Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Kerol... Deno nedarbas stipriai ją veikė. Keista, kad šį rytą, tarsi laikas būtų atsisukęs atgal ir nieko nebūtų įvykę, prieš išeidama į darbą Kerol krito jam į glėbį ir apdovanojo aistringu bučiniu. Taip Deno žmona nesielgė mėnesių mėnesius, o jos žvilgsnio švelnumas vyrą tiesiog pakerėjo. Denas prisiminė, kokia nepaprastai graži ji buvo tą akimirką. Dėl Kerol ir vaikų jis padarytų viską. Net apiplėštų banką.

Nors prieš Šrinį jis dėjosi drąsus, mintis apiplėšti banką Deną gąsdino. Per visą savo gyvenimą, būdamas dar visai vaikas, jis pavogė tik batonėlį iš vaistinės. Niekada nėra sulaužęs įstatymo, smurtavęs, o pastarąjį kartą kumščiais mojavo aštuntoje klasėje. Tačiau dabar jis rengiasi apiplėšti banką! Viskas jau suplanuota. Jiedu su Šriniu apgalvojo visas detales. Beliko įgyvendinti ambicingą planą.

Denas ir Šrinis gyveno vien mintimi apie apiplėšimą. Ši tiesiog apsėdo, nė vienas nebegalėjo atsitraukti. Deno popieriai prastėjo: praradęs darbą, jis neteko ir draudimo. Jei neapiplėš banko, jo šeima turės gyventi iš pašalpos. Jis privalo surasti jėgų, susikaupti ir padaryti tai.

Reikia iki menkiausių smulkmenų apgalvoti kiekvieną žingsnį. Jokiu būdu nesuklysti. Ši mintis priversdavo Deną juoktis. Būdamas tiesiog genialus programinės įrangos inžinierius, Denas visur ieškojo klaidų ir sistemos trūkumų. Mintyse jis repetavo blogiausius įmanomus šio įvykio scenarijus, tačiau bandė sutramdyti minčių srautą ir susikoncentruoti į esminius dalykus.

Spazmai skrandyje kėlė skausmą. Denas iš visų jėgų suspaudė vairą ir jam suskaudo rankas. „Turiu išlikti ramus, kitaip planas žlugs, — tramdė save Denas. — Džoelis neturi užuosti mano baimės.“

Būtinai reikia dar vienų marškinių. Šie kiaurai permirkę prakaitu ir lipo prie kūno. Denas negalėjo susitikti su Džoeliu tokios būsenos, visas suprakaitavęs. Jam reikia susigrąžinti pasitikėjimą ir taip nesinervinti.

2

Žvelgdamas į savo atvaizdą veidrodyje, Gordonas Karmaiklas įtraukė pilvą. Būdamas penkiasdešimt aštuonerių, jis tebeturėjo vešlius šviesius plaukus. Tokio amžiaus — ir nė vieno žilo plaukelio! Gordonas pasukiojo galvą ir apžiūrėjo veidą iš visų pusių, ieškodamas raukšlių. Patenkintas žengtelėjo atgal. Atkišęs apatinę lūpą, kilstelėjo galvą aukštyn ir paplekšnojo sau per pasmakrę. Jei ne tas sudribęs pagurklis, atrodytų kaip keturiasdešimties. Gordonas pačiupinėjo nukarusią odą — be jos atrodytų trisdešimt penkerių. Jei tik turėtų pinigų plastinei operacijai, nedvejodamas susigrąžintų jaunystę. Gordonas dar kartą dirstelėjo į veidrodį: jau nusirėžė penketą metelių, reikėtų dar antra tiek nusimesti. Keturiasdešimt septyneri būtų pats tas. Vyriškis atsiduso, išėjo iš vonios ir per ankštą miegamąjį nušlepsėjo į savo kambarį — kažką panašaus į valgomąjį, svetainę ir darbo kabinetą viename.

Gordono Karmaiklo apartamentai nebuvo milžiniški — šimto dvidešimties kvadratinių metrų, kuriuos galų gale išmokėjo. Per trejus nedarbo metus Gordonas stengėsi sąžiningai mokėti visus mokesčius. Jis stengėsi pragyventi prekiaudamas akcijomis bei sudarinėdamas pirkimų sandorius, tačiau keli nesėkmingi mėnesiai sumažino jo išteklius iki penkių tūkstančių dolerių. Ant darbo stalo gulėjo šūsnis neapmokėtų sąskaitų ir pirmasis įspėjimas dėl teisės naudotis nuosavybe atėmimo. Jei situacija nepasikeis, greitai jis kaip reikiant įklimps į mėšlą.

Gordonas atsivertė kompiuterį ir truputį pagražino savo gyvenimo aprašymą, pakoreguodamas keletą datų bei „pakirpdamas“ kelerius metelius. Permetęs akimis patobulintą CV , jis pajuto kartėlį. Vienas iš nedaugelio laimėjimų, kuriais Gordonas tikrai didžiavosi, buvo jo ilgus metus trukusi tarnyba „Vixox“. Iš dvidešimt vienerių, pakoregavus curriculum vitae, šių beliko tik dešimt. Apie tai pagalvojęs, Gordonas pajuto tuštumą.

Aprašą jis patalpino į kelis darbo su naujausiomis technologijomis paieškos tinklalapius. Prieš išjungdamas kompiuterį, patikrino elektroninį paštą ir rado laišką nuo Elenos. Ji rašė, kad daugiau su juo nebebendraus, nes išteka už kažkokio tipo iš Oregono. Nors Elena atsiuntė tik porą trumpų sakinių, Gordonui reikėjo kelis kartus juos perskaityti, kad suvoktų šių prasmę. Kai situacija pagaliau tapo aiški, jis kelias minutes sėdėjo sustingęs ir tvardėsi netrenkęs kumščiu į šviečiantį kompiuterio ekraną.

Gordonas čiupo mašinos raktelius, tačiau, pribėgęs prie laukujų durų, stabtelėjo. Jis visa širdimi troško sėsti į mašiną ir lėkti iki pat Džersio. Ne todėl, kad ką nors ten pažinotų ar mėgtų tą vietą, tačiau Džersis buvo pakankamai toli nuo namų ir visų problemų. Ūmai Gordonas prisiminė kitą dieną sutaręs susitikti su Denu išlenkti porą bokalų alaus. Kilo mintis atšaukti susitikimą, tačiau Gordonas pasvarstė, jog tai nebūtų pati geriausia išeitis. Taigi planai rūkti į Džersį buvo atidėti, bent jau kuriam laikui.

Gordonas nusprendė aplankyti seną bičiulį Peitoną. Jiedu neišskiriami draugai jau dvidešimt metų, Peitoną jis pažįsta net ilgiau nei Deną. Naujųjų technologijų rinkos amžiuje, už juokingą sumą nupirkus firmą, kurioje tuo metu dirbo, Peitonas staiga praturtėjo ir uždirbo beveik aštuonis milijonus dolerių.

Gordonas įvairavo į Peitono kiemą. Jo namas Gordonui buvo panašus į prastai sulipdytą keistą trimačio vaizdo dėlionę. Prieš tapdamas multimilijonieriumi, Peitonas gyveno varganoje mažoje lūšnelėje, o praturtėjęs pasistatė nei šiokį, nei tokį monstrą, visiškai nederantį prie kaimynų fermerių namukų.

Gordonas pajuto sunkumą. Pastaruosius dvejus metus jiedu su Peitonu retokai matydavosi. Gordonas kelis kartus spustelėjo durų skambutį. Peitonas pasirodė tarpduryje, vilkėdamas chalatą.

— Sveikas, drauguži. Kas nutiko? — nustebęs paklausė.

— Nieko nenutiko. Tiesiog važiavau pro šalį, pamaniau, pasiūlysiu susitikti porai alaus.

— Na, aš mielai, bet, na... — Peitonas išspaudė drovų šypsnį. — Vaikų nėra namie, tad mudu su žmona, na, žinai, leidžiam laiką...

— Jėzau, atsiprašau, kad sutrukdžiau!

— Nieko tokio, žmogau. Klausyk, kitą savaitę greičiausiai gausiu porą bilietų į „Red Sox“ rungtynes. Galbūt net pavyks gauti vietas priekyje. Ką manai?

— Puiku. Tiesiog norėjau papasakoti apie laišką, kurį Elena man parašė.

— Dabar tam ne pats tinkamiausias metas, atleisk. Galbūt kitą savaitę, gerai?

— Gerai. Dar mąsčiau apie tą restoraną...

— Aš taip pat. Supranti, painioti draugystę ir verslo reikalus — ne pati geriausia mintis. Pakalbėsim apie tai vėliau, žmogau.

— Gerai. Perduok linkėjimų Vendei.

— Nesijaudink, padarysiu tai tuojau pat.

— Dar šis tas...

— Man reikia bėgti, žmogau. Pakalbėsim kitą savaitę, gerai? — Peitonas skubiai atsisveikino ir uždarė duris.

Gordonas akimirką sustingo, išraudo, ėmė drebėti rankos. „Idiote tu, — iškošė pro dantis. — Kokio velnio tau reikėjo prasižioti apie tą restoraną? Kvailys!“

Nors stovėjo vienas, jautėsi taip, tarsi jo gėdą stebėtų daugybė žmonių. Keistai tebevypsodamas, Gordonas nusliūkino prie automobilio ir įrėmė delną į viršugalvį.

„Kvailys! — tebesiplakė. — Dabar tikrai negaliu grįžti namo.“

Buvo trečia valanda po pietų. Dar anksti pietauti, tačiau jis galėjo nulėkti iki „Louelio“ ir nusipirkti išsinešti Kambodžos virtuvės maisto, kurį galėtų vėliau suvalgyti. „Louelis“ Gordonui buvo tarsi oazė, viena iš nedaugelio vietų, kurioje jis galėjo gauti gero egzotiško maisto. Kai prasidėjo moderniųjų technologijų bumas, dauguma kompanijų įsikūrė Bostono priemiesčiuose, maždaug už trisdešimties mylių1 Šiaurės Vakarų kryptimi. Nebloga vieta pajodinėti ar auginti vaikus, tačiau gero maisto čia nė su žiburiu nerasi. Dvidešimt minučių, ir jis jau „Louelyje“.