Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Na, ką, manai, man reikėtų daryti?

— Nieko nebesuprantu. Juk pastaruosius kelis mėnesius man aiškinai, kad ji tau nebepatinka.

— Ne čia esmė. Aš sumokėjau už skrydį iš Maskvos į Kankuną. Kokią teisę turėjo kažkoks tipas iš Oregono tuo pasinaudoti? — piktinosi Gordonas. — Be to, nedrįsčiau tvirtinti, kad ji man nepatinka. Elena puikiai kalba angliškai.

— Praleidai su ja savaitę viename kambaryje ir kartu nemiegojot. Berods sakei, kad ji miegodavo ant sofos?

— Tai todėl, kad aš labai knarkdavau. Kai pabudau ir radau ją miegančią ant sofos, ką turėjau daryti?

— Ką nori man pasakyti, Gordonai? Kad norėtum ją vesti?

— Na, ne, bet aš juk sumokėjau už tą kelionę. Pagalvok, kaip pats jaustumeisi? Tas tipas iš Oregono galėjo bent jau grąžinti pinigus!

— Nežinau, ką tau patarti.

— Na, dabar bent jau supranti, kaip aš jaučiuosi.

Gordonas paėmė gabalėlį picos ir abejingai jį sukramtė.

— Manau, man reiktų pamiršti Rusijos moteris. Šį mėnesį nusižiūrėjau labai dailią dvidešimt aštuonerių metų merginą iš San Paulo. Ji — burnos higieniste ir turėtų būti išsilavinusi. Galiu visada suorganizuoti mums pasimatymą Rio, o tėvams pasakyti, kad sutikau ją atostogaudamas. Vienintelė problema ta, kad nežinau, kaip gerai ji kalba angliškai.

— Taip, tai tikrai didelė problema, — su neslepiama pašaipa pasakė Denas.

— Nebūk toks sarkastiškas, — tarė Gordonas, vėl nutaisęs įsižeidusiojo miną. — Tai tikrai kebli situacija. Jei ji gerai nekalbės angliškai, žmonėms kils klausimas, kur aš ją sutikau.

Denas griežtai pažvelgė į Gordoną, bandydamas apsispręsti. Vyrukas, be abejo, buvo keistas, ir jis suprato Džoelio nenorą priimti jį į kompaniją. Kita vertus, nebuvo jokių abejonių, kad Gordonas sumanus ir turi savitą požiūrį, o tai galėtų labai praversti. Nors Gordonas labai mėgo kalbėti, Denas negalėjo prisiminti nė vieno atvejo, kada jis būtų prasitaręs apie kokį svarbų dalyką. Kai kurie dalykai taip ir lieka jo galvoje.

— Ketinu apiplėšti banką. Nori prisijungt? — atsainiai paklausė Denas.

— Ne, verčiau jau dalyvausiu viename tų šou.

— Ką?

— Žinai, „Didysis brolis“ ar „Nepaprastos lenktynės“. Praėjusį vakarą bandžiau žiūrėti tą „Darbelį banke“, ir manęs jis visai nesužavėjo.

— Gordonai, kalbu apie tikrą apiplėšimą.

— Aišku, kurgi ne.

— Aš rimtai.

— Jėzau, Denai, niekada to nepadaryčiau. Ką pagalvotų mano tėvai, jei mane sugautų?

— Aš nejuokauju, Gordonai. Šrinis jau sutiko.

— Tikrai?

— Ir Džoelis.

— Nejuokauji?

Gordonas atsistūmė kėdę ir ėmė nykščiu tapšnoti sau per smakrą. Jis žvelgė į vieną tašką lubose.

— Landūnas? — pasitikslino.

— Taip.

Gordonas pažvelgė į Deną. Šį nustebino Gordono veide atsiradęs nuožmumas ir šiurkštumas. Jis niekada nėra matęs tokio Gordono.

— Tu tikrai nejuokauji? — paklausė jis.

Denas papurtė galvą.

— Šrinis ir Landūnas... Tai bent. Žinai, ką? Aš su jumis.

— Nori sužinoti detales?

— Ne, juk pažįsti mane. Man sunku susidaryti bendrą vaizdą. Noriu žinoti, ką man reikės daryti, ir visą dėmesį sutelkti į darbą.

Denas linktelėjo, tikėdamasis tokio atsakymo. Jis neabejojo, kad Gordonas sutiks. Denas kažkodėl pagalvojo, kad Gordonui puikiai tiktų viena Bobo Dylano dainos eilutė: „Daug kas iš mūsų mano, kad gyvenimas — tai pokštas“.

— O gal neplėškim banko, — lėtai tarė Gordonas, sukdamas žvilgsnį nuo Deno, — aš neseniai sukūriau planą, kuris būtų gerokai efektyvesnis ir pelningesnis. Mes galėtume pagrobti vieną iš Peitono vaikų.

— Apsimesiu, kad nesuprantu, apie ką tu kalbi, Gordonai.

— Aišku, kad supranti — pagrobimas, išpirka... Iš Peitono galėtume išspausti keletą milijonų.

— Tu juokauji, tiesa?

— Kodėl taip manai? Jei ruošiesi plėšti banką, geriau apsvarstykim mano planą — bus žymiai paprasčiau.

— Kaip tu ketini tą padaryti? Juk Peitono vaikai mus pažįsta.

— Na, juk negali iškepti omleto, nesudaužęs poros kiaušinių, — sentencijomis prabilo Gordonas.

— Gordonai, liaukis.

— Peitonas to nusipelnė.

Gordonas trumpam nutilo, užgniauždamas emocijas.

— Jis sukiojasi aplink tą restoraną man matant jau kokius trejus metus nuo to laiko, kai mane atleido. Tai buvo jo idėja investuoti į atvirą teksasietišką kepsnių restoraną ir paskirti mane jam vadovauti. Peitonas pats man tai pasiūlė. Ir ūžė galvą gal trejus metus. Vakar aš pirmą kartą ryžausi jo apie tai paklausti, ir staiga jis nebenori su manim kurti verslo. Ar gali tuo patikėti, Denai? Jis sėdi ant savo aštuonių milijonų ir negali investuoti šešiolikos tūkstančių, kad su draugu pradėtų verslą.

— Gal baigiam šią temą? — paprašė Denas.

— Galim apie tai nekalbėti, tačiau pasakysiu tau — man tikrai nebūtų sunku pagrobti vieną iš jo vaikų. Galbūt man netgi patiktų juo rūpintis.

— Nenoriu nieko apie tai girdėti. Mes nieko neskriausime, ypač vaikų. Juk Peitoną pažįstame labai seniai.

— Žinoma. Na, aš tik pasiūliau... Ką man tavo banko apiplėšimo plane reikės daryti?

— Įjunk kompiuterį, ir aš tau parodysiu.

Gordonas taip ir padarė. Kompiuteriui sušvietus, Denas įjungė interneto paiešką ir surado spalvotą vieno iš Bostono mafijos narių Raimondo Lombardo nuotrauką.

— Manau, mums labai pravers tavo, kaip teatro grimuotojo, patirtis. Galėtum mane padaryti panašų į jį? — paklausė Denas.

— Pažiūrėsime. Kalbėk konkrečiau.

— Ką turi galvoje?

— Kaip nori atrodyti — kaip jis iš tolo, iš arti ar taip, kad net jo motina nepažintų? Tokie tad dalykai. Kaip panašus į jį tu nori būti?

— Noriu, kad manęs nepažintų per stebėjimo kameras.

— Kokio jis ūgio?

— Panašaus į mano.

Gordonas apžiūrinėjo nuotrauką, vertindamas padėtį.

— Jis už tave stambesnis.

— Taip. Maždaug dvidešimt septyniais kilogramais.

— Manau, man pavyks, — pasakė Gordonas linktelėdamas. — Tik reikės prikimšti pamušalą, kad atrodytum stambesnis. Ką ruošiesi vilkėti?

— Darbinį kombinezoną.

— Gerai, tada jokių problemų. Tau reikės peruko ir ūsų. Pastorinsiu tavo žandikaulį ir nosį. Praverstų tamsūs akiniai, kad paslėptum akis. Žinoma, galiu tai padaryti, — patenkintas apibendrino Gordonas.

— Man nereikės tamsių akinių. Neseniai įsidėjau kosmetinius kontaktinius lęšius, keičiančius akių spalvą. Mūvėsiu slidininko kaukę ir ją nusiimsiu, kad mane nufilmuotų apsaugos kamera.

— Manau, kils problemų.

— Kokių?

— Grimui naudosiu glaistą, todėl, nusiiminėdamas kaukę, gali išsimurzinti nosį. Sukelsi policininkams juoko.

Gordonas pasikasė galvą.

— Galėčiau naudoti ir gumos mišinį, — garsiai mąstė jis. — Turėtų suveikti. Kada planuojam veikti?

— Po šešių dienų.

— Galėjai įspėti ir anksčiau... Na, bet jei per savaitgalį nugrimavau „Operos fantomą“, tai, manau, spėsiu ir tave pagražinti.

— Tau tikrai patinka visas šis teatro reikalas, ar ne?

— Absoliučiai negaliu pakęsti.

— Nesuprantu. Juk tiek metų tuo užsiiminėjai.

Gordonas vos šyptelėjo mįslinga Monos Lizos šypsena.

— Nuo koledžo laikų, jei tiksliau. Norėjau panervinti savo tėvą ir, manau, tai buvo geriausias būdas tai padaryti. Priklausyti teatralų klubui buvo prestižas, ir mano mama apie tai gyrėsi visiems savo draugams, tačiau tėvui tai buvo kankynė. Užsiimu šia veikla tik todėl, kad turėčiau su jais apie ką kalbėtis grįžęs namo Kalėdoms.