai padaryt, — neatlyžo Denas. — Ir turime tam teisę.

Denas aplaižė išdžiūvusias šypsniui sudėtas lūpas.

— Ar žinai, kiek metų aš dirbau mažose firmelėse po aštuoniasdešimt valandų per savaitę, norėdamas užsidirbti, kol galiausiai jos bankrutuodavo? Žinau, jog ir pats darei tą patį. Tai — mūsų šansas praturtėti.

— Tu išprotėjai.

— Na, išklausyk mane.

— Stokis.

— Ką?

— Sakau, stokis! — suriaumojo Džoelis.

Skėstelėjęs rankomis, Denas atitraukė kėdę ir bandė pakilti. Jau beveik atsistojo, kai Džoelis staiga pašoko ir žiebė Denui tiesiai į kairę akį. Smūgis jį pribloškė. Denas kiek susverdėjo, kol atgavo pusiausvyrą. Stvėręsis už degančio veido, jis pajautė, kad akis pradeda tinti.

— Ką, po galais, tu sau galvoji!

— Juk tu dabar bankų plėšikas, ar ne? Turėtum būti tam pasirengęs.

— Šiknius, — iškošė Denas.

— Tu mane vadini šikniumi? Atėjai lyg niekur nieko ir bandai mane įtikinti apiplėšti banką! Pažiūrėk į save, net nesugebi atlaikyti smūgio, bankų plėšike.

— Pabandyk dar kartą.

— Kad gal ne. Dabar esi pasirengęs. Čia ir esmė: kai rengiesi panašioms kvailystėms, gali nutikti bet kas. Kaip pats ką tik įsitikinai, tu neturi reikiamo kovingumo to atremti. Atnešiu tau ledo, — Džoelis į plastikinį maišelį pridėjo ledukų ir padavė Denui. Šis atsilošė ir vos girdimai sudejavo, glausdamas šaltą maišelį prie skruosto. Jis suprato, kokioje iš tiesų klaikioje situacijoje atsidūrė. Denas tarytum sustingo.

— Na, ar įkrėčiau nors kiek proto?

— Galėjai būti švelnesnis ir apsieiti be kumščio. Atrodo, kažką man įskėlei.

— Baik inkšti. Nieko aš neįskėliau. Ir liaukis svaičioti apie bankų plėšimus. Juk tu programų inžinierius, supranti?

Įdėmiai pažvelgęs Džoeliui į akis, Denas papurtė galvą.

— Ne, nesu, — pasakė. — Tu irgi nesi. Galbūt kažkada ir buvom, tačiau jau nebe. Jie užtrenkė mums visas duris.

— Jei nori, tikėk tuo. Aš nesiruošiu.

Džoelis palietė ranka savo žandikaulį ir pradėjo lėtai jį trinti.

— Tu puikiai žinai, kad sakau tiesą, — tęsė Denas. — Bet koks JAVA sertifikatas naudos tau duos tiek pat, kiek ir ritinėlis tualetinio popieriaus.

— Jei tikrai taip manai, grįžk į mokyklą ar dar kur.

Denui vėl sukilo nenumaldomas noras prisipažinti Džoeliui apie gresiantį apakimą, tačiau jis susitvardė ir labai ramiai pasakė:

— Kam? Net jei turėčiau pinigų, kur rasti tokią mokyklą, kuri galėtų pasiūlyti darbo garantijų penkiasdešimtmečiam programuotojui?

— Tai juokinga.

— Džoeli, kartu dirbome prie daugybės projektų. Ar aš kada susimoviau?

— Tai ne tas pats.

— Norėčiau, kad taip būtų, — pasakė Denas. — Gal pirmiausia išklausyk mane ir tada nuspręsk, gerai?

Džoelis žiojosi prieštarauti, tačiau neištarė nė žodžio. Jis atsiduso, atsilošė kėdėje, sunėrė rankas už galvos ir švelniai tarė:

— Kalbėk. Aš klausau.

Denas padėjo maišelį su ledukais ant stalo, atidarė lagaminą, ištraukė šūsnį popierių ir nuosekliai išdėstė bičiuliui savo planą. Džoelis iš pradžių nepatikliai juokėsi, paskui jo veide pasirodė šykšti pagarba. Galiausiai akyse sušvito susidomėjimas, net kalbėti pasidarė sunku: