Дэйв Зельцерман - Įsilaužimas

— Pirma, — tarė Gordonas, išdidžiai pakeldamas smakrą, — aš nesu senis. Neturiu nė vieno žilo plauko ar raukšlės. Iš kur jūs žinot, kiek man metų — gal vos perkopiau trisdešimt!

Tamsiaplaukė papurtė galvą.

— Ar gali patikėti tuo tipu? — juokdamasi paklausė draugės.

Blondinė vis dar žiūrėjo į Gordoną, lėtai laižydamasi lūpas.

— Tu neatsakei į mūsų klausimą, eržile, — pasakė ji. — Manai, turi šansų bent vieną iš mūsų nukabinti?

— Na, nežinau... O jei esu labai turtingas?

— Jis mano, kad mes kekšės, — tarė šviesiaplaukė savo draugei. Tada Gordonui: — Ką bandai apgauti? Tu neturi pinigų, o net jei ir turėtum, niekada neleisčiau tau paliesti šitų, — ji rankomis apglėbė savo krūtis, įžūliai spoksodama į Gordoną.

— Greitai aš turėsiu labai daug pinigų, — neištvėrė Gordonas. — Daugiau nei jūs galit įsivaizduoti.

— Žiūrėk, — suspigo tamsiaplaukė, žvelgdama į Gordono tarpkojį, — tam iškrypėliui stojasi! Manau, jis tuoj pradės tenkinti save.

— Man nesistoja, — paprieštaravo Gordonas.

— Bjaurybė! Iškrypėlis! — šaukė blondinė. Ji čiupo savo draugę už rankos ir nutempė į šalį. Tamsiaplaukė nusispjovė ant smėlio. Joms nueinant, Gordonas, ranka imituodamas judesį šaunamuoju ginklu, paleido po kulką į liauną liemenį. Jis vis dar „šaudė“, kai merginos sustojo prie dviejų raumeningų maždaug dvidešimtmečių vyrukų ir kažką jiems pasakė. Tie pažiūrėjo į Gordoną ir pasileido į jo pusę.

— Po perkūnais, — nusikeikė Gordonas ir skubiai išsinešdino iš paplūdimio.

13

Petrenka buku žvilgsniu stebėjo arabus, kol jo juvelyras apžiūrinėjo deimantus. Abasas ryžtingai atrėmė žvilgsnį. Šį kartą buvo ir ketvirtas arabas. Įeinant trys iš jų parodė užkištus pistoletus „Glock“. Rūsčios išvaizdos arabo dešinė ranka buvo sugipsuota, todėl ginklą jis laikė kairėje. Vienintelis patalpoje girdimas garsas buvo senuko juvelyro niurnėjimas judant.

Petrenką lydėjo Jurijus ir Sergėjus. Dar keturi vyrai sėdėjo mašinoje lauke. Jie girdėjo viską, kas vyksta viduje, nes Petrenkos kišenėje esantis mobilusis įrašinėjo garsą. Jei tik išgirs kokį sambrūzdį, per kelias sekundes atsiras prie durų.

Petrenka nesitikėjo jokių nemalonumų. Jis pažvelgė į savo vyrus — abu stovėjo sustingę tarsi statulos. Nuobodžiaudamas Petrenka mirktelėjo Abasui.

— Jie gali taip stovėti valandų valandas. Gal man reikėtų sumokėti jiems daugiau ir pasamdyti saugoti tų rūmų Anglijoje? Ką manai?

Abasas nekreipė į Petrenką dėmesio, tad šis toliau nuobodžiai apžiūrinėjo aplinką. Viduje buvo karšta ir tvanku, o tie arabai net nepasiūlė išgerti. Jokio verslo etiketo, pagalvojo Petrenka.

Senasis juvelyras sujudėdamas sumurmėjo, pakilo ir, priėjęs prie Petrenkos, linktelėjo, patvirtindamas, kad deimantai tokie pat kokybiški, kaip ankstesnieji. Petrenka buvo sumanęs nusukti dar kelis dolerius, bet apsigalvojo, supratęs, kad daugiau iš jų spausti nebegalima.

Petrenka padavė Abasui atsineštą portfelį. Abasas jį atidarė ir perskaičiavo banknotus po šimtą dolerių. Baigęs tikrinti pinigus, arabas uždarė portfelį ir leido savo bendrininkams žinoti, kad pinigai visi. Tačiau arabai tebelaikė pistoletus.

Petrenka atsistojo ir susirinko deimantus. Grįžęs prie Abaso, ištiesė jam ranką. Arabas rūgščiu žvilgsniu pažiūrėjo į ją ir silpnai spustelėjo.

— Jei norėsite parduoti daugiau deimantų, žinote, kaip su manimi susisiekti, — pasiūlė Petrenka. Abasas piktai linktelėjo.

Mašinoje Jurijus prasitarė, kad arabai nebuvo labai patenkinti kaina.

— Ir aš taip manau, — pritarė Petrenka. — Puiki diena. Pirmiausia nuvežkime šiuos akmenukus į saugią vietą, o tada atšvęsime.

Jurijus pasuko mersedesą į banką „Lynn Capital“.

14

Kelias dienas iki apiplėšimo Denas praleido su šeima. Jokių pramogų, kainuojančių daugiau negu kelis dolerius, — tik pora išvykų į paplūdimį ir kelionė į pramogų parką. Visiems buvo labai smagu. Vieną dieną Denas leido sau paišlaidauti ir nusivedė Kerol bei vaikus į B lygos beisbolo rungtynes.

Jis stebėjosi, kaip greitai bėga laikas. Pastaruosius metus jis buvo labai nutolęs nuo žmonos ir duktės, tačiau per tas kelias dienas jie vėl pasijuto kaip šeima — lyg pastarųjų metų nė nebuvo. Siuzė daugiausia atrodė laiminga, nebesipuikavo ir net juokėsi kaip anksčiau. Ji netgi sėdėjo Denui ant kelių, apkabinusi jam kaklą! Šitaip ji nesielgė daug metų. Kerol dar labiau nustebino Deną: ji dar nežinojo, kaip toliau gyvens praradusi darbą, tačiau buvo tokia, kaip anksčiau — atsipalaidavusi, mylinti ir žaisminga. Garis buvo savimi — visada geros nuotaikos, jis, atrodė, nekreipė dėmesio į namie tvyrojusią įtampą bei finansines problemas, ardančias šeimą. Per šeimos išvykas jis dar labiau užsikrėtė visų gera nuotaika ir buvo dar labiau išdykęs, nei anksčiau.

Iš pradžių Deną glumino Kerol elgesys. Jis manė, kad ji tik apsimetinėja dėl vaikų, norėdama atrodyti linksma, tačiau greit šias mintis nuvijo šalin. Galbūt ji jautėsi rami, nes buvo tikra, kad Denui pavyks gauti tą darbą, o galbūt ji tiesiog nebeturėjo jėgų nervintis. Kad ir kokios buvo Kerol nuotaikos pokyčių priežastys, Denas buvo dėl to laimingas. Kelis kartus jis pastebėjo ją žiūrint į tolį nerimastingu žvilgsniu, tačiau Kerol neleido sau per ilgai užsisėdėti tokios būsenos.

Trečiadienio rytą Denas jautėsi kaip įprastai, žinodamas, kad jo laukia kažkas nemalonaus, pavyzdžiui, vizitas pas dantų gydytoją ar mokesčių blankų pildymas. Tai, ką turi susiimti ir padaryti. Jis jautėsi beveik gerai, gal tik truputį nervinosi, šiek tiek jautė įtampą skrandyje ir mažumėlę nekantravo.

Elektroninis laikrodis rodė be aštuonių minučių vienuoliktą valandą. Denas nepatikėjo, kad jau taip vėlu, o tada iš įpročio siekė Kerol, tačiau suprato, kad lovoje guli vienas. Jis buvo nustatęs žadintuvą pusei aštuonių, tačiau kažkaip sugebėjo pramiegoti. Jis niekaip nespės vienuoliktą valandą susitikti su Gordonu. Tačiau viskas buvo suplanuota tiksliai minutėmis — jie negalėjo vėluoti. Net dešimties minučių.

Pašokęs iš lovos, Denas greitai apsirengė. Leisdamasis laiptais, išgirdo iš virtuvės sklindantį Kerol balsą:

— Pagaliau atsikėlei, — tarė ji. — Miegojai kaip užmuštas, todėl nedrįsau žadinti. Gal pabūtum su manim virtuvėje — paruoščiau tau vėlyvus pusryčius.

Vadinasi, tai Kerol išjungė žadintuvą. Denas nervingai žvilgtelėjo į laikrodį ir įtampa pilve sustiprėjo, kai pamatė, kad iki vienuoliktos liko trys minutės. Jis įkišo nosį į virtuvę ir pasakė Kerol, kad po kelių minučių turi susitikti su Šriniu. Jis žinojo, kad jam niekaip nebūtų pavykę paaiškinti, kodėl susitinka su Gordonu.

— Tikėjausi, kad kartu praleisim visą dieną, — apgailestaudama pasakė Kerol. — Jei viskas susiklostys gerai, nebeturėsime progų leisti kartu laiko šiokiadieniais.

Denas suprato, kad Kerol turi omenyje tą darbo pokalbį, į kurį jis turėtų eiti rytoj. Įėjęs į virtuvę, jis pasakė, kad norėtų su Kerol praleisti dieną, tačiau yra pažadėjęs Šriniui susitikti su juo. Kerol išvirė kavos ir Denas susipylė ją į nešiojamą gertuvę.

— Turime aptarti keletą verslo idėjų, — paaiškino Denas. — Turiu pagalvoti apie atsarginius variantus, jei kartais rytoj man nepasisektų.

— Rodos, sakei, kad interviu praėjo gerai.

— Taip, bet niekada negali žinoti.

— Manai, gali būti, kad tau nepasiūlys to darbo?

Kerol akyse vėl pasirodė tas liūdnas žvilgsnis, kurį Denas matė paplūdimyje. Jam net suskaudo širdį, tačiau prisivertė nusišypsoti.