Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Turiu pripažinti, jog tai galėtų suveikti, — pats netikėdamas savo žodžiais, ištarė Džoelis. — Puikiai atlikai namų darbus. Viskas, ką sakei, tiesa? — jo akys sublizgėjo.

— Taip.

Džoelis loštelėjo, pirštais prilietė lūpas ir akimirką sustingęs sėdėjo, apmąstydamas Deno žodžius. Paskui staiga išsitiesė, įdėmiai pažvelgė į Deną ir raudonis plykstelėjo į skruostus.

— Esi kvailys, jei nori į šį reikalą įpainioti Gordoną, — net sucypė Džoelis. — Gal išsikraustei iš galvos?

— Be Gordono mums nepavyks. Kaip ir be tavęs.

— Garbės žodis, tu beprotis! Gordono plepumas mus pražudys. Jis nė penkių minučių neišbūna užsičiaupęs.

Džoelis tampė viršutinę lūpą.

— Manau, kad tas tipas — beveik psichinis ligonis.

— Jis normalus. Pasitikėk manimi.

— Ar jau kalbėjai su juo?

— Dar ne.

— Tai nieko jam ir nesakyk.

— Manai, galėčiau su Gordonu dirbti beveik dvidešimt metų ir juo nepasitikėti? Vyrukas tarnavo Vietname. Jis moka savimi pasirūpinti. Ir šis planas be jo neišdegs. Juk ir pats tai supranti, ar ne?

— Tau teks rinktis — aš arba jis. Tikrai nerizikuosiu ir nepasitikėsiu tuo pakvaišėliu.

— Nusiramink. Viskas bus gerai. Gordonas — protingas vyrukas. Keturiese užtruksim vos dešimt minučių. Gordonas tikrai ištvers tiek laiko nepliurpdamas.

— O kas po to?

— Jis niekada niekam apie tai neprasitars, galvą guldau. Ar kada girdėjai jį pasakojant apie Vietnamą?

Džoelis susimąstė ir lėtai papurtė galvą.

— Man vis tiek ši mintis nepatinka, — suniurzgėjo. — Minėjai, kad būsime keturiese. Kas ketvirtasis?

— Vienas mano draugas. Dirbome kartu pastaruosius penkerius metus. Tu jo nepažįsti. Šrinis — indas. Kai tik viskas bus baigta, jis grįš į Indiją.

— Jis daug žino?

— Tiek pat, kiek aš. Pastarąsias šešias savaites viską kruopščiai planavome kartu. Ir — kol vėl neišsižiojai, — taip, aš juo pasitikiu. Turi klausimų?

— Man vis dar nepatinka, kad įtraukei ir Gordoną.

— Tą patį jis pasakys apie tave.

— Aš dar nesutikau. Tegul kalba, ką nori, vis tiek jam galvoj trūksta kelių varžtelių.

— Gal geriau sužaidžiam dar porą partijų ir apie tai nebekalbam? Viską apmąstysi ir tada nuspręsi.

— Gerai. Puiku.

Abu žaidė neištardami nė žodžio. Pralaimėjęs tris partijas iš eilės, Džoelis sviedė kauliuką, tas nusirideno iki virtuvės.

— Prakeiktas kauliukas, — jis kelis kartus garsiai Įkvėpė ir iškvėpė orą. — Tavo pasiūlymas išties rimtas, tiesa?

— Pakankamai. Praktikavausi vogdamas mašinas, — atsakė Denas.

— Negaliu patikėti, kad apie tai kalbam, — prie temos grįžo Džoelis. — Jei nepavyks, tavo gyvenimas bus baigtas, drauguži. Aš neturiu žmonos, nesirūpinu vaikais, todėl ištversiu gyvenimą kalėjime. Tačiau tau teks atsisveikinti su šeima ir, man labai nemalonu tau tą sakyti, neištversi kalėjime nė metų. Nesi toks stiprus, kad ten išgyventum.

— Mums pavyks, girdi?

— O jei ne?

— Tada bus riesta, — gūžtelėjo pečiais Denas ir surimtėjęs pridūrė. — Suprantu, kad visko gali nutikti. Tačiau bus tikrai riesta, jei nepasinaudosim šia galimybe.

— Ar kalbėjai apie tai su Kerol?

— Ne.

— Ketini?

— Jokiu būdu. Niekada. Tai kaip, Džoeli? Sutinki?

Džoelis nusivaipė ir iš lėto pasakė:

— Pagalvosiu.

5

Šrinis įtempė kairės rankos raumenis ir pažvelgė į save sporto salės veidrodyje. Jis daug sportavo ir labai didžiavosi savo išvaizda. Dabar apie fizinę formą galvojo dar rimčiau: likus savaitei iki apiplėšimo, jis turėjo jaustis kiek įmanoma stipresnis.

Šrinis vėl pažiūrėjo į veidrodį ir palietė ranka pilvą, jausdamas jo plokštumą. Patenkintas ėmėsi štangos: galuose užmovė dvidešimties ir dešimties kilogramų svorio diskus. Štangos virbalas svėrė beveik dvidešimt kilogramų, taigi iš viso pasiruošė iškelti beveik aštuoniasdešimties kilogramų svorį. Šrinis įsitaisė ant specialaus štangos spaudimo suolo, pasimuistė, kad galėtų patogiai suimti štangą. Giliai įkvėpęs, nukėlė štangą ir ši įsirėmė jam į krūtinę. Iškėlęs štangą dvylika kartų, vėl užkėlė ją ant laikiklių.

Pasitreniravęs su štanga, Šrinis prisėdo atsipūsti. Nusišluostęs viršugalvį ir kaktą, jis pakilo ir dešimties kilogramų geležinius svarmenis pakeitė dvidešimties. Įsitaisęs ant suolo, pagniaužė kumščius, stengdamasis nusiteikti būsimiems iššūkiams — šimtui kilogramų ant krūtinės, banko apiplėšimui ir gyvenimui po jo.

Kiekvieną kartą pagalvojęs apie plėšimą, Šrinis pajusdavo adrenalino antplūdį. Nors pinigų jam reikėjo, svarbiausia buvo įrodyti sau, jog jis gali tai padaryti. Jei sugebės įvykdyti apiplėšimą, nebebus nieko neįmanomo. Šrinis nė kiek neabejojo būsima sėkme. Jiedu su Denu suplanavo kiekvieną smulkmeną. Taip puikiai sukurtas planas tiesiog negali nepavykti. Gavęs savo dalį, Šrinis perves pinigus į Šveicarijos banką, paskui perkels juos į vieną iš Indijos bankų. Grįžęs namo, investuos pinigus į nuosavą užsakomosios programinės įrangos gamybos kompaniją. Šrinis turėjo nemažai pažinčių, todėl įkurti įmonę nebus sunku. Tie, kurie nenorėjo jo samdyti jam gyvenant ir dirbant JAV, galės siųsti pinigus į Indiją už tą patį darbą.

Mergina prie treniruoklio jam nusišypsojo. Ji buvo daili, ne daugiau kaip dvidešimt penkerių, šviesiai rudų plaukų, sportinis kostiumas išryškino liekną atletišką nepažįstamosios figūrą. Šrinis taip pat jai nusišypsojo, ir jam toptelėjo, kad Indijoje labiausiai pasiges Amerikos merginų.

Moterims šis egzotiškos išvaizdos vyriškis patiko, ir Šrinis mėgdavo dailiajai lyčiai demonstruoti savo pranašumus. Gaila, kad tėvai jau organizuoja jo ir Amritos vedybas — kai tik grįš, turės ją vesti. Su Amrita jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, ir Šrinis prisiminė, kad anuomet ji buvo putli ir ne itin patraukli, visada surūgusi. Jis pagalvojo apie nektarą (tokia jos vardo reikšmė) — greičiausiai tas kokio sugedusio vaisiaus. Štai su kokia moterimi jam teks praleisti visą likusį gyvenimą.

Šrinis išlindo iš po štangos ir priėjo prie besišypsančios merginos.

— Atleiskite, panele, — mandagiai kreipėsi į ją Šrinis. — Man reikia pagalbininko štangos kilnojimo pratimams. Gal sutiktumėte man padėti?

— Žinoma. Tik abejoju, ar esu tam pakankamai stipri.

— Jums nereikės daug kilnoti. Kai baigsiu paskutinį pratimo judesį, jums tereikės truputį kilstelėti štangos strypą į viršų. Esu tikras, lengvai padarysite tai viena ranka, galbūt net vienu pirštu.

— Gal jums ir pavyktų vienu pirštu, — nusijuokė ji. — Bijau, kad man prireiks abiejų rankų.

— Pati nustebsite, kaip tai lengva.

Mergina sutiko, Šrinis prisistatė. Mergina pasisakė esanti vardu Sonija.

— Sonija? Išvertus iš hindi kalbos, tai reiškia „auksinė“. Jūs tikrai tokia.

— Norite, kad jums padėčiau, ar tiesiog flirtuojate su manimi? — šyptelėjo ji.

— Tikrai ne, — Šrinis plačiai nusišypsojo. — Būčiau kreipęsis į jus pagalbos, net jei būtumėt koks prakaituotas vyrukas. Tikrai.

— Žinoma, kurgi ne.

— Tikrai nemeluočiau tokiai auksinei merginai. Na, padėkit man.

Šrinis palydėjo ją prie suolelio ir parodė, kur atsistoti.

— Viskas, ką jums reikia daryti, tai laukti, kol paprašysiu padėti. Viena ranka padėkite štangą atgal į laikiklį. Daugiausia darbo atliksiu pats, jums tereikės truputį man padėti.

— Tikiuosi, sugebėsiu, — juokėsi Sonija. — Štanga atrodo tikrai sunki.