Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Ar šiandien nuveikei ką nors smagaus? — paklausė jis.

— Neturiu ką veikti. Visi mano draugai stovykloje.

— Tu kitąmet irgi ten važiuosi.

— Tiek to, tai nesvarbu.

Siuzė vogčiomis pažvelgė į tėvą ir papūtė lūpas, tarsi būtų įsižeidusi.

— Mama sakė, kad turėsime kraustytis, — tarė ji.

— Ne, brangute, tai netiesa.

— Kodėl mama melavo?

— Tavo mama labai pavargusi, ir tiek.

— O jei turėtume išsikraustyti, kur važiuotume?

— Brangute, prašau, pamiršk tai. Mes niekur nesikraustysim. Pažadu.

— Nenoriu prarasti draugų, — Siužės lūpos virptelėjo.

— Ir neprarasi. Brangute, aš juk tau pažadėjau...

Ji linktelėjo, nors neatrodė įtikinta, ir vėl įsikišo ausines. Denas pasėdėjo minutėlę, švelniai patapšnojo Siuzei galvą ir išėjo. Kai sugrįžo į virtuvę, Kerol sėdėjo stebeilydama į vieną tašką ir atrodė tarsi ištikta katatonijos. Denas nieko jai nesakė ir tylėdamas prisikrovė lėkštę makaronų su sūriu. Jis neatsisėdo šalia jos prie stalo, o prisistūmė kėdę prie baro. Įsidėjęs kelis kąsnius į burną, pajuto valgio skonį, nors šis ir nebuvo kažkuo ypatingas.

— Šiandien Nensė išėjo iš darbo, — pagaliau prabilusi pranešė Kerol.

Denas pakėlė nuo lėkštės akis.

— Kas tokia?

— Nensė Goldberg. Ko gero, ji buvo vienintelė mano draugė darbe.

— Apgailestauju. Kodėl ji taip pasielgė?

— Jie nusprendė apkarpyti mūsų etatus. Ketina perkelti dalį teisinių darbų į Indiją.

— Turbūt juokauji?

Kerol papurtė galvą.

— Nejaugi Indijos teisininkai taip puikiai išmano Masačūsetso teisinę sistemą?

— Kaip matai...

— Ar tai įmanoma?

— Teisinius dokumentus ir teismų nuosprendžius galima įrašyti į kompiuterių duomenų laikmenas ir dirbti su jomis bet kurioje pasaulio šalyje. Taip jie mano.

— Ar jie apkarpys ir tavo etatą?

— Paaiškės savaitės pabaigoje. Nensė mano, kad tai tik eksperimentas: jie nori įsitikinti, kaip dirba Indijos teisininkai, o paskui mus visus atleis.

Denas pakilo nuo baro kėdės ir nusinešė šią prie žmonos. Jis atsisėdo šalia ir paėmė ją už rankos.

— Kad ir kas nutiktų, nesijaudink. Viskas bus gerai.

Kerol pašoko tarsi gavusi šlapia mazgote.

— Kaip gali taip sakyti?

— Pasitikėk manimi.

— Ne, Denai, negaliu. Manau, jog turi pagaliau pažvelgti tiesai į akis. Mes neturime pinigų! Nebeišgalime sumokėti mokesčių ir mums jau skambinėja skolų išieškojimo agentūros.

— Viskas netrukus baigsis.

Kerol lūpos pašaipiai išsikreipė.

— Kaip?!

— Turiu kelias idėjas, kas galėtų mums padėti. Pasitikėk manimi, pamatysi, viskas bus gerai.

Kerol žvilgsnis vėl suakmenėjo. Po kelių akimirkų ji taip stipriai trenkė delnu per stalą, kad Denui nugara perbėgo šiurpuliai.

— Po galais! Nesiruošiu čia sėdėti ir pliaukšti apie pasitikėjimą. Iš mūsų atims namą, mes prarasime viską ir liksime be sudilusio skatiko kišenėje. Supranti?

Denas įbedė ryžtingą žvilgsnį į Kerol ir papurtė galvą.

— Išgyvensime, — tarė.

— Ne, Denai. Pats laikas pripažinti: mes nebeturime užtektinai pinigų, kad išlaikytume šį namą, ir nebegalime toliau taip gyventi. Žinau, kad tau nelengva, bet mes turime parduoti namą.

— Namo mes neparduosime, — nukirto Denas. — Ir tu neturi jokios teisės tokių dalykų kalbėti Siuzei.

— Ji — protingas vaikas, kaip ir Garis. Jie abu puikiai suvokia, kas vyksta.

— Gal baikim apie tai kalbėt, gerai?

— Sakyk, iš ko mes sumokėsime užstatą?

— Kaip nors prasimanysime pinigų.

— Denai, kartoju, — Kerol neteko kantrybės. — Mes turime parduoti šį namą ir kraustytis į labiau įkandamą vietą.

— Kokia prasmė tai daryti? — Denas pakėlė balsą. — Šis namas paskendęs paskolose. Nekilnojamojo turto kainos krenta, todėl, pardavę namą, negausime už jį nė grašio. Greičiausiai net prarasime kažkiek pinigų. Todėl paprasčiau būtų čia likti, o jei iš mūsų atims nuosavybę, tada ir išsikraustysime.

Kerol ruošėsi su juo diskutuoti, tačiau apsigalvojo ir nutilo. Atrodė, kad ji susitaikė su esama situacija. Tada vos girdimu balsu sumurmėjo:

— Gal tau jau pats laikas susirasti darbą?

— O ką, manai, aš veikiu?

— Nebūtinai programinės įrangos srityje...

— Ką nori, kad aš dirbčiau? Plaučiau indus? O gal pakuočiau daržoves?

— Bent uždirbtum šiek kiek pinigų, — jos balse skambėjo priekaištas. — Manai, man toje teisininkų kontoroje labai patinka?

Šito Denui buvo per daug. Jis pajuto, kaip galvoje pradėjo tvinkčioti kraujas. Netrukus jis visai prarado savitvardą. Iš burnos pasipylė nuoskaudos:

— Ką čia nusišneki?! Dvidešimt penkerius metus dirbau programinės įrangos inžinieriumi. Pastaruosius trylika ariau kaip jautis, kol tu sėdėjai nieko neveikdama. Kartais dirbdavau po šešiolika valandų per parą septynias dienas per savaitę, ir tu dar drįsti man aiškinti, kaip turėčiau elgtis, padirbėjusi toje savo teisininkų kontoroje vos metus! Kaip tu gali?!

Tačiau pyktis greit nuslūgo, kaip ir sukilo. Netekęs jėgų, Denas sudribo kėdėje ir užsidengė rankomis veidą.

— Atleisk, — pasakė jis.

Girdėjo, kaip šalia kūkčiojo Kerol.

— Brangioji, pats nesuprantu, ką šneku, — atsiprašinėjo Denas. — Manau, mes abu labai įsitempę. Pasistenkime pamiršti pastarąsias kelias minutes, gerai?

Jis pabandė paliesti Kerol petį, tačiau ji iškart nusipurtė Deno ranką.

— Neliesk manęs, — Kerol dar gailiau pravirko, o ašaros bėgo jos kaklu.

Denas griuvo atgal į kėdę. Kurį laiką jis tik sėdėjo ir žiūrėjo į verkiančią žmoną. Pagaliau ji nusiramino.

— Kiek kartų turėsiu tavęs atsiprašyti? — paklausė.

— Palik mane ramybėje, — pavargusiu balsu paprašė Kerol.

— Suprask, iš tiesų aš taip negalvoju, — Denas gėdijosi pažvelgti į akis. — Myliu tave.

Kerol sėdėjo tylėdama, o įsitempę veido raumenys išdavė viduje vykstančią kovą.

— Aš taip pat tave myliu, — galų gale ji ištarė. — Bet nesu tokia kaip tu. Negaliu imti ir pradėti galvoti, kad viskas bus gerai. Man reikia laiko.

— Ką turėčiau padaryti?

— Tiesiog palik mane vieną.

— Gerai, jei tikrai to nori.

Denas pakilo nuo kėdės. Jau buvo beišeinąs iš virtuvės, kai jį pasivijo Kerol ištarti žodžiai:

— Noriu, kad žinotum, jog ne viskas, ką pasakiau, yra tiesa. Žinau, kad daug ir sunkiai dirbai daug metų, kol aš namie auginau vaikus. Žinau, jog neseniai baigėsi tavo trijų mėnesių darbo kontraktas ir kad tu labai stengiesi išlaikyti šeimą. Tačiau man baisu. Nesu tokia optimistė, kaip tu. Tiesiog nematau jokios išeities.

Denas ruošėsi praverti burną, tačiau Kerol pakeltas pirštas jį sustabdė.

— Nebenoriu girdėti, kad viskas bus gerai. Prašau, nebekartok šito! Jei dar kartą tai ištarsi, pradėsiu rėkti.

Denas, tarsi pasiduodamas, iškėlė rankas ir išėjo iš virtuvės.

***

Konfliktas su Kerol Deną baisiai išsekino. Kiek kaltinimų, priekaištų ir nusivylimo buvo jos žodžiuose! Giliai širdyje Denas jautė, kad ją tebemyli, tačiau jam darėsi vis sunkiau ištverti su ja viename kambaryje. Bus daug lengviau, kai Denas pasiims savo dalį po banko apiplėšimo. Žinoma, jei viskas pavyks... Džoelis dar neapsisprendė, be to, jis dar neišdėstė savo plano Gordonui. Jei bent vienas iš jų nesutiks, apiplėšimo idėją Denas galės pamiršti.

Jis spustelėjo televizoriaus pultelį ir nustebo išvydęs prasidėjusias dešimtos valandos žinias. Denas prisiminė, kad turi paskambinti Šriniui. Šis nekėlė ragelio. Denas ketino palikti žinutę atsakiklyje, kai staiga kitame laido gale pasigirdo Šrinio balsas.