Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

***

Resnikas pasuko link studijos, kurioje gyveno po skyrybų. Pusiaukelėje jis apsigalvojo, apsisuko ir nuvažiavo į Lyno memorialinę ligoninę. Atvykęs jis pasikalbėjo su gydytoju, apžiūrėjusiu čion atvežtą poną Vaismaną. Be smegenų sukrėtimo, vyrui buvo praskelta priekinė kaukolės dalis bei pažeisti kaklo raumenys. Jie laikė jį intensyviosios priežiūros palatoje.

Užėjęs Resnikas rado Vaismaną vieną gulintį palatoje. Vyro galva buvo sutvarstyta, ant kaklo uždėtas įtvaras. Jis žiūrėjo į detektyvą stiklinėmis akimis, kol vargais negalais jį atpažino.

— Jūs dažnai pas mus apsiperkate, — kimiai sukuždėjo ponas Vaismanas. — Prisimenu jus. Mano žmona pasakojo, kad šiandien jai padėjote. Ačiū.

— Maniau, rasiu čia jūsų žmoną.

— Kam ji raudanti čia reikalinga? — lėtai tarė jis. — Išsiunčiau ją atgal į parduotuvę — tegul verkia ten.

— Skaičiau pareiškimą, kurį parašėte pareigūnui.

— Aš paslydau, — tarė.

— Mudu abu puikiai žinome, kad tai netiesa, pone Vaismanai.

Jis sugūžčiojo pečiais, kiek leido kaklo įtvaras.

— Kartais seni žmonės pargriūva.

— Viktoras Petrenka su jumis pasielgė labai negarbingai. Taip jis elgiasi ir su šimtais kitų tokių, kaip jūs. Reikia, kad kas nors man padėtų, ir patupdyčiau tą padugnę į kalėjimą.

— Jei būtų kalbama tik apie mane... — neryžtingai pradėjo Vaismanas, tačiau senuko balsas staiga nutrūko, o lūpos pradėjo drebėti. Jis nusuko akis į šoną. Kai susitvardė ir jau galėjo kalbėti, jis tęsė toliau: — Turiu žmoną Aną, mudu susituokę jau penkiasdešimt dvejus metus. Ne, atleiskite, galiu tik patvirtinti, jog paslydau.

Resnikas padėjo ant stalo savo vizitinę.

— Jei apsigalvotumėte ir nuspręstumėte papasakoti, kas iš tikrųjų įvyko, paskambinkite man.

Vyras pažiūrėjo į Resniką, tačiau jo pusiauviros akys nejudėjo.

— Ar apsaugosite mano Aną?

Resnikas negalėjo atsakyti į šį klausimą.

— Taip ir maniau, — tarė Vaismanas, užmerkdamas akis. — Sakau jums, aš paslydau. Palikite mane, aš labai pavargęs.

Resnikas žiūrėjo į dar kažką pasakyti bandantį senolį. Galų gale jis pasidavė.

10

Palikęs Gordoną, Denas sustojo prie Šrinio namų, tikėdamasis jį rasti. Laimė, Šrinis atskubėjo jo įleisti.

— Sveikas, drauguži, — pasisveikino, atidaręs duris. — Keista tave čia matyti. Maniau, prieš tai paskambinsi.

Denas uždarė paskui save duris ir paprašė draugo atnešti butelį tekilos.

— Reikia atšvęsti, žmogau, — mes būsime bankų plėšikai! — iškilmingai paskelbė Denas. — Naujieji Bučas Kasidis ir Sandansas Kidas.

— Jėga, vyruti! — suplojo rankomis Šrinis. — Manau, mums pasiseks geriau nei tiem dviem!

Denas atsisėdo, Šrinis surado butelį tekilos ir porą švarių taurelių. Deno ramybė stebino jį patį — tarsi pas Gordoną jį būtų ištikęs nepaaiškinamas priepuolis, o dabar jis visai abejingas. Kaip bebūtų, jis jautėsi puikiai.

Šrinis atnešė butelį tekilos su žaliosiomis citrinomis ir trupučiu druskos, pripylė abu stikliukus.

— Taigi tavo bičiulis Džoelis prie mūsų prisijungia? — paklausė Šrinis.

— Taip, Gordonas su mumis.

Denas paėmė gabalėlį citrinos, jį iščiulpė, tada išgėrė tekilą, jausdamas šiltą sprogimą pilve, ir įsipylė antrą.

— Turime pakoreguoti planą. Džoelis reikalavo, kad priimtume ir jo draugą.

— Turbūt juokauji?

— Atleisk, žmogau, neturėjau kitos išeities. Tas vyrukas mums parūpins nesusekamų ginklų. Jei būčiau nesutikęs, Džoelis nebūtų pasirašęs, o tai reikštų, kad planas neišdegs.

— Ar pažįsti tą žmogų?

— Prieš metus kartą buvau sutikęs — truputį įtartinas tipelis.

— Man tai nepatinka.

— Man irgi, bet Džoelis primygtinai reikalavo — ir dėl ginklų, ir tam, kad turėtų kažką iš „saviškių“. Negaliu jo kaltinti.

— Ne, tai man nepriimtina. Būtume gavę ginklų iš kitur! Negalim įtraukti nepažįstamų žmonių. Tai — per didelė rizika.

— Man irgi nepatinka, tačiau teks su tuo susitaikyti. Renkamės rytoj aptarti plano. Turėsi galimybę susipažinti su Džoeliu, o mudu — su jo draugu. Jei kuris nors iš mūsų pajus kažką negero, viską mesime.

Šrinis nutaisė kartoką veidą.

— Taip neteisinga, bičiuli.

— Suprantu. Tikrai suprantu. Bet juk susitikimas dar nieko nesugadins?

— Gerai, susitiksime. Bet man tai labai nepatinka... — pakartojo Šrinis.

Įdėmiau pažvelgęs į Deną, jis tarė:

— Drauguži, tau po akimi mėlynė. Kas nutiko? Kažkas gerai tave aptalžė?

— Tai buvo viena iš daugybės tavo merginų, — atšovė Denas. — Ji paklausė, ar galėčiau tau perduoti žinutę. Štai ji, — Denas pirštu parodė į mėlynę.

— Labai juokinga, — nusišaipė Šrinis. — Tai kas nutiko?

— Nieko įdomaus, — į kalbas nesileido Denas. — Užsuksiu rytoj tavęs prieš dešimtą, tada paimsime Gordoną ir važiuosime į Naująjį Hampšyrą pas Džoelį.

— Susitikimas Naujajame Hampšyre, Džoelio namuose? — pasitikslino Šrinis.

— Taip, vieta labai atoki, todėl puikiai tinka tokiam susirinkimui. Tau tinka?

— Tikriausiai.

— Puiku, tada iki rytojaus.

— Kur taip skubi? — sustabdė Šrinis. — Mums dar liko trys ketvirtadaliai butelio.

— Atleisk, vyruti. Turiu sutvarkyti keletą reikalų ir pasiruošti kitai savaitei.

— Būdamas tavo vietoje, dar neskubėčiau. Aš rimtai galvoju pasitraukti, — pareiškė Šrinis. — Patikėk, man tikrai labai nepatinka tavo draugelio įgeidžiai.

— Nekaltinu tavęs, Šrini. Tačiau mes užtruksime vos dešimt minučių. Susisuksime tikrai greitai — Džoelio draugas nieko nepakeis.

— Bet mes jo nepažįstame. Nežinome, ar po to jis neprasitars.

— Tu teisus. Mes jo nepažįstame, tačiau pažįsta Džoelis. O jis tikrai nenorėtų rizikuoti savo kailiu.

Denas užsivertė dar vieną taurelę tekilos ir pajuto, kaip ši nubėgo gerkle. Sukdamas link durų, jis patapšnojo Šriniui per nugarą. Vilkdamas kojas, Denas jautėsi baisiai išsekęs. Atsisėdęs į automobilį, prisiglaudė prie vairo ir kelioms sekundėms užsimerkė.

Kai pravėrė akis, jau buvo tamsu. Denas jautėsi tarsi būtų prarijęs saują pjuvenų. Jis pasėdėjo minutėlę, kol akys priprato prie tamsos. Laikrodis mašinoje rodė dvidešimt tris po devynių vakaro.

Tikėjosi, kad Kerol iškels sceną, kai grįš namo. Tačiau Denas nustebo atidaręs duris ir išvydęs jos akyse susirūpinimą. Jo nuostabai, Kerol jam net truputį šypsojosi.

— Nerimavau dėl tavęs, — pasakė ji, paimdama už rankos.

— Įvyko keistas nesusipratimas, — ėmė aiškinti jis. — Pakeliui užsukau pas Šrinį, o grįžęs į mašiną netyčia užmigau. Tiesiog nulūžau. Pabudau gal prieš dešimt minučių.

Kerol palietė jo kaktą, tarsi tikrindama, ar Denas nekarščiuoja.

— Tau viskas gerai? — paklausė ji.

— Manau, taip. Pastaruosius porą mėnesių prastai miegojau. Taigi pagaliau pajutau to pasekmes, — nervingai nusijuokė. — Stebiuosi, kad niekas neiškvietė policijos — buvau atsijungęs kokioms septynioms valandoms.

— Turiu tau gerų naujienų, — nusišypsojo Kerol. — Tau skambino dėl darbo.

Denas užsikirto, bandydamas paklausti, kas skambino. Jis atsikosėjo ir pabandė dar kartą, išspausdamas žodžius.

— Užsirašiau jo vardą. Jis perskambins rytoj aštuntą ryto. Gal nori ko nors pietums? Pavyzdžiui, kiaušinienės su kumpiu?

— Žinoma.

Denas nusekė paskui Kerol į virtuvę ir atsisėdo prie baro. Ten rado lapelį, ant kurio buvo užrašytas to vyruko vardas — Martinas Filipsas. Denas jo nepažinojo.