Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Šrinis jai nusišypsojo.

— Šita? Šimto dviejų kilogramų? Tik dvidešimt septyniais kilogramais daugiau už mano svorį!

Patogiai įsitaisęs ant suolelio, Šrinis tvirtai sugriebė štangą ir pakėlė ją nuo laikiklių. Ją kilnodamas, Šrinis truputį sukčiavo: leido štangai atsimušti nuo jo krūtinės, kai stipriai iškvėpdavo. Paprastai tokio svorio štangą jis iškeldavo šešis kartus. Norėdamas pasirodyti prieš Soniją, stengėsi išspausti daugiau. Po vienuolikto bandymo rankos ėmė drebėti, štanga beveik rėmėsi į krūtinę. Sonija suskubo jam padėti.

— Ne, dar ne, — stenėdamas sustabdė ją Šrinis, jo veidas buvo raudonas.

Sukaupęs paskutines jėgas, jis šiaip taip iškėlė štangą ir grąžino ją ant laikiklių.

— Atrodo nelengva, — pasakė Sonija.

Šrinis atsisėdo. Atrodė perdėtai nusivylęs.

— Ką jūs, vieni juokai.

— Buvo malonu susipažinti, Šrini. — Kelias sekundes padvejojusi, ištarė: — Verčiau nebetrukdysiu jums treniruotis.

— Man irgi labai malonu. — Šrinis ištiesė ranką ir buvo patenkintas, nes ji akivaizdžiai nenori jo paleisti. — Mažiausia, ką galiu padaryti atsidėkodamas, tai vėliau pavaišinti jus kokiu nors gėrimu.

— Žinoma, būtų labai malonu, — mergina lengvai nuraudo. — Prisipažinsiu, pastebėjau jus jau anksčiau, kai ateidavau čia sportuoti.

— Aš irgi jus pastebėjau, — atsakė jai tuo pačiu Šrinis ir bergždžiai bandė prisiminti, ar yra kada nors ją matęs. Jį šildė džiugesys, kai pasikeitė Sonijos išraiška, o jos veidą nutvieskė dar ryškesnė šypsena. Taip, jis tikrai pasiilgs Amerikos. Kol gali, stengsis ja dar pasimėgauti.

***

Viktoras Petrenka nebekreipė dėmesio į rankų svorį, kai paleido du smūgius iš kairės ir vieną dešinįjį iš apačios. Pirmi du smūgiai gerokai supurtė kriaušę, trečias pakėlė ją penkiolika centimetrų. Viktoras Petrenka žengtelėjo atgal ir pabandė pakartoti tą pačią kombinaciją, stengdamasis susikoncentruoti į kojų darbą ir kūno judėjimo pagreitį, kai jis atsipalaiduodavo smogdamas apatinį smūgį. Tai darė jau keturiasdešimt penkias minutes, išlaikydamas tą patį tempą. Beveik visi smūgiai buvo vienodai stiprūs. Jei ne, jo šiaip jau bejausmį veidą perkreipdavo brutali šypsena.

Viktoras Petrenka boksu užsiminėjo beveik visą gyvenimą. Būdamas vienuolikos, jis įsitraukė į Sovietų Sąjungos jaunųjų boksininkų veiklą. Nors smūgiavo taikliai ir buvo stiprus, aštuoniolikos pasitraukė iš šio sporto, nes nusprendė, kad iki elitinio boksininko statuso jam trūksta greičio.

Boksas visada buvo didžiausia Viktoro Petrenkos aistra. Jis net pagyvėdavo, kai smogdavo priešininkui į šonkaulius ir šis pakildavo nuo žemės, išleisdamas iš plaučių visą orą. Vėliau, tapęs vyriausiuoju KGB tardytoju, Petrenka šį pranašumo ir pasitenkinimo jausmą galėjo patirti daugybę kartų, tačiau jau niekada šis nebūdavo toks, kaip bokso ringe. Dabar jis tenkinosi daugiausia bokso kriauše.

Kažkas pabeldė į duris. Po akimirkos Viktoro Petrenkos namo rūsyje įrengtoje bokso treniruočių salėje pasirodė Jurijus Tolkovas. Petrenka nekreipė į jį dėmesio ir toliau daužė kriaušę. Po dešimties minučių išsitiesė ir nusiėmė nuo rankų odines apsaugas. Blausiai mėlynomis pusskaidrėmis akimis žvilgtelėjo į kietas nuospaudas, susidariusias jam ant krumplių per ilgus boksavimosi metus, čiupo rankšluostį, nusišluostė nuo kaklo bei rankų prakaitą ir prisėdo prie nedidelio staliuko kampe, kur ledų kibirėlyje šalo butelis degtinės „Pravda“. Prisipylęs taurelę, pagaliau kreipėsi į svečią.

— Na?

Jurijus Tolkovas nuo Petrenkos stovėjo keturių pėdų3 atstumu.

— Kalbėjau su arabais. Jie leido mums nustatyti deimantų vertę.

— Man tai nepatinka. Iš kur jie žino mano vardą?

Jurijus gūžtelėjo pečiais.

— Jie tvirtina sužinoję iš Ekharto.

— Iš Ekharto? Tas vokietis... Kokio velnio jis pasakė arabams mano vardą?

Vėl tas pats Jurijaus judesys.

— Man tai nepatinka — gali būti pinklės. Gal net FTB.

— Nemanau, kad tai pinklės, — nusiviepė Jurijus, apnuogindamas pageltusius dantis. — Jau tikrinau. Vienas iš tų arabų yra labiausiai FTB ieškomų nusikaltėlių dešimtuke.

Petrenka akimirką pamąstė.

— Tie deimantai turėtų būti neapdirbti, ar ne?

Jurijus linktelėjo.

— Tada mes juos įvertinsim.

Jurijus apsisuko išeiti, tačiau nelauktai sustojo.

— Galime juos paprasčiausiai pavogti, — pasiūlė jis.

— Tie arabai gali turėti jų daugiau, — vos šyptelėjo Petrenka ir atrodė kaip besirengianti kirsti gyvatė. — Mes juos pavogsime, kai pasiūlysime savo kainą.

Jurijus jau siekė durų rankenos, kai Petrenka jį sustabdė.

— Nepamiršk, — priminė. — Rytoj ryte tame turguje turime reikalą. Pasiimk ir Sergejų.

Jurijus linktelėjo ir išėjo iš salės, tyliai uždarydamas duris. Petrenka įsipylė dar vieną stikliuką degtinės ir lėtai išgurkšnojo.

6

Daugiausia laiko, važiuodamas iš Naujojo Hampšyro, Denas niršo dėl Džoelio smūgio. Jis buvo karštakošis, ir Denas tą žinojo. Būtent su tokiu karštuoliu jis planavo banko apiplėšimą. Denas buvo vienturtis vaikas, ir Džoelis jam buvo tarsi brolis. Tiesa tokia: jei bandai pasakyti vyresniajam broliui, jog šis mąsto kvailai, jis padarys viską, kas jo valioje, kad įtikintų, jog yra kaip tik priešingai. Denas žinojo, kad kritinėje situacijoje galės pasikliauti Džoeliu.

Namo Denas parvyko beveik nusiraminęs.

Automobilį palikęs prie kelio, Denas įžengė pro šonines duris ir pamatė virtuvėje sėdinčią Kerol. Iš paraudusių akių ir šniurkščiojančios nosies buvo aišku, kad ji verkė.

— Vėluoji, — burbtelėjo ji.

— Atleisk, turėjau kai ką aptarti su Džoeliu.

— Tai ne tik maukėt alų ir kilnojote šaškes?

— Išgėriau tik vieną „Budweiser“. Mudu generavome kelias verslo idėjas.

— Ir kaip sekėsi?

— Dar per anksti ką nors spręsti. Pamatysime.

— Kas nutiko tavo skruostui?

Denas prilietė ištinusią vietą.

— Paslydau lipdamas į mašiną ir trinktelėjau į dureles, jei išvis įmanoma tuo patikėti.

Denas nusuko akis.

— Orkaitėje yra makaronų su sūriu, — pasakė Kerol.

— Ačiū. Užkąsiu truputį vėliau. Kur vaikai?

— Siuzė savo kambaryje, o Garis nakvoja pas draugą.

— Kokį draugą?

— Brendoną.

Denas linktelėjo.

— Einu pas Siuzę. Tuoj grįšiu.

— Sėkmės.

Denas kiek padvejojo prieš nueidamas. Norėjo ką nors pasakyti, bet nesugalvojo nieko, kas bent kiek sušvelnintų situaciją. Juk negalėjo lyg niekur nieko ištarti: „Nesijaudink, brangioji, greitai aš apiplėšiu banką ir viskas eisis kaip iš pypkės.“ Denui pasidarė bloga. Lipdamas laiptais, jis mėgino nusiteikti pasimatyti su dukra ir bandė išspausti šypseną. Pabeldęs į Siužės kambario duris, laukė klausimo „Kas?“ perdėtai susierzinusiu balsu. Mergaitė gulėjo lovoje ir klausėsi „iPod“. Denas prisėdo ant lovos krašto ir pabučiavo ją į viršugalvį. Siuzė akimirką pasimuistė, kol galiausiai išsiėmė ausines.

— Labas, tėti, — pasisveikino ji be didelio entuziazmo.

— Labas, princese. Užėjau tik pasisveikinti. Norėjau pažiūrėti, kaip laikaisi.

— Gerai, — sumurmėjo ji.

Žiūrėdamas į niūrų dukters veidą ir šypsodamasis, Denas jautėsi įsitempęs. Siuzė buvo toks gražus kūdikis, tačiau augdama ji darėsi vis panašesnė į jį. Mergaitė paveldėjo ne subtilius Kerol bruožus ar lankstų, beveik tobulą, jos kūną, bet „gavo“ Deno kaulus ir kūno sudėjimą — plačius pečius ir klubus bei storą kaklą. Denui buvo apmaudu, kad jo dvylikametė Siuzė nebuvo apdovanota dailia išvaizda. Siužės genai kėlė jam nerimą.