Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Atleisk, Kerol. Mano galvoje šiuo metu per daug minčių.

— Jau kelias savaites to nedarėme.

— Atleisk...

— Pamiršk. Nebekalbėkim apie tai. Pažadinsiu tave, kad spėtum į pokalbį. Labanakt.

Denas užsimerkė. Nejautė nieko, tik sąstingį. Ramus nesijautė, bet ir nebesikankino taip, kaip kiekvieną naktį. Jo galvoje nebebuvo jokių minčių: jokių įsivaizduojamų apiplėšimo scenarijų, jokių policijos sirenų, jokių riksmų, jokių kruvinų lavonų. Tik tuštuma.

***

Kitą rytą Kerol, kaip ir buvo pažadėjusi, pažadino Deną. Net išmiegojęs septynias valandas automobilių stovėjimo aikštelėje, naktį miegojo labai kietai. Dėl pastaruoju metu patiriamo streso jam reikėjo papildomai pamiegoti.

Denas pasisiūlė pagaminti pusryčius, tačiau to ėmėsi Kerol. Stebėdamas ją virtuvėje, jis panoro antro šanso miegamajame. Kerol atrodė atsigavusi, atsipalaidavusi, plaukai buvo surišti į arklio uodegą, sijonas išryškino lieknas jos šlaunis. Atnešusi kavą, Kerol apglėbė delnu jo ranką. Daugybę metų jis nematė taip gražiai besišypsančios žmonos.

— Sėkmės pokalbyje, — palinkėjo ji. — Man reikia važiuoti į darbą. Paskambink papasakoti, kaip sekėsi.

Jis palinksėjo galvą ir pažadėjo paskambinti. Kerol skubriai jį pabučiavo ir spustelėjo ranką. Denas akimis nulydėjo Kerol iki durų, pirmą kartą per ilgus kartu nugyventus metus stebėdamasis, kokia ji graži.

Buvo dar tik po septynių penkiolika. Denas gurkštelėjo kavos. Ištuštinęs puodelį, atsistojo ir įsipylė dar vieną. Aštuntą valandą suskambo telefonas. Kitame laido gale žmogus prisistatė Martinu Filipsu, naujo programinės įrangos plėtros padalinio viceprezidentu. Jis pasakojo radęs Deno gyvenimo aprašymą internete ir susidomėjo jo, programinės įrangos apsaugos eksperto, patirtimi. Skambinusysis minutėlę padvejojo ir pasakė, kad iš Deno CV nelabai suprato, kiek jis turi JAVA programavimo patirties.

— Išmokau to savarankiškai, — prisipažino Denas.

Martinas Filipsas vėl akimirką dvejojo, tada ne tokiu linksmu tonu paklausė:

— Tai jūs neturite bent penkerių metų darbo patirties šioje srityje?

Denas pajuto, kaip užverda kraujas. Jis išgirdo save liepiant Filipsui užsikrušti. Stojo tylos minutė, kol linija išsijungė. Denas žiūrėjo į telefono ragelį, jo veidą sukaustė bjauri grimasa. Kai veido raumenys atsipalaidavo, jis paskambino Kerol ir pranešė, kad pokalbis pavyko puikiai ir kitą savaitę jo laukia kitas atrankos etapas.

11

Jurijus pranešė Petrenkai, kad su juo susisiekė arabai.

— Jie virkavo, bet galų gale sutiko su tavo kaina, — tarė jis.

Petrenka patraškino pirštais ir jo bejausmį žvilgsnį nušvietė pasitenkinimas.

— Juk sakiau, — vyptelėjo šis.

— Tu buvai teisus. Už tokią sumą galėtume tuos deimantus pavogti. Dešimt centų už vieną dolerį, — Jurijus išsišiepė, rodydamas dantų protezus. — Panaudotume ginklus ir tuos deimantus lengvai pasisavintume. Po to įduotume tą arabą FTB ir gautume už jį šimto tūkstančių dolerių premiją.

— Per mažai. Mūsų draugai arabai už tuos deimantus tikisi bent pusės milijono dolerių. Vadinasi, jiems reikės jų pervežti dar daugiau, kad gautų tokią sumą. Paimsim iš jų milijonus, Jurijau. Dar pasinaudosime šia aukso gysla.

— Kodėl arabai tiesiog neparduoda tų deimantų Europoje už žymiai geresnę kainą?

Petrenka papurtė galvą.

— Kaip jie pervestų sau pinigus? Tai būtų ne taip lengva, juolab kai kiekvieną žingsnį stebi FTB, — paaiškino Petrenka. — Be to, jie gauna tuos deimantus pigiai. O turėti grynųjų čia jiems labai svarbu. Kada galėsime gauti pirkinį?

— Pirmadienį. Jie žadėjo pasakyti mums naują adresą. Nemanau, kad ilgai užsibus vienoje vietoje. Gal jie mums spendžia spąstus?

— Būk ramus. Jiems mūsų reikia. Viską iš jų išmelžę, atsikratysim tais arabais. Mūsų operacija bus ginkluota. Tapsime FTB herojais — bet dar ne dabar.

Jurijus linktelėjo. Jau norėjo išeiti, tačiau Petrenka jį sustabdė.

— Pasakyk tiems prekybininkams, — tarė Petrenka, — kad padidinau mokesčius dar aštuoniasdešimčia dolerių per mėnesį. Už tai jie gali padėkoti savo draugužiui žydui, bakalėjos savininkui.

***

Jie privažiavo prie Džoelio namo Naujajame Hampšyre be kelių minučių dvylika. Denas išlipo, atidarė bagažinę, ištraukė iš jos prikrautą šiukšlių maišą ir užsimetė ant peties. Atidaręs duris, Džoelis sutiko Deną ir Gordoną atžariu linktelėjimu, paspaudė ranką Šriniui ir palydėjo juos į svetainę, kur Erikas Hoferis jau gulėjo ant lovos ir gurkšnojo „Budweiser“. Jis atrodė panašiai, kaip Denas ir įsivaizdavo. Dėmesį jis atkreipė į mažas, kiauliškame kumpio spalvos veide beveik paskendusias akis. Kai visi buvo supažindinti vieni su kitais, Hoferis kažką sumurmėjo ir pasislinko į priekį, norėdamas paduoti Denui savo drėgną ranką.

— Kaip suprantu, jūs esate viso šio plano smegenys, — tarė Erikas Hoferis, bandydamas plačiai šypsotis. Jis kalbėjo lėtai, apgalvodamas kiekvieną žodį, tarsi būtų gavęs per galvą ar prisikišęs ko nors burną. — Ačiū, kad leidai man prisijungti, šefe.

Denas ištraukė ranką.

— Už tai dėkok savo draugužiui Džoeliui.

Hoferio šypsena pasidarė tarsi plastikinė.

— Kad ir kaip ten būtų, šefe, aš jūsų nenuvilsiu.

— Gerai, — pertraukė juos Džoelis, — užteks šitų mandagybių. Metas aptarti reikalus.

Pakeliui į Naująjį Hampšyrą Gordonas be paliovos plepėjo. Tačiau, vos įžengęs į Džoelio namus, jis nutilo. Gordonas čiupo kėdę, nusinešė ją prie sienos, kad galėtų atsiremti, ir atsisėdo, susidėjęs ant krūtinės rankas. Šrinis taip pat atrodė santūresnis nei įprastai ir tylėdamas sėdėjo ant sofos.

Denas trumpai išdėstė apiplėšimo plano detales. Klausydamasis Gordonas užsimerkė, jo galva palinko arčiau krūtinės, atrodė, tarsi jis būtų užsnūdęs. Erikas Hoferis entuziastingai linksėjo, šypsodamasis ta plastikine šypsena. Šrinis sėdėjo tylėdamas ir įdėmiai klausėsi. Džoelis sunkiai tvardėsi: vis dirsčiojo į Gordoną ir sunkiai nustygo vietoje. Galų gale nebeištvėrė, puolė prie Gordono ir spyrė į kėdės koją taip, kad ši sulūžo, o Gordonas vos spėjo atsiremti į sieną, kad išsilaikytų nenuvirtęs. Tankiai kvėpuodamas, jis pasilenkė į priekį.

— Šunsnuki, — rėkė Džoelis pykčio perkreiptu veidu. — Manai, dabar laikas miegoti? Kas čia tau, vaikų žaidimai?

— Koks tavo suknistas reikalas? — atsikirto Gordonas. — Dar kartą taip padarysi, ir mano koja atsidurs tavo šiknoj, supratai?

— Sušiktas klounas, — iškošė Džoelis.

Pasipiktinęs Gordonas pažvelgė į Deną:

— Nepakęsiu, kad tas Landūnas mane įžeidinėtų. Dingstu iš čia.

— Landūnas? — pakartojo Džoelis. — Man nepatiko, kai davei man šią pravardę dirbant „Vixox“, man ji nepatinka ir dabar.

— Gordonas atsistojo, ir jo didelės mėsingos rankos gniaužėsi į kumščius.

— Tai ir nesielk kaip sušiktas landūnas.

— Džoeli, Gordonai, — kreipėsi į abu Denas, — gal baigsit šitas nesąmones? Mes visi kaip ant parako statinės. Net negalėjome pagalvoti, kad planuosime banko apiplėšimą. Bet negalime to sugadinti dėl kažkokių kvailysčių.

Gordonas nenoromis apsigręžė ir nusliūkino prie kėdės. Džoelis, liko stovėti.

Kantriai, tarsi vaiko, Denas paprašė Gordoną pakartoti, apie ką jis kalbėjo dar prieš šį incidentą.

— Tu aiškinai, kaip po apiplėšimo mums reikės keletą mėnesių slėpti pinigus — kol įsitikinsime, kad esame saugūs.