Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

Vis dėlto Gordonas nutarė pasukti kitur, į jaukų restoraną, kurį atrado prieš kelis mėnesius. Jauna azijietė nuobodžiavo prie kasos aparato. Įėjus Gordonui, ji pakėlė akis ir vos pastebimai nusišypsojo.

— Lauke labai karšta, — pirmasis prabilo Gordonas.

— Taip, — švelniai atsiliepė mergina. — Tikrai labai karšta. Tiesiog nepakeliamai tvanku.

— Neveikia kondicionierius? — pasidomėjo Gordonas.

— Ne, dabar ne. Vėliau įjungsime.

— Dar per anksti pietums ir jau per vėlu pusryčiams. Paprastai valgau kitame restorane už poros kvartalų. Važiuodamas pro šalį pastebėjau jus.

— Malonu. Neabejoju, jums patiks mūsų maistas.

— Ką rekomenduotumėte paragauti?

— Viskas skanu. Ypač puikios krevetės.

Gordonas žvilgtelėjo į meniu.

— Krevečių patiekalai brangiausi, — tarė.

— Jie tikrai skanūs, — tvirtino mergina ir jos šypsena kiek prigeso.

— Na, tuomet norėčiau paragauti tų su riešutais ir aštriu citrinų padažu.

— Paprašysiu virtuvės šefo, kad paskubėtų. Manau, laukti reikės ne ilgiau kaip penkias minutes, — patikino ji.

Gordonas nulydėjo akimis merginą. Ji buvo smulki, labai liekna, o ilgi plaukai beveik dengė nugarą. Žalios spalvos aptemptas sijonėlis išryškino klubus ir kojas. Gordonui nuo kvapą gniaužiančio vaizdo net apsvaigo galva. Grįžusi mergina mandagiai nusišypsojo ir atsivertė žurnalą.

— Jūs iš Kambodžos? — paklausė Gordonas.

— Taip.

— Na, nebuvau tikras. Jūs galėtumėt būti ir vietnamietė. Pažįstu keletą merginų iš Vietnamo, dirbančių kambodžiečių restoranuose.

— Aš esu kambodžietė.

— Baisu, kas vyko Kambodžoje Pol Poto laikais, — pokalbį mėgino užmegzti Gordonas. — Akinius nešiojantys žmonės buvo laikomi intelektualais ir be gailesčio šaudomi. Ar galite įsivaizduoti?

— Apie tai žinau tik iš knygų. Tai vyko gerokai prieš man gimstant.

— Atleiskite. Noriu pasakyti, kad jūsų anglų kalba puiki. Kiek laiko čia gyvenate?

— Aš čia gimiau.

— Tikrai? Na, jūs tikrai puikiai kalbate angliškai. Daug geriau nei kitos kambodžiečių restoranų darbuotojos.

— Ko gero, turėčiau jums padėkoti.

— Galiu paklausti kai ko asmeniško? — pasiteiravo Gordonas, atkišo smakrą, tarsi pozuodamas, ir susidėjo rankas ant klubų. Mergina kiek sutriko, žvilgtelėjo į jį, o nuo veido dingo šypsena.

— Kaip manote, kiek man metų? — paklausė jis.

— Ne... Nežinau. Netrukus grįšiu, — ji apsisuko ir nuskubėjo.

Gordonui norėjosi kuo greičiau sprukti, bet jau užsisakė maisto. Po poros minučių iš virtuvės išėjo kostiumu vilkintis kambodžietis. Priėjęs prie Gordono, įdavė maišelį su maistu.

— Šiandien maistas nemokamas, — ištarė. — Esu restorano savininkas ir prašau jūsų daugiau čia nebegrįžti.

— Kodėl? — nesuprato Gordonas.

— Jūs privertėte šią merginą labai nemaloniai pasijusti.

— Ką aš padariau? — nustebo sutrikęs. — Tiesiog norėjau palaikyti pokalbį ir būti draugiškas.

— Ji kitaip pasakojo.

— Ką ji sakė? Kad bandžiau ją kabinti? Patikėkit, tik norėjau palaikyti pokalbį, kol laukiau užsakymo.

— Prašau jūsų išeiti.

— Ar viskas dėl to, kad paprašiau jos atspėti, kiek man metų? Tik buvo smalsu, ar ji duotų man penkiasdešimt!

— Klausėte, kiek jums metų? Norite, aš atspėsiu jūsų amžių? Jūs esate purvinas senis. Ir prašau jūsų daugiau čia negrįžti.

Gordonas pažvelgė restorano šeimininkui į akis ir vos suturėjo kumščius. Norėjo trenkti jam į veidą, tačiau sviedė maišelį su maistu žemėn, sumindė jį, apsisuko ir išėjo.

3

Kerol Vilson vos tramdė ašaras. Kompanijos galva Tomas Haroldas suplanavo susitikimą su advokato padėjėjų grupe pusę keturių, tačiau ji negalėjo liautis galvojusi, jog praras darbą. Advokatai nebebuvo tokie draugiški, o praėjusią savaitę — netgi šiurkštesni nei visada. Advokatas Bobas Tortonas nedrįso jai nė į akis pažiūrėti, skirdamas užduotį. O Čarlis Bišopas, teisininkų kontoroje tvarkantis kompiuterius, pastarąsias kelias dienas siuntinėjo Kerol bei kitiems advokatų padėjėjams beveik atsiprašančią šypseną.

Kerol pasiėmė vieną iš skolos bylų, kurią reikėjo perskaityti, tačiau negalėjo susikaupti, žodžiai popieriuje liejosi. Ant peties ji pajuto ranką. Atsisukusi pamatė stovinčią Nensę Goldberg.

— Susitikimas po kelių minučių, — pasakė ji. — Eime, išgersime kavos.

— Nemanau, kad tai labai gera mintis. Verčiau palaukime iki pusės keturių ir pasiimkime kavos pakeliui.

— Koks skirtumas?

— Ar girdėjai, apie ką kalbėjau?

— Kodėl negalime išgerti kavos dabar?

Pakilusi nuo kėdės, Kerol pajuto, kaip svaigsta galva. Ji turėjo laikytis įsikibusi į atlošą, kad įstengtų žengti pirmą žingsnį.

Keturiasdešimt ketverių Kerol Vilson buvo labai patraukli moteris. Liekna, smulki, iki pečių kirptais šviesiais plaukais, dailių, mielų bruožų. Kelerių metų išgyvenimai ir stresas paliko žymių jos veide, šis atrodė išsekęs. Iki susilaukė vaikų, Kerol septynerius metus dirbo advokato padėjėja. Kai Denas prieš pusantrų metų prarado darbą, ji pradėjo ieškoti naujos vietos. Rasti darbą buvo sunkiau nei ji tikėjosi — firmų vadovai mieliau samdo jaunesnes padėjėjas. Šioje vietoje Kerol atsidūrė po penkių mėnesių paieškų. Tuo tarpu jos kolegė Nensė, būdama dvidešimt šešerių, jau turi penkerių metų darbo patirtį. Ji įsidarbino advokatų kontoroje dar mokydamasi koledže.

Svaigulys liovėsi. Kerol pasivijo Nensę ir abi tylėdamos žingsniavo į poilsio kambarį. Nensė pripylė du puodelius kavos, vieną padavė Kerol.

— Ką tu žinai? — paklausė ši.

Nensė gurkštelėjo kavos. Jos žandikaulis kiek įsitempė, kai pažvelgė į Kerol.

— Jie sukūrė daugybę naujų elektroninio pašto paskyrų, — pasakė. — Čarlis Bišopas tai pasakė prieš valandą.

— Ką tai galėtų reikšti?

— Nieko gero.

— Dieve, aš negaliu... — Kerol iš lėto atsisėdo. — Aš tikrai negaliu prarasti šio darbo.

— Gali būti, kad apsirinku. Bet kokiu atveju, nesunkiai rastum kitą darbą. Na, o aš kartu su kitais nevykėliais vėl stosiu į teisę.

— Kodėl naujos pašto paskyros turėtų reikšti, kad jie mūsų atsisako?

— Galbūt klystu, — neįtikinamai pasakė Nensė.

Kerol jautė, jog tuoj apsiverks.

— Atleisk, Kerol. Nenorėjau tavęs sunervinti, tik įspėti. Gal esu tiesiog bjaurios nuotaikos ir per daug visko įžvelgiu.

Kava Kerol atrodė be skonio.

— Verčiau eikime į tą susitikimą, — pasiūlė Nensė.

Advokatų padėjėjai jau laukė susirinkimų kambaryje. Daugumos iš jų veidai atrodė susirūpinę, likusieji nuobodžiavo. Tomas Haroldas — žemas, pradedantis plikti maždaug šešiasdešimties metų vyriškis apvalia galva ir mažomis, tarsi kūdikio, ausimis — stovėjo iš kito stalo galo, sukryžiavęs už nugaros rankas. Žvelgdamas pro storus akinių stiklus, akimis nulydėjo Nensę ir Kerol į jų vietas. Nervingai trepsėdamas koja, palaukė, kol šios atsisės, dirstelėjo į laikrodį, tada į auditoriją ir prabilo.

— Pakviečiau visus į šį susitikimą tam, kad išsklaidyčiau sklandančius gandus, — tarė. — Galiu nuraminti, kad nė vienas iš čia esančiųjų nepraras savo darbo vietos.

Tomas Haroldas laukė kokios nors reakcijos. Jis išgirdo palengvėjimo atodūsius. Advokato padėjėja Šarlota Henri, keleriais metais jaunesnė už Kerol, džiaugsmingai suplojo delnais. Kerol nusišypsojo. Akies krašteliu ji pagavo kvailoką Nensės šypseną.