Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Mes norime pasinaudoti išskirtine proga, — tęsė Haroldas. — Indijos teisinė sistema labai panaši į mūsiškę, todėl ruošiamės samdyti keletą šios šalies teisininkų asistentų...

— ...už penktadalį mūsų algos, — Kerol sušnabždėjo Nensė.

— ...kurie galėtų dirbti naktį, — toliau kalbėjo kompanijos bosas. — Vadinasi...

— ...mes sumažinsime jūsų atlyginimus, kad išsimokėtume didesnes premijas, — vėl tyliai sušnabždėjo Nensė.

— ...visi šioje firmoje dirbantys teisininkai, tarp jų ir aš, galėsime dirbti produktyviau. Iš vakaro kilusios problemos kitos dienos rytą jau bus išspręstos. Gerokai sumažės krūvis, todėl būsime priversti mažinti darbo valandų skaičių.

Nensė suprunkštė.

— Panele, norite kažko paklausti? — kreipėsi į ją Haroldas, blizgindamas akimis.

— Ne, ne. Tik užspringau.

— Išgerkite vandens, — pasiūlė Haroldas ir užlaikė žvilgsnį kelias sekundes. Po akimirkos nusigręžė ir kalbėjo toliau.

— Kaip jau sakiau, — tęsė jis, — bus nelengva. Žinoma, labai gaila, bet — dar kartą kartoju — tai padidins įmonės produktyvumą. Be to, tai laikina. Savaitės pabaigoje mano sekretorė supažindins jus su naujais darbo grafikais. Tai tiek.

Kerol apsidairė. Kolegų veiduose švytėjo daugybė emocijų. Vieni atrodė atsipalaidavę, kiti jautėsi prislėgti. Kerol jautėsi keistai. Esant dabartinei padėčiai ji ir niekur nedirbantis Denas nesuduria galo su galu. Sunku net įsivaizduoti, kaip jie versis su dar mažesnėmis pajamomis. Kerol kylant nuo kėdės, Nensė linktelėjo ir tarė:

— Džiaugiuosi, kad tai laikina. Jei šis eksperimentas pavyks, mes visi atsidursime gatvėje.

Priėjo Haroldas ir įdėmiai pažvelgė į Nensę. Jo maža burna judėjo, tarsi kramtytų gumą.

— Kuo jūs vardu, panele? — kreipėsi į Nensę.

Ši pasisuko kiek sutrikusi.

— Nensė Goldberg. Dirbu čia jau penkerius metus.

— Labai gerai. Panele Goldberg, ar tikitės čia dirbti dar penkerius metus?

Nensė lėtai, tarsi nenoromis, linktelėjo.

— Tai — teisininkų kontora. Mes tikimės rimtesnio jūsų požiūrio. Suprantate?

Nensė akimirką patylėjo, o tada jos veidu nusirito šypsena ir ji nerūpestingai pareiškė:

— Atleiskite, jūs norite, kad šypsočiausi, kai mane mausto? Taip elgdamasi, galėčiau dirbti ir viešnamyje — ten labai „rimta“ atmosfera. Nė nesivarginkit. Aš išeinu.

Ji šyptelėjo Kerol ir nužingsniavo. Haroldas kurį laiką žiūrėjo pavymui. Pajuto, kaip jo kūnas tarsi apmirė, o ausys pradėjo raudonuoti. Pastebėjęs Kerol, pasisuko į ją.

— Gal norėtumėte ką nors pridurti? — paklausė dirbtinu balsu.

Kerol papurtė galvą.

— Tikiuosi, į susitikimus atvyksite laiku? Pavėluoti tris minutes yra taip pat blogai, kaip vėluoti pusvalandį. Supratote?

— Taip, pone.

Grįžusi prie darbo stalo, Kerol pratrūko raudoti. Ji nieko negalėjo sau padaryti. Vis dar kūkčiodama, ji pasiėmė vieną skolininkų bylų ir prisivertė ją perskaityti, stengdamasi nesušlapinti popieriaus ašaromis.

4

Denas atvyko į Bristolį Naujajame Hampšyre apie pusę penkių. Iki Džoelio rančos buvo dar penkiolika minučių kelio negrįstu žvyrkeliu. Namas, kurį išvydo Denas, jam pasirodė ypač bjaurus ir labiau priminė kareivines. Tačiau į Džoelio vienkiemį nedažnai kas užsukdavo: artimiausias kaimynas gyveno už beveik dešimties kilometrų.

Denas pasuko prie laukujų durų. Džoelis gyrėsi, jog turi plienu kaustytas duris, ir niekas, jokie federaliniai agentai, jų niekada neišspirs. Denas paspaudė skambutį, po kelių akimirkų durys prasivėrė ir išlindo Džoelis — papūsta tarsi gaidžio krūtine, didelėmis ausimis, mažomis blizgančiomis akutėmis ir išretėjusiais plaukais.

— Tik pažiūrėkite, kas pas mus atvyko net iš Teksačuset so! — nusiviepė Džoelis. — Tu vėluoji dvidešimt minučių.

— Man irgi malonu tave matyti. Jei tik negyventum tokiame užkampy...

— Eik šikt! Neatsiprašinėk. Man ir čia labai gerai. O tu gyvenk tam savo Teksačusetse su visais tais liberalų šunsnukiais.

Džoelis pasilenkė prie Deno, pakrutino šnerves, tarsi uosdamas orą, ir nutaisė pasišlykštėjimo miną.

— Kokia čia smarvė? A, tai nuo tavęs sklindantis šunsnukių liberalų tvaikas.

Jis patenkintas nusijuokė ir pagaliau ištiesė Denui ranką:

— Tai kaip laikaisi, drauguži?

— Galėtų būti ir geriau.

Denas paspaudė Džoeliui ranką ir plačiose jo letenose pasijuto tarsi spaustuvuose.

Džoelis Kasneris pažvelgė į Deno lagaminą.

— Ką ten turi? — paklausė jis. — Pinigus, kuriuos žadi man pralošti, žaisdamas nardus?

— Parodysiu vėliau. Tai kaip einasi?

— O kaip tu manai? Suknistai. Kaip tu?

— Ko gero, labiau suknistai nei tu.

— Suprantu, — sumurmėjo Džoelis ir jo bjauri šypsenėlė nusitrynė nuo veido. — Tikrai nelengva. Užjaučiu, drauguži. Aš pats valdau visus savo finansus, kontroliuoju išlaidas ir neturiu namie laukiančių vaikų. Maniškiai jau sulaukė aštuoniolikos ir, laimė, man nebereikia išlaikyti jų tingių subinių. Užeik, nardai jau paruošti — pats laikas išpešti iš tavęs šiek tiek pinigų.

Denas nusekė įkandin. Džoelio buto interjeras priminė garažą ar automobilių prekių išparduotuvę, bet tik ne namus. Baldai nederėjo tarpusavyje, atrodė seni ir nusidėvėję. Ant sofos mėtėsi keli žurnalai apie ginklus.

— Vis dar žaidi su šitais, — Denas mostelėjo į žurnalus.

— Eik šikt. Geriau pradedam žaidimą.

Nardų lenta gulėjo paruošta ant mažo plastikinio staliuko virtuvėje. Džoelis atidarė šaldytuvą ir ištraukė du butelius „Budweiser“.

— Nori? — pasiūlė.

— Žinoma.

— Baksas, — paerzino Džoelis, tiesdamas delną.

— Nori, kad susimokėčiau už alų?

— Kodėl gi ne, jis man irgi kainavo dolerį. Galėjai atsinešti savo alaus, tu, subingalvi.

Denas nieko neatsakė, prisiminė, ko atvažiavo, ir ištiesė dolerį už alų. Jie susėdo prie žaidimo staliuko ir paeiliui išrideno kauliuką, kad išsiaiškintų, kuris pradės žaisti pirmas. Nardų įkarštyje Džoelis išmetė ne tą skaičių, pažvelgė į lubas ir pagrūmojo kumščiu.

— Tai šiknius, — keikėsi jis. — Neleidi išrišti nė vieno tinkamo skaičiaus!

— Pats kaltas, Džoeli.

— Užsičiaupk ir mesk kauliuką.

Dar po dviejų ridenimų jis išmetė trisdešimt šešis ir įgijo persvarą. Džoelis patenkintas atsilošė.

— Iš ko žaidžiam? Penki boksai už tašką?

— Ketvirtis. Jei jautiesi toks pasitikintis, duokš dubliavimo kauliuką.

— Gal ir duosiu, — Džoelis liovėsi kvailai šypsotis. — Pasakyk atvirai, kaip sekasi ieškoti darbo?

— Nekaip, — Denas nutilo ir įsmeigė žvilgsnį į kambario kampą. Kai vėl pažvelgė į Džoelį, šis išspaudė bejausmį šypsnį. — Per visą savo karjerą sutikau daug už save vyresnių inžinierių. Dabar sunku rasti vyresnį nei trisdešimt penkerių. Jie kankina mane klausimais apie tokius projektavimo pavyzdžius, kokių prieš penkerius metus net neegzistavo. Mano dvidešimt šešerių metų darbo patirtis jiems kelia juoką, nes dirbau, jų manymu, atgyvenusiomis programavimo kalbomis. Sulaukęs keturiasdešimt aštuonerių, jaučiuosi visiškas nevykėlis. Gal toks ir esu...

— Pralaimėjusiojo žodžiai, drauguži, — palingavo galvą Džoelis. — Aš jau įpusėjau savo JAVA atestacijos programą ir, kai baigsiu, pamatysi — vėl dirbsiu.

Denas žiojosi kažką sakyti, tačiau nutilo. Jie tylėdami pabaigė žaidimą. Kai ruošė lentą naujai partijai, Džoelis pažvelgė į draugą, jo nuvargusias akis.